Žiūrėjimas stebuklu tampantis

       Dar kaip reikiant nė neatsivertus šios knygos, nejučia plūsteli poetui taip būdinga paradokso poetika, kuri visą žinojimą, visą nusimanymą paverčia nieku – karvedys pavargo nugalėti...
       Vienoje esė apie nemąstymo meditaciją D. Kajokas yra rašęs: „Tai ne kas kita, o sąmonės alsavimas. Ji pasineria į nemąstymo iškvėpimą ir išnyra drauge su pirmosios minties įkvėpimu. Pauzė tarp šių dviejų bangų, būvių, būsenų – stebuklo zona. Ypatinga proto tyla, kur įmanoma viskas, netgi tai, kas logiškai mąstant atrodo visiškai neįmanoma, absurdiška, šventvagiška...“
       Tokia ir ši poezija – kasdienybės akimirkos žavesys, kurioje gimsta stebuklas: „mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė / jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu / o ta kurią turiu pati būties neturi / ak apie būtį klausiat?... pusė keturių“ („apie būtį“). Čia nėra jokios minties šešėlio, net minties apie mintį. Šis kalbėjimas – ne-kalbėjimas apie būtį. Būtent šiuo atžvilgiu D. Kajokas yra labai toli nuo mąstau, vadinasi, esu. Jo tekstuose išryškėja sąmonė, kuri neprisirišusi nei prie mąstymo, nei prie simbolio, nei prie vaizdinio. Čia paprastai net nėra savęs reflektuojančio ir per save pasaulį atskleidžiančio iliuzinio „aš“. Poetas yra taip, lyg jo nė nebūtų ir būtent šiame ne-buvime atsiskleidžia viso ko Vienovė, kosminis ritmas – į Vieną ir iš Vieno. Kiekvienoje atskirybėje tai kartojasi pačiais įvairiausiais pavidalais – „uola prie upės, jos viršuj / trys pušys, buivolas, šventovė, / mažiukė, susigūžus, stovi / delnais į upę, pamirčiui“ („uola prie upės“).
       Žiūrėjimas stebuklu tampantis...

       Bernardinai.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt