LIŪDNAS MALONUMAS

       Šiais metais „pirmosios knygos“ sunoko gerokai anksčiau, nei įprasta. Paprastai jos pasirodydavo kiek iki Poetinio Druskininkų rudens, o šiemet – vidurvasarį. Pirmųjų knygų žavesys neretai tas, kad prieš atsiversdamas leidinį, pažymėtą PK ženklu, tu nė neįsivaizduoji, kas slepiasi po jos viršeliu. Labai retais atvejais esi to autoriaus ką nors skaitęs anksčiau ar apskritai ką nors apie jį girdėjęs. Tokia ir ši knyga. (Tik pamanykite, autorė baigusi ne kokią filologiją, bet tarptautinius santykius, o savo kūrinius jau yra spausdinusi „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“, „Baltijos“ almanache).

       „Liūdnas malonumas“ susideda iš keturiolikos kūrinių – kur esė, o kur novelė nenurodyta, taigi viską turi atsirinkti pats. Tačiau šioje knygoje tai nėra sudėtinga. Ypač ryšku, kad novele knyga prasideda, novele ir baigiasi (sukuriamas savotiško uždaro rato principas), o didelė dauguma kitų kūrinių yra esė – jose išryškėja subjektyvi autorės nuomonė, paprastai pasakojama pirmu asmeniu, ieškoma apibendrinimų, svarstoma kokia nors visuomeninė ar socialinė tema (reklamos įtaka, šiuolaikinė vartotojų visuomenė, Vilniaus troleibusai ir pan.). Bet G. Klimaitei pavyksta kažkaip savitai ir nenuobodžiai, nenuvalkiotai apie visa tai mąstyti. Neretai autorės pasvarstymai virsta veik kokiomis sentencijomis. Pvz., Turinčius pinigų reklama skatina vartoti, o neturinčius – filosofuoti arba gali gyventi kaip nori, svarbiausia, kad tai būtų tavo pozicija ir pan.

       Tai miesto kūryba – miestui (neretai galima atpažinti, jog tai Vilnius, tačiau jokiu būdu ne visada) čia skirta nemažai apmąstymų. Mieste gyvena novelių ir esė žmonės, o ir pati miestietiška tapatybė skleidžiasi įvairiausiais aspektais. Gal net šiek tiek per savo kartos, jau gerokai besiskiriančios nuo ankstesnės, prizmę. Šiuo atžvilgiu labai įdomūs tekstai: „Šuo, Balkanai ir nesibaigiančios istorijos“, „Trolicus Vilnensis“, „Sugrįžę draugai“. Justi, kad ir novelių veikėjai, ir pati pasakotoja ieško autentiško požiūrio į gyvenimą, pasaulį, savo pozicijos, individualumo. Taigi savas, subjektyvaus regėjimo ir jutimo taškas čia labai svarbus. Įdomiausia jiems tai, kas nėra tradiciška, ne visiems įprasta – saugokis normalumo!

       Autorė puikiai valdo žodį, pasakojimas įtaigus, įdomūs ir žavingi nukrypimai, keistos pabaigos. Ypač patrauklūs bene į kiekvieną pasakojimą įsiterpiantys atsiminimai, patirtys, pažintys, o tai tekstą nuspalvina autentiškumo ir ekspresyvumo spalvomis. Stiliui apibūdinti galima pasitelkti žodžius iš vieno pačios G. Klimaitės teksto – „lengva, žaisminga, anarchiška“. Dar galima pridurti – ir internacionalu (esė ir novelėse nuolat šmėsteli užsieniečiai veikėjai, svetimi miestai ir šalys ir pan.). Kartais autorė itin žaismingai jaukia tradicinį moters įvaizdį, moteriškumą (tokių netradicinių pasvarstymų apstu esė „Bėgančios akys“). Savęs ir savo pasaulio reflektavimas dažniausiai vyksta itin gyvybingai. Žmonių santykiai ir bendravimas, buvimas šiame pasaulyje, savo pozicijos ir santykio paieškos, svarstymai apie tai, kas aplink ir šalia manęs – tokios būtų pagrindinės, per visą knygą einančios ryškiausios temos.

       Viską žinoma patiri subjektyviai, tačiau, kaip rašoma vienoje esė, subjektyvumas yra šio pasaulio alfa ir omega, o mūsų „patinka, noriu, bijau“ – tarsi deltos, gamos ir epsilonai, išsibarstę kas sau...

       bernardinai.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt