<< Atgal Sveikas gyvas, eilini Stankevičiau. Tavo poezija
tėra lyriškos semantinės pinklės. Šlovei ir mirčiai tikrai nesvarbu, kad rašai,
deja, tik kaip filologyno išpera ir pisdomo augintinis. Svarbu, kad nieko naujo
vėl tos pačios poetinės nuodėmės. Epigoniški sielos rudimentai. Kur tavo tiesos,
tavo idėjos ir šūkiai? Ar kada nors turėjai tokių? Ar teko sutikti bent vieną
poetą, guldantį galvą dėl tiesos ir gėrio, eilini Stankevičiau? Tie, kurie taip
darė, dabar jau ropinėja numirėlių niekieno žemėje ir matuoja tylą. Žolė jiems
vėl tik žolė, sunkios psichinės būsenos palaima, o ne medžiaga poezijai. Todėl
niekas neturi suvokti, eilini Stankevičiau, kad poetas tėra užsislėpęs psichas,
besimuistantis savyje it žaltys keptuvėje. Ir tuo labiau niekas neturi žinoti (o kas
baisiausia net suprasti), eilini Stankevičiau, kad poetas yra niekingas, nuolat
drebantis, silpnas padaras, beveik 100% priklausantis nuo atsitiktinumo. Šlovė ir
atminimas tam (eilini Stankevičiau, kaip sakė vienas didis poetas), kas budi, kol
gyvas, prie savųjų Termopilų; kas niekad neužmiršta pareigos; kam žemėje
mieliausias teisingumas, bet ir užuojauta nesvetima. Kas savo poetiniais kliedesiais
neperžengia ribos, eilini Stankevičiau, ir neatrodo kaip dekadentiškas vaikas,
privedęs gyvenimą prie absurdiško ilgesio bedugnės. CASTOR&POLLUX Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800 tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |