Intoksikacija

       Be jokios abejonės galima pasakyti, kad Tautvyda Marcinkevičiūtė priklauso tam negausiam Lietuvos poetų būriui, kurie yra tikri savo amato žinovai. Jos profesionalus įdirbis lenkia gal net daugelį žymiai garsesnių kolegų, jos poetinis skonis ir formos pajauta leistų ją priskirti ne tik prie elito, bet ir prie visiškai originalių poetų.
       Tačiau ji, būdama kukli asmenybė ir gyvendama Kaune, ne visuomet ir ne visai išgali atrasti savo vietą arba tiesiog įrodyti savo reikšmingumą vyrų užgožtame poezijos pasaulyje.
       Matyt dėl to kalti tie patys vyrai-pipirai.
       Apskritai reiktų savęs pasiklausti, ar T.Marcinkevičiūtė turi kokias nors silpnas vietas, ar ji, kaip moteris ir kaip kūrėja, yra šiuolaikinės poetės idealas? (Graži, gimdanti vaikus, rašanti tikrus eilėraščius.)
       Deja. Ir ji turi savo silpnybių: rašo daug, rašo dažniausiai rimuotus eilėraščius, nebando keistis ir, kas svarbiausia (o siaube!), rašo lyg su Patacko varpa. O tai yra pats baisiausias dalykas, kuris ją numeta iš poetinio parnaso aukštybių į epigonų kloaką. Matyt Gintaras vis dėlto kai ką paliko savo sutuoktinei amžiams. Ir dabar dėl to tampa vis dvasingesnis ir dvasingesnis.
       Kartu būtų labai neteisinga, jei pasaulis labai vertintų tokius poetus kaip T.Marcinkevičiūtė. Tuos, kurie yra tik gabūs mokiniai, baigę kursus pas meistrą, tuos, kurie vėliau išsivaduoja iš kūrybinės priespaudos ir užsiima savo privačia praktika.
       Deja, dažniausiai yra kitaip. Nors ką gali žinot – Lietuvoje viskas apvirtę aukštyn kojom. Dažniausiai sėkmė lydi kur kas mažesnio polėkio poetus, labai paviršutiniško amato, tačiau turinčius rafinuotos, originalios estetikos, stiliaus bei energijos. Tuos, kurių poezija kažką reiškia. Tuos, kurie nekopijuoja svetimų formų bei sakinio konstrukcijų.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-01-28 Nr. 782

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt