|
<< Atgal
Krachas
Sovietinio dizaino ir mentaliteto leidykla
Pasviręs pasaulis vėl išleido naują knygą. Paplokim, draugai! Ją parašė du
broliai, grafomanijos milžinai Kundrotas&Lyva. Taigis kaipgis
Dirba vyrai
išsijuosę. Tačiau. Nors jų nepastebėti jau nebegalima, bet skaityti dar neįmanoma.
Neišmoko rašyti. Visuomenė vis kantriai laukia ir tikisi kada gi jie sukurs gerą
knygą? Greičiausiai niekada, nes grafomaną tik grabas ištiesins.
Dabar štai naujas, niekieno nelauktas romanas apie
psichiškai nesveiką poetą Kraką, kenčiantį nuo sezoninės šizofrenijos priepuolių.
Nei rašymo stilius, nei mąstysena naujame romane nepakito. Tekstas neskamba, juda
šlubuodamas, labai lėtai, nuobodžiai. Neretai sakinys prifarširuotas visokių
sintetinių būdvardžių, kurie stabdo dinamiką. Vienintelis teigiamas dalykas tas, kad
tekstas gerai paredaguotas ir suvienodintas. Sunku atskirti, kur pabaigė vienas, o kur
pradėjo kitas. Išskyrus, žinoma, Krako eilėraščius, kurie pagyvina siužetą. Visa
kita kaip ir anksčiau: K&L terliojasi su savo siela, terliojasi su viskuo, kas
išgyventa. Nevykusiai atrajoja savo gyvenimo įvykius ir niekaip negali liautis. Jų
kūryba tėra apsunkęs, lėtas savo pačių gyvenimo virškinimas, o kadangi visi
chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir K&L patogumo dėlei
rašo tik apie save. Sėkminga maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti šiuolaikinis
grafomanas, tikėdamasis dėmesio.
Iš tikrųjų tai pirma K&L knyga, kurią
parėmė Kultūros ministerija. Pagaliau sulaukė koks pripažinimas! Kokia savęs
išdavystė ir savo principų atsisakymas! Visada vaidino nepriklausomus undergroudininkus
ir avangardistus. Tačiau propaguoti eksperimentinį meną dar nereiškia pačiam jį
daryti. Gerą avangardą kurti be galo sunku. Sunkiau nei parašyti populiarią knygą.
K&L, tai suvokę, galop ėmė šniukštinėti vieną ampyrišką vėsią įstaigą,
iš kurios skverbiasi išganingi honorarų, premijų ir stipendijų spinduliai. Ir vieną
dieną, tik neaišku iš kelinto karto, įlindo šnopuodami pribėgo prie
literatūrinio lovio ir ėmė pusti. Įstojo... Bravo! Pagaliau išaiškėjo visi
merkantiliniai tikslai. Vos tik pakvipo trupiniu aukso, iš karto dingo opozicija
oficialiai, tiek kartų keiktai retrogradiškai konjunktūrai. LRS tėvai labai pigiai
suvystė tariamus avangardistus, kurie niekada tokie ir nebuvo. Dabar jie turi savo
partbilietus su asmeniniais numeriais ir turbūt džiūgauja, kad pagaliau išdūrė LRS.
Bet iš tikrųjų išdūrė juos.
Nes undergroundas nesiremia jokiais terminais,
tai opozicija, ir tiek. Šie žmonės patys savęs nevertina, paprasčiausiai gyvena
pogrindyje ir spjauna į kriterijus. Kadangi kolegos literatai išplaukė į oficialius
vandenis, apie juos jau galima kalbėti įvairiais terminais. Sėdi dabar kubile su,
tiesą sakant, prasčiausiai vertinamais prozininkais, o ne su grandais, ir šildosi. Ir
vis labiau tolsta nuo tų, kokie galėjo būti: nepriklausomi, pikti, agresyvūs,
nepripažinti ir nelaimingi. Bent jau tokia būtis būtų verta tikro menininko vardo.
Kartais principinė ideologinė laikysena svarbesnė
už kūrybą. O dabar jiems, kaip kūrėjams ir kaip žmonėms, ateina neišvengiamas
krachas. Jie rašys, nes grafomanai labai produktyvūs tai seniai žinoma tiesa. O kuo
labiau aiškės, kad nesikeičia į gerą pusę, tuo beprasmiškiau jie kurs nuskęs
bevardžiame pisdomo katile tarp tų, su kuriais troško kovoti, bet galop patys
parsidavė.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai 2006-03-04 nr.
787
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|