Pražydusių pažasčių paslapčių priežastys

       O dievai! Dar viena dar vienos filologyno išperos poezijos knyga.
       Atrodo, viskas turėtų būti paprasta. Geroji motulė – Lietuvos valstybė – ima ir pasigaili. Geltonsnapį lietuvaitį išmoko italų kalbos. O šis atsidėkoja už mokslą, pvz., vertimais, taip plėsdamas kultūrinį kitų lietuvaičių akiratį. Bet kur tau! A. Musteikis, kaip ir visi buvę filologijos studentai, tvirtai tiki, kad išmoko ne vien amato. Jis moka rašyti pats! Kurti! Mamma mia!
       Ši knygelė – antrasis A. M. kūrybos vaisius. (Apie pirmąjį, deja, nieko negirdėjau. Turbūt nukrito nesunokęs į kokią bergždžią žemę...) Į jį sudėti laisvu nuo darbo metu (autorius – vertėjas ir žurnalistas) sukurti eilėraštukai. Juose, kaip ir pridera, daug Italijos: Perudžos katedra, mergaitė Palermo akim, macchiato... Šiek tiek lietuviško vaikystės kaimo, nekaltos jaunatviškos meilės, žiupsnelis Dievo. Apie tai dabar rašo visi po europas pasklidę lietuviai kaimietukai...
       O forma? Verlibras (pvz., „Tercijos“) arba proziniai pasakojimai (pvz., „Iš amarilių gyvenimo“) – pusė velnio. Tikra velniava prasideda tada, kai autorius ima stropiai kirčiuoti ir rimuoti. Išeina tokios juokingos „talaluškos“, kad nors verk.

       Bim bim bim, bam bam bam... Arba: gracijos liaunos / ir leinos / linijos mūsų / ir Kelvino Klaino / zefyrinės vėlės / esame dviese / pavasario – kur? / pavasario mėsinėj. Bim bim bim, bam bam bam, bambino!
       Autorius taip užsižaidžia žodžiais, kirčiais ir rimais, kad eilutes
       dainuoju be pritarimo
       ir Dievas dainuoja –
                                      dėl rimo
       imi suprasti tiesiogiai, be jokios ironijos. Che diavolo!
       Dėl tokių perdėtų „filologizmų“ sinjoras Musteikis visiškai nekaltas. Jį taip išmokė. Tik reiktų jo nuoširdžiai pasiteirauti: Si tratta di poesìa? Ir padėti nusipirkti bilietą iki Romos „į vieną pusę“...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt