Pajusk pasaulio sielvartą

       Weltschmerz. Geras žodis. Welt-schmerz! Gražiai skamba, a? Trumpai, tiksliai ir aiškiai. Lyg ginklo užrakto spragtelėjimas. Lietuviškai man panašiai skamba žodis „niekšai“. Lyg pro dantis iškoštum visą susikaupusį įtūžį ir neapykantą, kuri išsilietų kulkosvaidžio šūvių pliūpsniais. Tra ta ta! Šekit, niekšai, weltschmerzą!
       Jaunystėje, tiesą sakant, troškau išžudyti visus tuos niekšus. Paprasčiau tariant, visus žmones. Už tai, kad jų, išgamų, pirštai į save lenkti. Už tai, kad jie, akliai, toliau savo nosies nemato. Už tai, kad jie, maitos, taip greitai miršta. Vos tik pajusdavau iš proto varantį weltschmerzą, imdavau piktdžiugiškai svajoti: va, užsimesiu ant peties šaunų granatsvaidį ir pasileisiu per gatves, miškus ir klonius naikindamas visą niekingą gyvių padermę... O paskui, apimtas begalinės meilės, imsiu bučiuoti apanglėjusių lavonų krūvas, apglėbsiu ir prispausiu prie krūtinės kiekvieną, ir jie visi atgis, prisikels kaip nauji žmonės, o jų akys švytės paslaptingu, dar niekad neregėtu spindesiu...
       Cha cha cha! Užsisvajojai, brolau. Jų akyse įžvelgsi tik viskam abejingą tingų pindesį. Nesvarbu, jie gyvi ar mirę. Tas pats. Atsistok prieš veidrodį – juk ir tu dabar toks pats: gyvybe trykštantis, savimi patenkintas miruolis. Todėl spjauk į viską – į tave kankinantį weltschmerzą, į tave supančius niekšus – ir pro dantis iškošk: scheissegal! Lietuviškai tai maždaug reikštų „bybį dėjau!“. Arba – „man tas pats“. Kaip norit, taip ir supraskit. Ką norit, tą ir darykit. Man tas pats.
       Tokie stebuklingi žodžiai – „Man tas pats“ – puikuojasi šios knygos viršelyje. Dvidešimt penki apsakymai, pateisinantys pavadinimą, spinduliuojantys vienatvę, neviltį ir rezignaciją. Ir, aišku, maišto proveržių likučius.
       Šios knygos autorė turbūt irgi išgyveno panašią metamorfozę nuo atviro maišto (šekit, niekšai!) iki tylaus susitaikymo (scheissegal!). Nuo vaiko, kuriam tėvai vietoj gražaus šautuvo nupirko bjaurų sukutį, vaiko, kuris niršta, spjaudosi ir rėkia: Jūs blogai išauklėti, jūs darot man gėdą! Meluojat, dedatės geručiais! Kai užaugsiu, aš jus nužudysiu! Iki pagyvenusio žmogaus, be tikslo sėdinčio namuose arba dūlinėjančio gatvėmis, iš šleikštulio vemiančio arba stojiškai susitaikančio su niekinga egzistencija: Nenoriu grįžti namo dėl užkimštos kriauklės, nebenoriu ir vaikščioti, todėl atsisėdu ant šaligatvio nugara į didelę parduotuvę, žiūriu į įeinančius ir išeinančius žmones ir manau, kad tie, kurie išeina, turėtų likti viduje, o tie, kurie įeina, turėtų likti lauke: taip jie sutaupytų nemažai judesių ir išvengtų nuovargio.
       Turbūt šios vengrės, po 1956 m. neramumų palikusios tėvynę ir emigravusios į viskam abejingų buržujų rojų – Šveicariją, gyvenimėlis nebuvo panašus į pieno upę šokoladiniais „Milka“ krantais. Trumpos ir keistos istorijos, nostalgiški prisiminimai, žiaurokos fantasmagorijos dvelkia ne išgalvotu, o tikrai patirtu pasaulio sielvartu. Bene geriausia per šiuos metus perskaityta knyga.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-26 nr. 810

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt