Sodininko Maiko K kelionė

       Johnas Maxwellas Coetzee – rašytojas, literatūros kritikas ir vertėjas – viena ryškiausių figūrų ne tik Pietų Afrikos, bet ir pasaulio literatūroje, 2003 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. J. M. Coetzee gimė 1940 m. Keiptaune (PAR), studijavo informatiką ir anglų filologiją, dėstė Bufalo (JAV) ir Keptauno (PAR) universitetuose. Šiuo metu gyvena Australijoje, dirba Adelaidės universitete.
       Aštuonių romanų autorius yra pelnęs daugybę garsių literatūros premijų. Kūrinių stiliumi J. M. Coetzee lyginamas su Kafka ir Beckettu, o poveikiu Afrikos literatūrai – su Marqueso įtaka Lotynų Amerikai. J. M. Coetzee rašo apie mirties ir prievartos paženklintą pasaulį, dažnai vaizduoja vienišą palaužtą žmogų, ieškantį nors menkos išeities. Keiptauno sodininko Maiklo K gyvenimo istorija karo apimtoje šalyje paprasta ir jaudinama, atskleidžia žmogiškumą ir vidinio pasaulio gelmes.
       Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šio romano siužetinę liniją, tas sakinys galėtų skambėti taip: tai sodininko Maiklo K kelionė įsikibus žemės. Ilga kelionė, kurioje yra ne viena, bet bent jau kelios kryptys – horizontali (ėjimas iš neramumų apimto Pusiasalio ir visi kiti keliai, kurie pasirenka Maiklo K gyvenimą ar kuriuos pasirenka jis pats), vertikali (gyvenimas po žeme, slapstymasis, bijant palikti savo egzistencijos pėdsaką), regresyvi (tolimas nuo civilizacijos ir iš jos gimstančių nesusipratimų; šia kryptimi Maiklas K labai artimas didžiajam amerikiečių maištininkui H. D. Thoreau ar Robinzonui Kruzui. Tik čia nesutampa aplinkybės – Kruzas ne savo valia pateko į salą, Maiklas K, o ir Thoreau – išeina į savo „salas“ sąmoningai) ir gilyn į save – tam tikru atžvilgiu vienišėja, net artėja gyvulio link, bet toli gražu ne blogąja prasme.
       Žinoma, kelionė čia visiškai sutampa su Maiklo gyvenimu – tai jo kelias, kad ir kuria kryptimi jis pasuktų: „Galvojo: dabar tai jau iš tikro nuėjau taip toli, kaip tik žmogus pajėgia nueiti; ir iš tikro nebus tokio bepročio, kad pereitų per tas lygumas, užkoptų į kalnus ir ieškotų manęs po tas uolas; iš tikro dabar, kai visame pasaulyje tik aš vienas žinau, kur esu, galiu manyti, kad esu dingęs“ (p. 89).
       Pats pasakojimas slenka neįtikėtinai lėtai, lyg išties, sekant paskui Maiklą ir vežimėlyje susigūžusią jo motiną lėtai dardančius tolyn ar vėliau jam pusgyviam klaidžiojant po stepę, ar pamažu jam sutampant su žeme, nykstant jos prieglobstyje. Taip, šalia Maiklo K gyvenimo, šiame romane yra dar ir „laikai“, o kitaip sakant karas, baimė, nepriteklius ir absurdas, tačiau jie yra kažkaip visai kitaip...Skaitytojas to veik visai nemato. Taip, kažkur visa tai yra, kartais net pats Maiklas susiduria su tuo akis į akį, tačiau tai jo lyg neliečia – „Aš nedalyvauju kare“, – tai daugiausia, ką jis apie visa tai pasako. Neatsitiktinai pasakojimui persiritus į antrąją dalį, jis ne tik kad tampa žmogumi be dokumentų, visi jį vadina Maiklu, tai dar „Jis – ne mūsų pasaulio. Jis gyvena savo paties susikurtame pasaulyje“ (p.187).
       Jo kelionė neturi galo. Jis apsuka ratą ir sugrįžta ten, iš kur ir pradėjo, tik tam, kad suprastų „viskam užtenka laiko“. Ir gal išties, kaip sufleruojama pačiame tekste, visas šis pasakojimas yra alegorija, kaip skandalingai ir įžeidžiamai prasmė gali apsigyventi sistemoje, netapdama jos elementu. O labiausiai tai pasakojimas apie sodininką, kuris visą savo gyvenimą leidžia nosį įdūręs į žemę...

       Jis išėjo saulėkaiton ir patraukė keliu, vedančiu per stepę prie užtvankos ir į tą lauką, kur kitados jis išbarstė motinos pelenus. Atpažino kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą palei kelią. Prie užtvankos pasijuto kaip namie, o to niekad nejautė būdamas tuose namuose. Atsigulė ir ilsėjosi, pasikišęs po galvą tą suvyniotą juodą paltą, žiūrėjo, kaip virš jo sukasi dangus. Noriu gyventi čia, galvojo, noriu gyventi čia iki pat savo dienų galo, čia, kur gyveno mano motina ir močiutė. Tik tiek, nieko daugiau. Kaip apmaudu, kad, gyvendamas šiais laikais, žmogus privalo būti pasiruošęs gyventi kaip gyvulys. Norintis gyventi žmogus negali gyventi namuose su apšviestais langais. jis privalo lindėti urve ir dieną slapstytis. jis privalo gyventi taip, kad nepaliktų nė menkiausio savo gyvenimo pėdsako. Štai prie ko mes priėjome...

       Bernardinai.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt