|
<< Atgal
Aš, tėvas ir televizorius
Turiu tėvą. Tiksliau, turėjau. Aišku, jis
gyvas. Gyvuoja jau daugiau nei 70 metų.
Kartais jį aplankau. Seniau aplankydavau dažniau.
Mūsų bendravimas pasikeitė po nepriklausomybės Atgavimo (šį žodžių junginį
siūlyčiau taip rašyti ir toliau: pirmąjį žodį iš mažosios, o antrąjį iš
didžiosios). Jis atgavo kažkokias žemes ar miškus. Todėl dabar jis tiki esąs
nepriklausomas. Tebūnie! Juk esmė ne čia.
Didžiausia blogybė aš jo netekau. Jis su
manimi visiškai nebendrauja ir nebesikalba. Geriausias jo pašnekovas, draugas,
bičiulis, brolis ir sūnus televizorius. Tiktai į jį jisai žiūri, jį prižiūri,
jo klausosi, jo klauso ir su juo kalbasi. Be galo jo nekenčia ir kartu beprotiškai myli.
Seniau jis (tėvas) sakydavo, kad anais laikais
užmigdavo skaitydamas kokią nors ilgą Chruščiovo kalbą. Dabar jam sakau įsijunk
savo Panoramą ar kitokias kalbančias galvas ir iškart užmigsi. Ne, sako tėvas,
mums rūpi Lietuvos ateitis, už kurią kovojome. Tada jį (televizorių) išjungiu ir
tyliai niūniuoju lopšinę: Landsbergis, Landsbergis, Lietuva, Lietuva... O kai jis
(tėvas) užmiega, dar tyliau pratęsiu: gėda, gėda, gėda...
Tėvas pabus. Ir vėl žiūrės jį (televizorių).
Vėl piktinsis ir vėl negalės jo išjungti...
Bet konservatoriai, bet Tėvynės Sąjunga, bet
Vytautas Landsbergis... nejaugi jie, o ir jis, po kojom pamynė visus savo idealus, duotus
rinkėjams pažadus ir nuėjo, pasinešė lengviausio pasipriešinimo keliu?
O jei žiūrėtume visai rimtai, man baisiai gaila
tų dabarties senukų mano tėvo, megztų berečių, senų sąjūdininkų,
tremtinių, šios knygos autoriaus, pagrindinių jos herojų Marijonos ir Julijono, visų
tų, kurie savo ar kieno nors kito valia buvo įsukti į politinių žaidimėlių
smagračius. Jie sukasi tenai ir toliau. Tikra prarastoji karta. Sutrėkšta, sumaitota,
besiblaškanti agonijos konvulsijose tarp apgaulingų nepriklausomybės idealų ir
tikroviškų priklausomybės realijų.
O dabar viso to jau nebėra. Nei Atgimimo, nei
Sąjūdžio, nei Baltijos Kelio, nei Marijonos. Nei laukimo, ieškojimų, tikėjimo, nei
vilčių. Liko tik nomenklatūrinė nepriklausomybė ir finansinė oligarchija.
Knygos autorius teisus: TENAI IR KITADOS buvo
pakeista į ČIA IR DABAR. Deja, taip įvyko. Nebeliko nieko, tik nuogas ciniškas
merkantilizmas.
Jau mes klestime kapitalistiniame rojuje. [...] O
dar kokiais pažadais maitino? [...] O kas dabar vietoj to BUS jau YRA? [...] Nerimas,
netikrumas dėl rytojaus. Plius viską įteisina ir pateisina Televizoriaus
diktatūra.
Ką gi. Brangus Tėve, visi Tavo bendraamžiai ir
kovų draugai, gavote, apie ką anksčiau jūsų vadai paprasčiausiai
nutylėjo. Tad dabar patylėkite ir jūs. Turite televizorių? Tad jį ir spoksokite.
Spoksokite tyliai. Ir, ginkdie, jo prisispoksoję, nepulkite ginčytis, verkti ir rašyti
tokių knygų kaip šita.
Tėvą myliu. Nekenčiu tų niekšelių
politikierių, kurie jį iš manęs atėmė.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-01-21 nr.
781
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|