TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Always Freud

       Gražus ir sveikas tas miestas Viena. Su visais parkais, gėlynais, statulomis. Nelabai pastebėjau, kad jis būtų kuo nors neurotiškas. Be to, jame per daug muzikos, kuri neblogai gydo depresiją. Kad psichoanalizė gimė Vienoje – grynas atsitiktinumas. Yra daugybė psichopatiškesnių miestų, kuriems Freudo gydymo metodika galėtų labiau padėti. Ne veltui psichoanalitinės praktikos suvešėjo tik Amerikoje. Froidizmas Vienoje buvo gan marginalus reiškinys, sureikšminti jį iki bendrakultūrinių aukštumų ir įsivaizduoti, neva jis darė kam nors įtaką, būtų kvaila. Tas pats ir su siurrealizmu tarpukario Paryžiuje. Nei jis buvo žinomas, nei populiarus, eilinė tapybos rūšis, paskendusi tarp kitų.
       Viena psichoanalitikė, persikėlusi iš Rusijos į Paryžių, ėmė rašyti knygas, o ne gydyti žmones. Matyt, ji Rusijoje nusivylė medicinos praktika, todėl pabandė savo mokslus pateisinti kitur. Bet ir čia nepavyko. Kadangi Edipo kompleksą puikiai gydo pati rusų kalba (tiksliau, matas). Nes rusas, vos tik jį pajunta, išgeria vodkos, rikteli job tvoju mat', ir šis kompleksas praeina. Kaip rėkia prancūzai, aš nežinau.
       Taigi Nata Minor (toks autorės pseudonimas – knygos leidėjai net nesiteikė supažindinti su tikra autorės pavarde) parašė kvailą, šizofrenišką knygą apie Froidą ir jo stebuklingą skrybėlę. Froidas, vieną rytą išėjęs pasivaikščioti, pastebi, kad jo skrybėlė ne jo, ir pradeda ieškoti tikrojo savininko. Jeigu žmogaus atmintis – evoliucijos pasekmė, tai Froidas tikrai išsivystė iš beždžionės, nes jis nieko neprisimena. O gal paprasčiausiai įkalė morfijaus, sumaišyto su stipriu absentu. Normalaus žmogaus neuronų impulsai perduoda slaptą informaciją kitiems neuronams, o kenčiančiame nuo haliucinacijų Froido smegenyse tie santykiai sunaikinti. Jis, kaip koks J. Joyce'o Bliumas, klajoja Vienos gatvėmis ir nesupranta, ką daro: vis dėlto dedasi kažkas neįtikėtino: aš, Zigmuntas Froidas, garbus žmogus, pripažintas mokslininkas, bastausi gatvėmis naktį it valkata, bet kartu tarsi būčiau keliauninkas savo paties mieste. Ir – to jau per daug – kuriu galvoje romaną, kurio pirmąsias eilutes padiktavo mano antrininko skrybėlė. Puiku, štai nauja patirtis, ji man patinka!
       Kukū… Žmogus gali sąmoningai nežinoti, bet pasąmoningai suprasti. Pasirodo, už tai atsako smegenų žievė. Jei taip, tai Froido smegenų žievės žemėlapis turėtų būti panašus į Vienos žemėlapį. Bet psichoanalitikė iš Rusijos, kurianti fikcijas iš Froido gyvenimo nuotrupų, iš tikrųjų tekste dirba pati su savimi. Greičiausiai nori pasityčioti iš tėvo Froido, naudodama jį kaip įklotą.
       Turbūt ne paslaptis, kad kiekvienas psichoanalitikas prieš pradėdamas medicinos praktiką turi pats pereiti seansų pragarą pas gerą seną psichoanalitiką. Įtariu, kad autorė šios galutinės išsimokslinimo stadijos neperžengė, o gal per eilinį seansą ant kušetės su ja kas nors padarė tai, kas nesiderina su psichoanalitiko garbe ir dora. Matyt, todėl autorė ir pabėgo į Prancūziją, pasikeitė pavardę. (Ir dar į kokią ? Nata Minor, atseit Liūdna Nata ar kaip ten… Kodėl tada ne Dramatic Look?) Ir ėmė rašyti. Bet piktybiškai nesigydė… Tokias knygas rekomenduočiau skaityti normalioms moterims. Skaityti jas kur nors nudistų pliaže tarp išpurtusių, įdegusių, išsidrėbusių kūnelių. Vis galvojant apie pačią geriausią gyvenime diagnozę: penis normalis dosim repetatur.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt