|
<< Atgal
Matrioška
Yra toks kiniškas žaislas dėžutė, ją
atidaręs išimi kitą dėžutę, šią atidaręs ištrauki dar vieną dėžutę, tik
mažesnę, atidaręs vėl randi dėžutę ir t. t., ir t. t. Mūsų geografinėje
platumoje šios kiniškos dėžutės atitikmuo rusiška matrioška. Iš šito žaislo,
simbolizuojančio būties begalybę, gal ir gimė visa modernioji filosofija, literatūra,
tapyba ir t. t, ir t. t.
Kaip klasikinis to pavyzdys galėtų būti D. Madseno
romanas Sapnų dėžutė, kuriame autorius, naudodamas šį daugio viename ir vienio
daugyje metodą, aprašinėja miegančio ir niekaip negalinčio pabusti žmogaus būsenas.
Sapnas, kurį sapnuoji kitame sapne, kurį sapnuoji dar kitame sapne. Sapnų dėžutė:
atvožk didesnę, rasi mažesnę, o tu vidinėje, pačioje mažiausioje
Ir
čia, ir ten, kaip kiekvienam normaliam žmogui, toje fantastiškoje erdvėje gali bet kas
nutikti: sapne drambliai šokinėja per mėnulį, šokoladas padeda numesti svorio,
kino žvaigždės įsimyli tave iki ausų, o mirusieji valandžiukei kitai grįžta į
gyvenimą su tavim pasikalbėti. Dėl viso šito pati sapno prigimtis tokia nenuspėjama,
tokia apgaulinga. Ir nuostabi!
Ką gi sapnuoja herojus? Pasirodo, jo sapnai labai
libidiniai ir froidistiniai. Net vienas iš sapno veikėjų dėdė Froidas. Traukinys,
kuriame užmiega (pabunda?) nieko neprisimenantis pagrindinis veikėjas, paskui kelionė
į pilį, grafas, ilgi koridoriai, salės, kabinetai, bibliotekos, išvietės, gundanti
mergina (princesė?), nerišlūs pokalbiai, masinės šventės ir religiniai ritualai.
Visa tai šioje pasakos pasakoje labai nedviprasmiškai erotizuota už kiekvieno simbolio
paslėpus kokią nors seksualinę perversiją. Vis dėlto privalome turėti omeny, kad
sapno įvykiai visada būna tam tikras kodas, jie užmaskuoja mums nepriimtinus dalykus,
tad jų kalbą dera laikyti eufemistine. O eufemizmas nėra kažkas netikra, jis tik
nuoroda, padedanti perprasti kitą, numanomą reikšmę. Todėl kūrinys kartais net
linksmas ir šmaikštus. Begalė juokingai absurdiškų situacijų verčia neretai
šyptelti. Juk jeigu personažai idiotai, tai ir situacijos ne ką geresnės.
O ką jau kalbėti apie autorių. Pasirodo,
pasakojimo autorius irgi slypi knygos autoriuje. Prieš pabaigą atsiskleidžia, kad
sapnuojantysis yra rašytojas, berašantis šias situacijas, vis perrašantis epizodus,
nesurasdamas labiausiai patenkinančio, bet ir atmest nieko negalintis. Ir, kas
blogiausia, nesugebantis baigti rašyti. Net nelabai aišku, ar jis sapnuoja, ar jį
sapnuoja. Viskas lyg sename E. Riazanovo filme
Personažai ima maištauti, spausti
kūrėją ir prašyti privilegijų: jaunystės, lieknumo, meilės, šlovės ir t. t., ir
t. t. Bet autoriui, kaip ir dera, prasideda visiška kūrybinė krizė (o gal tai toks
naujas siužeto vingis?) ir taip sumanyta? Veiksmas sustingsta. Bet laikas eina. Veikėjai
ima senti. Pykti. Savaime suprantama rašytojui, pasiėmus dar nenuvalkiotus,
charakteringiausius personažus, tenka skubiai bėgti, tik gali būti, kad pasiėmė jie,
o ne juos ir t. t., ir t. t. Pabaigoj pagrindinis veikėjas vėl atsibunda (užmiega?)
traukiny ir galima toliau skaityti romaną nuo septinto puslapio, t. y. iš pradžių,
kaip ir liepia autorius autoriuje, o gal kūrėjas kūrėjuje. Och
Ir sukti iš naujo
amžino grįžimo ratą. Jei dar nesusisuko smegenys
Sapnas yra ištisinis. Jis niekada nesibaigia. Neturi
nei pradžios, nei vidurio, nei pabaigos. Sapnas primena upę, tik neišteka iš jokio
šaltinio. Jis begalinis, teka iš niekur į niekur ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir
t. t., ir t. t., ir t. t., ir tutūūūūūūū
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-05-20 nr.
797
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|