TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Trokštu tapt moterim!

       Paskui šimtąkart perbraukiau galvą plaukų šepečiu, kaip tą darydavo karalaitės – tą mėgsta sakyti motina. O mano tarpvietė dar ir dabar, kai rašau vidur nakties, dvelkia sueitimis.
       Vos užvertęs šį pusiau pornografinį, pusiau feministinį bestseleriuką, iškart pajutau pusiau įkvėpimą, pusiau iškvėpimą ir sukūriau tokį genialų trieilį:
       Kas tas gyvulys? Vyras.
       Kas ta karalaitė? Moteris.
       Ką jie daro? Kergiasi.

       Taigi amžinoji lyčių priešprieša ir trauka. Neigimo neigimas. Priešybių vienybė ir kova. Karalaitė turi Paslaptį, Slaptąją Rožę, Gėlelę. Gyvulys – kotą, įnagį, smaigą. Karalaitė – grakšti, švelni, trokštanti Meilės. Gyvulys – brutalus, šiurkštus, geidžiantis sekso. Ir t. t., ir pan. Tpfu! Nebegaliu pakęsti šių iki kaulų smegenų įsiėdusių štampų, visokių patriar- ir matriarchalinių kvailysčių, darkančių sveiką žmogaus požiūrį į savo prigimtį. Anot nežinomo klasiko: Juk ar šiaip / ar kitaip / mes visi / gyvuliai.
       Šis prieš porą metų Italijoje išleistas dienoraštinis romanas iš karto tapo vienas perkamiausių. 31 šalyje parduota 2,5 milijono egzempliorių. Kas ir kodėl perka? Moterys, kvaily! Dėl atvirų sekso scenų, gyvuly! Šešiolikmetė nimfomanė Melisa, laikanti save karalaite, gyvuliškai kergiasi su visais ir visomis, kas tik užuodžia jos Gėlelę. (Įsivaizduoju tipinę skaitytoją: balzakiška frau Müller pūkšdama išsitiesia minkštasuolyje, kremu patepa savo mėgstamą dildo ir atsiverčia knygos vietą, kur sekso princesę dulkina penki prastuoliai...)
       Tad kodėl šį bobišką dienoraštį perskaičiau ir aš? Aš – vyriškosios lyties gyvūnas, vaizduojantis užkietėjusį falocentriką ir aršų antifeministą. Kodėl? Išduosiu baisią paslaptį: kartais aš trokštu būti moterimi! Ir ne bet kokia, o MULTIORGAZMINE! Vienas esminis skirtumas vis dėlto egzistuoja: jos gali, o aš, tik pagalvokit, ne. Siaubas! Todėl joms žiauriai pavydžiu ir nekenčiu motinos gamtos, taip mane nuskriaudusios. O! Jeigu ja tapčiau... Kiauras dienas nieko neveikčiau ir be paliovos mėgaučiausi... Dešimt... dvidešimt... šimtas! Ach... ach... ach... ach... ooooo... aaaaaaaaa! O svarbiausia – niekada neskaityčiau jokių knygų ir nerašinėčiau tokių idiotiškų recenzijėlių apie tokius vulgarius romaniūkščius kaip šis.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-08-05 nr. 807

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt