|
<< Atgal
Pajusk pasaulio sielvartą
Weltschmerz. Geras žodis. Welt-schmerz!
Gražiai skamba, a? Trumpai, tiksliai ir aiškiai. Lyg ginklo užrakto spragtelėjimas.
Lietuviškai man panašiai skamba žodis niekšai. Lyg pro dantis iškoštum visą
susikaupusį įtūžį ir neapykantą, kuri išsilietų kulkosvaidžio šūvių
pliūpsniais. Tra ta ta! Šekit, niekšai, weltschmerzą!
Jaunystėje, tiesą sakant, troškau išžudyti visus
tuos niekšus. Paprasčiau tariant, visus žmones. Už tai, kad jų, išgamų, pirštai į
save lenkti. Už tai, kad jie, akliai, toliau savo nosies nemato. Už tai, kad jie,
maitos, taip greitai miršta. Vos tik pajusdavau iš proto varantį weltschmerzą,
imdavau piktdžiugiškai svajoti: va, užsimesiu ant peties šaunų granatsvaidį ir
pasileisiu per gatves, miškus ir klonius naikindamas visą niekingą gyvių padermę... O
paskui, apimtas begalinės meilės, imsiu bučiuoti apanglėjusių lavonų krūvas,
apglėbsiu ir prispausiu prie krūtinės kiekvieną, ir jie visi atgis, prisikels kaip
nauji žmonės, o jų akys švytės paslaptingu, dar niekad neregėtu spindesiu...
Cha cha cha! Užsisvajojai, brolau. Jų akyse
įžvelgsi tik viskam abejingą tingų pindesį. Nesvarbu, jie gyvi ar mirę. Tas
pats. Atsistok prieš veidrodį juk ir tu dabar toks pats: gyvybe trykštantis, savimi
patenkintas miruolis. Todėl spjauk į viską į tave kankinantį weltschmerzą,
į tave supančius niekšus ir pro dantis iškošk: scheissegal! Lietuviškai
tai maždaug reikštų bybį dėjau!. Arba man tas pats. Kaip norit, taip
ir supraskit. Ką norit, tą ir darykit. Man tas pats.
Tokie stebuklingi žodžiai Man tas pats
puikuojasi šios knygos viršelyje. Dvidešimt penki apsakymai, pateisinantys
pavadinimą, spinduliuojantys vienatvę, neviltį ir rezignaciją. Ir, aišku, maišto
proveržių likučius.
Šios knygos autorė turbūt irgi išgyveno panašią
metamorfozę nuo atviro maišto (šekit, niekšai!) iki tylaus susitaikymo (scheissegal!).
Nuo vaiko, kuriam tėvai vietoj gražaus šautuvo nupirko bjaurų sukutį, vaiko, kuris
niršta, spjaudosi ir rėkia: Jūs blogai išauklėti, jūs darot man gėdą! Meluojat,
dedatės geručiais! Kai užaugsiu, aš jus nužudysiu! Iki pagyvenusio žmogaus, be
tikslo sėdinčio namuose arba dūlinėjančio gatvėmis, iš šleikštulio vemiančio
arba stojiškai susitaikančio su niekinga egzistencija: Nenoriu grįžti namo dėl
užkimštos kriauklės, nebenoriu ir vaikščioti, todėl atsisėdu ant šaligatvio nugara
į didelę parduotuvę, žiūriu į įeinančius ir išeinančius žmones ir manau, kad
tie, kurie išeina, turėtų likti viduje, o tie, kurie įeina, turėtų likti lauke: taip
jie sutaupytų nemažai judesių ir išvengtų nuovargio.
Turbūt šios vengrės, po 1956 m. neramumų
palikusios tėvynę ir emigravusios į viskam abejingų buržujų rojų Šveicariją,
gyvenimėlis nebuvo panašus į pieno upę šokoladiniais Milka krantais. Trumpos ir
keistos istorijos, nostalgiški prisiminimai, žiaurokos fantasmagorijos dvelkia ne
išgalvotu, o tikrai patirtu pasaulio sielvartu. Bene geriausia per šiuos metus
perskaityta knyga.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-08-26 nr.
810
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|