TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       PASKUTINIOJO TEISMO BANGA ŠIRDŽIŲ MŪŠYJE

       Retai pasitaiko tokios apimties poezijos knygos kaip Gintaro Patacko „Didysis širdžių mūšis“. Tik paėmęs ją į rankas pagalvojau, jog tai romanas, tačiau pavartęs supratau – eilėraščių rinkinys. Pažvelgiau, kiek puslapių – 175, ir nusprendžiau, kad tai G. Patacko kūrybos rinktinė, bet, pasirodo, apsišoviau. Šitai supratau perskaitęs knygos anotaciją: „Naujų eilėraščių knyga. Tik meilė ir kūryba gali išgelbėti chaotišką šiuolaikinį pasaulį, – teigia poetas, atviras visoms realybės spalvoms ir atspalviams“.

       Knygoje G. Patackas atsiskleidžia kaip romantikas, mėgstantis nešvankybes. Meilė maišoma su purvais, tyri jausmai – su paleistuvyste. Tačiau tai nėra blogai, nes neužmiegama ant romantiškojo debesėlio, skaičiuojant žvaigždes danguje ir apdainuojant mėnulio grožį. Juk gyvenimas – ne vien romantika. Gyvenimas – dar ir darbas, miegas, poilsis, maistas, seksas. Meilė ir kančia eina žingsnis žingsnin. Vienas – meilės žingsnis, kitas – kančios. Autorių reikia pagirti, nes jis parodo tikrąjį meilės veidą: iškreiptą kančios, nušvitusį, išsigandusį, pasiilgusį, laukiantį, geriantį meilės syvus. G. Patackas neužmiršta ir reprodukcijos, kurios dėka žmonija dar egzistuoja: „...koks didis malonumas / Pratęst tave, gimtoji mano liaudie“ (p. 7). Eilėraštyje minima autoriaus gimtoji liaudis – lietuvių tauta. Jame jis pasirodo kaip tikras patriotas, suprantantis, jog reikia pratęsti šią giminę, nes kitaip ji gali išnykti. Autorius eksploatuoja vieną moters grožio detalę – krūtis, tačiau tai daro ne kaip Saliamonas Giesmių giesmėje: „Jau mano krūtys kupinos urano“ (p. 8); „kai išdeginus smilkinius saulė trykšta iš tavo spenelių / purslais dieviško pieno ant mano veido, mieloji“ (p. 13); „Taip tavo balsas aidi iš krūties“ (p. 24); „Ir įsmeigė krūtinėn kalaviją, – / Pradėjo pienas bėgti iš krūties“ (p. 36); „Nutampė moterims papus“ (p. 122).
       Meilės santykiai reiškiasi laike ir už jo ribų: „Į aštuoniolikto amžiaus karietą sodinu tave, mylimoji, / kaip juodąją tulpę olandas sūriu pakvipusiom rankom“ (p. 11); „Viso gero, mylimoji, tu šiandien man nusidėjai! – / Iš šitos erdvės išėję, susitiksime laike...“ (p. 19). Šioje iškrypusioje meilės epochoje neužmirštamos ir seksualinės mažumos – lesbietės: „Karštoms mergaitėms pridera kankintis, / O kai jos viena kitą čiupinės...“ (p. 20). Kas vyksta toliau, skaitytojas jau pats gali įsivaizduoti, tačiau labai abejotina, ar jis įsivaizduos taip, kaip autoriaus parašyta. „O meilė pasirodo tik sapne / Kaip judesys, kaip garsas, kaip košmaras“ (p. 29). Šeimyninis gyvenimas – tai ne tik meilė ir romantika, bet ir nepakeliama kančia: „Ir kontempliuoju Paskutiniojo Teismo dieną / Kai nuims antrankius / Surakinusius mudu / Ir paleis į skirtingas puses“ (p. 47). Kiek gyvenime būna mylimųjų? Viena, dvi, trys, devynios, aštuoniolika, šimtas keturiasdešimt devynios? Galbūt dar daugiau, nes „galima rašyti laiškus / tūkstančiui mylimųjų“ (p. 48). G. Patackas eina ,,meilės meridianais“ (p. 57), o „jai darosi / gaila veltui praleistų metų, kurie / pabėgo nežinia kur, tai žino tik Hadas“ (p. 68). Autorius net nustatė jausmų kainą, kuri ne ką didesnė nei honoraras už eilėraščių publikaciją: „...jausmai parduodami / už grašį. Eilės už centą“ (p. 69). Dvi eilutes iš eilėraščio „Saulėlydžiai“ būtų galima pateikti kaip šiuolaikinį haiku, tik jam būtų reikalinga trečia eilutė: ,,Prostitučių balsais / Žolėje gieda cikados“ (p. 75). Anot Gintaro Patacko, „Šiais laikais / Nepadoru būti neturtingu, / Nesinešioti pistoleto / Ir laikytis duoto žodžio“ (p. 79).
       ,,Yra mirtis, kad niekad neužmirščiau“ (p. 136). Knygoje „Didysis širdžių mūšis“ išplėtota mirties tema. Nors mirčiai skirtas visas ketvirtas skyrius „Mirtis yra“, tačiau ji persismelkia visoje knygoje pagrečiui su meile ir kančia. Mirtis didesnė nei išmintis, teigia autorius: „Bet net ir tu panirsi upėj Letoj, / Kuri didesnė negu išmintis. // Taip gimsta rožė, savo šaknimis / Įkibdama į mirusių pasaulį“ (p. 23). G. Patackas perspėja: „Neliesk manęs, nes aš sergu poeto / Sunkia ir nepagydoma liga“ (p. 25). Kaip sakoma, jei gali nerašyti – nerašyk, o jei jau rašai ir esi poetas, tuomet tu sergi ,,sunkia ir nepagydoma liga“, nuo kurios nėra vaistų, nebent mirtis (pats geriausias poeto vaistas). Poetą „pelargonijų žydėjimas / išvarė iš proto“ (p. 59). Kai visa tai susideda į krūvą – liga ir beprotystė, nieko gero nelauk. Tuomet jau lieka vienintelis kelias – Anapus. Tik kas pasirūpins žemiškuoju kūnu, kad jis nesivoliotų kur gatvėje ar nepūtų namie? Galbūt tuo pasirūpins valstybė, nes poetas pranašauja: „...mane palaidos / suplyšusiame drobiniame maiše už valstybės lėšas“ (p. 86). Valstybė neskirtų pinigų ne tik karstui, bet ir keturkampei dėžei. Kas atsitinka atsidūrus drobiniame maiše? Tai galime suprasti perskaitę G. Patacko pomirtinio gyvenimo sampratą:
       Ir jei kas laiškus po mirties rašys –
       Štai adresas: ,,Dangus, poetų cechas“.
       Ten perduos juos man pameistrys Rembo
       Ar pilnaties žvejotojas Li Bo,
       Ar dar koks nors nežinomas actekas.
(p. 123)
       Neseniai buvau sutikęs raganą (gražiau skambėtų žiniuonė) iš Tverų, ir ji, paėmusi G. Patacko knygą, palaikė ją rankose, patyrinėjo, o po to kažkodėl atvertė eilėraštį „Vakarėja“:
       Plaukia ilgas baltas karstas
       Iš namų į kapelius.
       Bučinys kūrėjos karštas
       Nežinia kuriai paklius.
       (...)
       O kol kas tik vakarėja,
       Rudenėja namuose,
       Ir ant medžio supas fėja –
       Meilės vakaro dvasia.
(p. 129)
       Nemažai poeto eilėraščiuose pasitaiko biblinių įvaizdžių ir motyvų. „Nuo pat pradžios / Buvo žodis, virstantis į kūną / (...) Žodis tapo kūnu (...) / Mes visi juk esam Žodžio kūnas“ (p. 37, 39). Tokia Pradžios, Kristaus gimimo ir mūsų istorija. Dar labiau plėtojant Pradžios istoriją, galima prisiminti žmogaus kūrimą: ,,Bet padarė per vasarą vieną / Moteriškę iš molio ir plieno / (...) Ir tuomet kai jis minkė jai bambą / Malonus josios balsas suskambo“ (p. 102). Pasirodo, gali būti taip, kad bamba turėjo didžiausia įtaką pasaulio istorijoje: „Makštis užminga snūduriuoja varpa / Nejaugi bamba visko priežastis“ (p. 100). Kūrybos procesas prasidėjo. Dievas davė impulsą savo kūriniams daugintis ir pripildyti žemę. Tad ,,keli akordai užgauti / sijonas užverstas ant kelių / (...) į žolę moterį guldai / ir pūslę tuštini lig galo“ (p. 109).
       Savo vietą G. Patacko kūryboje randa ir Kristus, tik Jo vaidmuo labai nedidelis, galima sakyti, net menkas. Nors Kristus ir Prisikėlimas eina lygiagrečiai, tačiau eilėraščio „Su Kristum...“ pabaiga norima pasakyti kai ką ir stipriau:
       Su Kristum žengiame į klystkeles
       su Kristum krentame kad kristume
       į labirintus žaltvykslių
       ir prisikeltume su Kristumi
       ir tampa laikas nesulaikomas
       tik stabas šnabžda kaip mes drįstame
       paklusti Dievui kurs toks laikinas
       kad tapo amžinas su Kristumi
(p. 164)
       Atrodytų, jog stabas, apie kurį kalbama eilėraštyje, yra ne kas kita, o tas pats Kristus, tik jau du tūkstančiai metų nukryžiuotas Katalikų Bažnyčioje. Anot eilėraščio minties, reikia paklusti ne vienatiniam Dievui, bet stabui, kuris vis daugiau nuo savęs atstumia dvasinės ramybės ieškančių žmonių.
       Bažnyčios statomos iš plytų. Ar yra skirtumas, iš kokių plytų pastatyta bažnyčia? Iš baltų, raudonų ar dar kokių? „Ir griūva / Viešnamių plytos ant konvejerio / Keliaudamos į būsimos / Bažnyčios statybą“ (p. 76). Kalbėdami apie Bažnyčią didžiąja raide, mes turime galvoje visuotinės tikinčiųjų bendruomenės dvasinę prasmę. Iš plytų statome bažnyčią, o dvasioje – Bažnyčią. Iš plytų galime pastatyti bet kokią bažnyčią: viešnamio, morgo, konclagerio, kalėjimo ir pan. Tačiau Bažnyčią pastatyti gali tik tikėjimas. Bet, pasirodo, net ir trūkstant tikėjimo „neateina / į pagalbą Šventoji Dvasia akmeninei širdžiai“ (p. 84). Akmeninėm širdim galima pastatyti bažnyčią, kad mūsų gyvose širdyse ji išaugtų į Bažnyčią. G. Patackas perspėja: ,,Tik Dievo ir velnio bijokit: / Aš sausyje juos sutikau, – / Jie ėjo, sukibę už rankų“ (p. 157, 158). Bet ne tai baisiausia. Baisiausia pasaulio pabaiga, po kurios nieko nelieka. Tos pabaigos kaltininkas ponas Dievas ir Jo instrukcija žaidimui „Žemė“. Geriausiai tokią pabaigą atspindi eilėraštis „Be liudininkų“:
       (...) senolis,
       Jau nebepamenantis, kiek jam metų,
       Žvėrių figūrom inkrustuotoj lovoj
       Gulėdamas Gyvybės Knygą laiko,
       Vaškiniais pirštais verčia naują lapą,
       Kuriam, deja, jau nieks neparašyta.
(p. 133)
       Paskutinis Gyvybės Knygos lapas (ne bet koks lapas, o tuščias) jau rodo į Pasaulio pabaigą. Jei lape nieko neparašyta, tai gali reikšti tik Pabaigą ir galbūt kažkokią naują Pradžią.
       Eilėraštį „Emigrantas“ galima laikyti ode Londono lietuviams:
       Tu į Tauerį žvelgi,
       Šaltį, smogą ir lijundrą,
       Ir su angle gyveni,
       Keikdamas lietuvę šliundrą,
       Dėl kurios emigravai
       Ir į šūdą pakliuvai.
       (...)
       Tu pasineri į tamsą,
       Kurvą Lietuvą meni
       Ir atrodo, kad tuoj vemsi,
       Bet su angle gyveni.
(p. 120, 121)
       Atrodo, perskaitai tokį eilėraštį, ir nereikia jokių komentarų. Viskas parašyta taip, kaip norėta pasakyti. Tik imki ir skaityki. Tačiau, tarkime, vietoj lietuvės šliundros labai puikiai galima įsivaizduoti treninguotą reketininką lietuvį, kurį palikusi žmona išvažiuoja laimės ieškoti į Londoną. Galbūt tokia atvirkštinė situacija būtų arčiau realybės.
       „Mes – baltaplaukiai, mėlynakiai kalnų sūnūs, / nusileidom į benzino garų smarvę, į naftos / pragarą, kur blyksi trumpalaikiai išlydžiai / ir plunksniniai debesys užtemdo saulę, kad iš- / vystume, kaip brolis leopardas plienine letena / sutraiško spjaudantį sieros rūgštimi akumulia- / torių, kaip brolis šuo įsikabina į šliaužiantį plieni- / nį vikšrą.
       (...) Brolis medis krūtine sustabdo dantratinį mecha- / nizmą ir gandro snapas perveria plastmasės šir- / dį.
       (...) Aukštai kalnuos, kur slypi mūs namai, ledynas / baltas šliaužia, jisai ilgam užklos varinio amžiaus Žemę...“ (p. 167, 168).
       Cituotame eilėraštyje „Didysis širdžių mūšis karbiuratorių perėjoje“ autorius lyg ir kviestų žemiečius grįžti gamton, nes kitu atveju mūsų lauktų naujasis ledynmetis. Tačiau tai labiau panašu į pranašystę. O kas daugiau šiais laikais gali pranašauti, jei ne poetas? Kas nutiks, jei nepaklausysime jo pranašystės? Tai, kas nutiko minėtame eilėraštyje. Ir ne tik. Nes po to „viską nuplauna Paskutiniojo teismo banga“ (p. 73). O galbūt Paskutiniojo teismo banga ir bus pranašaujamas ledynas?

       Dainius Sobeckis

       Nemunas, 2005 10 20

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt