Švininiai kareivėliai vaikiškai šypsosis

       Kas gali išgelbėti šį naudos ir pinigų troškulio pridvisusį pasaulį? Dar viena žydiškos-amerikietiškos imperijos ekspansija? Dar vienas demokratijos eksporto bei kapitalo importo aktas? Dar viena spalvota ar bespalvė revoliucija? Et, užmirškim visa tai.
       Gal Dievas? Jei Jis būtų nemiręs ir būtų to užsigeidęs, jau seniai viskas būtų atlikta. Kultūra? Ji tik saugo mus nuo mūsų pačių, kad dėl kelių centų vienas kito neišskerstume. Menas? Menininkai niekada nieko doro nesugebėjo, pastėrusiomis akimis jie nuolat spoksodavo į pasaulį ir vis bandydavo įveikti savo sielos demonus.
       Tad kas? Kas gi, po šimts pypkių? Kas bus tas naujasis Mesijas? Atsakymas paprastas ir aiškus – kavos malūnėlis! Tai jis suburs vaikus ir įkurs Pasaulinį vaikų klubą – PVK. Ir mus visus išgelbės!
       – Vaikai, – tęsė Malūnėlis, – prieš žygiuodami gelbėti švininių kareivėlių, turime visų pirma susitarti. Būtina rasti nors vieną bendrą tiesą. Sakykit, kiek bus du kartus po du?
       – Keturi, – atsakė visi vaikai kaip vienas: ir mažasis amerikietis, teisėjo sūnelis iš Čikagos, ir mažasis lenkas nuo Sandomežo, ir negriukas iš Mvanzos, ir kinė, vardu Ho, ir tas žydukas, kuris pardavinėja riešutus Čenstochovoje.
       Ir tada darželiuose ėmė žydėti jurginai, ant bažnyčių bokštų šoko gaideliai, fabrikai gamino tūkstančius žvaigždėmis spindinčių šaukštų, spaustuvės ėmė spausdinti knygas, o malūnėliai malė skanią stambių pupelių kavą...
       O mes visi, t. y. švininiai kareivėliai, žvelgėme į pasaulį vaikiškai naiviomis ir tyromis K. I. Gałczyńskio akutėmis, tapome nerimti ir beprotiškai laimingi... Ir vienas kitam debiliškai šypsojomės...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-05-13 nr. 796

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt