ABSOLIUTUS BLOGIS

       Žiaurus ir apgailėtinai liūdnas yra gyvenimas bei sąmoningumas tendencingoje kūno ir sielos veikloje. Visiškai nekrofilinė yra naujausia Valdemaro Kukulo knyga – absoliučiai dekadentiška medicininiame autoriaus nihilizme. Kas toks Kukulas? Kas slepiasi už jo kūno? Antikristas? Gotikinio roko gerbėjas? Satanistas? Save kankinantis eretikas? Mazochistas? Hipochondrikas? Pajacas, žaidžiantis poetinius žaidimus savo sielos griuvėsiuose? Sunku pasakyti. Greičiausiai ir viskas, ir nieko.
       Poetas turbūt mano, jog eilėraštis apie mirtį jau pats savaime yra stiprus, tačiau perdėtas autoriaus piknaudžiavimas simboliais tik pykina. Mirtis, mirtis, mirtis, kapinės, vainikai, neviltis, vienatvė – vien words, words, words, ir nieko daugiau – tik tuštuma bei pindesys.
       Viskas parašyta lyg iš inercijos, pripratus rašyti taip ekshibicionistiškai kenčiant, visiškai nejaučiant distancijos ir nekuriant garsiosios poetinės tikrovės. Skaitytojas malamas eilėraščio darymo technikos, o ne pačio eilėraščio. Medinė pakaruokliška kalba, išstenėtas minčių dažnis, neduodantis pasidžiaugti net sodresniais vaizdais. Pastovus autoriaus mėgavimasis Tanatu galop pakvimpa seksualine perversija.
       Žodžiu kaukė ir niekis. Kukulatūra. Bloga knyga. Bloga savo banalybėmis, o ne pačiu blogiu savyje, nes absoliutus blogis turi būti blogas ne išore, o savo būtimi. Žaisti poetine hipochondrija – pavojingas dalykas, ir dar spekuliuojant mirtimi? Matyt V.K. yra prisijaukinęs mirtį ir ji poetą myli. Tik įdomu, apie ką jis rašys atgulęs į Antakalnio nekropolį? Negi apie prarastą rojų…

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2005-12-10 Nr. 776

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt