Išpindėjusio varliasnukio užrašai

       Gyveno kartą išpindėjęs mažas varliasnukis. Pripažinkim – šio pasaulio nestrategas. Rankos plonos, kojos kreivos, smakras – nosis. Visas kaip skeletas. Sakant tiesą – bičas debilavotas. Galvoje tik vienas seksas. Kaip koks savaiminis refleksas.
       Nuo orgazmo iki marazmo kasdien stovėjo jo agurkas. Įsimylėdavo dienomis jis porinėmis, o neporinėmis numirti troško. Kaipgi čia be nuodėmės gyvensi, jei esi turtingų tėvų išpera, – vakarėliai, svaigalai, libido. Ir perprato vyrukas gyvenimo taisykles, iš kurių svarbiausia – pantomima, nes norėjo tapt šaunuoliu su nuolat stovinčia lazda. Bet varpa ne sosiska, ja naudotis mokėti reikia. Pirmos meilės, pirmos kančios. Mylėti – veikti. Kelionės, karnavalas Vienoj, revoliucija Prahoj… Viskas taip įkyriai panašu, tik gal pernelyg prabangu. Ir pagaliau – didžioji meilė. C'est la vie!
       Ūžautojas, kuris įsimyli, – tai žmogus, atverčiantis naują gyvenimo puslapį. Tačiau ką daryti, kai tas puslapis jau paskutinis?
       Kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis? Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
       P. S. Paaugliams knyga ši tiktų. Ir studentams ji patiktų. Bet seni gašlūnai ten neras nežinomų smagumų.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-03-10 nr. 788

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt