NAUJAUSIŲ LAIKŲ ISTORIJA

       Eilėraščių rinkinyje Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems Gintaras Grajauskas kuria ne istoriją, bet istorijas, nes, kaip skelbia vieno skyriaus epigrafas, „Istorijos nėra. Yra tik istorijos“. Poetas dekonstruoja vienintelės istorijos sampratą: parodijuodamas „vadovėlišką“ istorijos žanrą, jis neigia vienintelės įmanomos istorijos, o kartu ir gyvenimo nusakymo galimybę. Grajauskas savo poezijoje kalba apie dabartį, apie dabarties kasdienybę ir visa, iš ko ta kasdienybė susideda. Pirmojo skyriaus epigrafu pasirinkti Plutarcho žodžiai apie biografus („ne visuomet pačiuose svarbiausiuose darbuose išryškėja gėris ar ydos, bet dažnai koks menkutis poelgis, žodis ar sąmojis geriau ir aiškiau atspindi žmogaus charakterį, nei kautynės, kuriose žūva dešimtys tūkstančių...“) puikiai tinka nusakyti Grajausko poezijos principus. Jis įdėmiai stebi smulkius, buitiškus, iš pažiūros nereikšmingus kasdienybės įvykius ir iš jų dėlioja šiandieninio gyvenimo poeziją. Tokia tikrovės dalelė yra ir vaikiška ranka išvedžiotas laiškelis Dievui: „Mano mažoji sesutė numirė. Patrikas“. Grajauskas šį eilėraštį pavadina „Neeilėraščiu“, esą tai tėra realybės detalė, ne-kūryba: „o dabar tiesiog užrašysiu, ką / mačiau Kristianstado bažnyčioj“. Bet juk iš esmės didžiąją dalį šio rašytojo poezijos būtų galima pavadinti ne-poezija, nes daugelis jo tekstų yra sudėlioti iš smulkių kasdienybės gabalėlių. Ir svarbiausia, matyt, yra ne „ką“, bet „kaip“ pamatyti, užrašyti, kaip papasakoti „istoriją“, kad pro ironiškai banalios kasdienybės lukštą imtų šviestis graudi būties šviesa. Literatūra, poezija Grajausko pasaulėžiūroje yra mažiau reikšminga negu gyvenimas: „kažkur už lango / verkė vaikas, / taip liūdnai, kad ir man / graudu pasidarė // kokį tūkstantį kartų graudžiau / nei sekmadienį pavakare skaityti eiles / apie sekmadienį, pavakarę / verkiantį vaiką“ („pavakare, sekmadienį...“, p. 12).

       Konkrečiam autoriui būdingą poetinę kalbą įprasta vadinti poetiniu kalbėjimu. Tačiau mąstant apie Grajauską, šį terminą knieti keisti poetiniu šnekėjimu. Nors tai ir sinonimiški žodžiai, šnekėjimas vis dėlto labiau sietinas su pokalbiu, neformalia aplinka. Grajausko poetinis šnekėjimas gravituoja link kasdieninio pokalbio, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos ar net banalios „istorijos“. Manau, kad būtent šis – šnekėjimo – principas kuria lengvai atpažįstamą jo poezijos savitumą. Eilėraštis dažnai pradedamas kaip kasdieniška buitiška istorija. Antai „Laiptinės kaimynas“:

„noriu papasakot tau vienai“
staugė girtas visą vakarą

paskui apsiverkė, jau
tyliai, paausiui:

taip norisi išsipasakot

Atrodytų, nieko čia neįprasta, eilinis kasdieninio gyvenimo vaizdelis. Neįprasta tačiau yra paskutinė frazė:

taip norisi išsipasakot

o neturiu ką
(P. 40)

       Eilučių išretėjimas eilėraščio pabaigoje lemia lėtėjančią skaitymo slinktį, o paskutinei frazei suteikiamas didžiausias prasminis krūvis. Paradoksą kurianti bei visą eilėraščio tekstą permąstyti verčianti paskutinė eilutė jau tapusi Grajausko pamėgtu poetinio teksto kompozicijos bruožu. Poetas tarsi žaidžia su skaitytoju: iš pradžių šis įtiki skaitąs lengvu, atsainiu tonu pasakojamą kasdienišką istoriją, kol netikėta teksto pabaiga suardo jo lūkesčius ir pasiūlo kitokį, šiuo atveju - filosofinį, istorijos perskaitymo kodą. Skaitytojo lauktą frazės pabaigą – „taip norisi išsipasakot // o neturiu kam“ – keičia naujai įprasminta egzistencinė problematika: „neturiu ką“. Įprasta literatūros tema tapusi egzistencinė vienatvė šiuo atveju ironizuojama, perrašoma žemuoju registru (girtas kaimynas „staugia“ populiarų šlagerį), tačiau paskutinė frazė pakoreguoja ironiškąją skaitytojo žiūrą. Ne egzistencinės vienatvės, bet egzistencinės tuštumos išgyvenimas būdingas naujausių laikų herojui. Arba štai dar vienas pavyzdys, dar viena istorija „iš keliautojo užrašų“, kuri iš pradžių tarsi siūlo perskaityti smagų pasakojimą apie keistuolį, kuris matė Dievą:

visko būdavo: štai kartą skrisdamas

pro boingo langą mačiau Dievą

ėjo debesų pusnimis, nelyg koksai
Amundsenas, lazda pasiremdamas

       Tačiau skaitant paskutinį posmą ima aiškėti, kad šioje, atrodytų, parodijuojamoje Dievo apsireiškimo istorijoje ima slopti ironiškoji gaida ir ryškėja tas sunkiai nusakomas graudulys, būdingas visai Grajausko poezijai:

gerai nemačiau, tik iš tolo: ėjo
kažkur virš Vokietijos
neatsigręždamas, atrodė
vienišas.
(P. 95)

       Paskutinė frazė, tiksliau – eilutės pabaigos pauzių išskirtas paskutinis žodis skaitytojo lūkesčius perkelia į visiškai naują plotmę – leidžia pajusti visų apleisto, per debesis kaip per negyvenamos Antarktidos pusnynus brendančio Dievo vienišumą.

       Įdomu tai, kad angažuodamasis prabilti į skaitytoją šnekamąja, mums įprasta kasdienine, o ne specifine „poetine“ kalba, poetas geba puikiai suderinti šnekamosios kalbos natūralumą ir žodyno turtingumą, raiškos grakštumą.

       Ryškus Grajausko poezijos bruožas – kinematografiškumas. Daugelį jo „istorijų“ būtų galima įsivaizduoti kaip trumpametražius filmus („Klasikas“, „Češyro katino televizija“, „Kinematografinė poema“ ir kt.). Eilėraščio „Kinematografinė poema“ epigrafu poetas pasirinko ironiškai dviprasmišką Jimo Jarmuscho filmo „Negyvėlis“ herojaus frazę: „Aš esu Viljamas Bleikas“ („Ar jums žinoma mano kūryba?“ – klausia apie bendrapavardį anglų poetą nė nenutuokiąs Billas Bleikas. Beje, keista, kad Grajausko eilėraščių rinkinyje nesilaikoma originalios tiek režisieriaus pavardės – rašoma Jarmush'as vietoj Jarmuschas, tiek filmo pavadinimo – „Deadman“ vietoj „Dead Man“ – rašybos).
       Šis kinematografinis intertekstas leidžia pasvarstyti apie Grajausko ir Jarmuscho stiliaus bendrumus. Minėtasis Jarmuscho filmas yra tragikomiška holivudinio vesterno žanro parodija. Pastišo ir parodijos žanrus savo eilėraščiuose dažnai naudoja Grajauskas: „angelai ilgais lietpalčiais, holivudiški, / samdomų žudikų veidais // 'atsiprašau', sakau, 'ar ne manęs ieškote' // (vienas iš lėto atsigręžia. trileris. ne, vesternas.)“ (p. 112). Garsiajam naujosios kartos amerikiečių kino kūrėjui būdinga ironiška dviprasmybė, juokavimas rimta veido išraiška. Antimoralistinė nuostata ir daugelyje jo filmų plėtojama „mažojo žmogaus“, vienišumo, emocinės žmonių tarpusavio santykių distancijos tema būdinga ir Grajauskui. Tragikomizmas – ta keista jungtis tarp ironijos ir graudulio, kuri taip aiškiai juntama poeto kūryboje, ryškėja tekstuose apie „mažąjį žmogų“: laiptinės kaimyną, į autobusą besiropščiančią apkūnią moterį ar patį eilėraščio subjektą. Kitas Jarmuscho personažas – Šuo Vaiduoklis (iš filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“; „Ghost Dog: The Way of the Samurai“) pasirodo Grajausko eilėraštyje „Helsinkis. Judėjimo pamokos“ ir perteikia nepaprastai intensyvią vienišumo ir susvetimėjimo jauseną. Šuo Vaiduoklis yra virtęs prototipu amžino klajoklio, abejingai stebinčio keistą gyvenimą, vykstantį aplink jį, tačiau su juo pačiu tarsi nesusijusį:

o velniai, kaip šalta! Einu
su gobtuvu ir vaizduojuosi – ne,
jaučiuosi esąs Ghost Dog
iš Jarmush'o

       Bet kartu Grajauskas parodijuoja ir patį Jarmuschą, tiksliau – ironizuoja eilėraščio subjektą, kuris tapatinasi su šauniuoju filmo herojumi, nes, kaip pasirodo, jo prisiimta kaukė (abejingas ir ramus aplinkos stebėjimas) labai greitai „išskysta“. Tampa sunku atsilaikyti prieš pagundą pulti kam nors į glėbį šiame svetimame ir mechanišku šalčiu dvelkiančiame Helsinkio metro:

du nejudrūs taškai, vangiai zvimbiančio
mechanizmo detalės: aš ir jauna indė,
susigūžusi ties metro žiotimis

staiga sujuda (ir aš susvyruoju):
sustabdo akim kaži ką
minioje: kelia ranką pamojuoti -

bet neišdrįsta, pasibaido: droviai
perbraukia lūpas – ir nebeištveria,
puola į glėbį savo indui

(ir aš vos išlaikau pusiausvyrą)
(P. 90)

       Autoironija ir savęs demaskavimas ryškus eilėraštyje „jau ir temsta, o aš vis dar tebevažiuoju...“ Aprašoma situacija – nuovargis nuo sarkastiškos pozos, žmogiškojo ryšio troškulys: „va jau temsta, o dar tiktai Kryžkalnis, / o namų pasiilgau kaip vaikas, gana jau man / protingą vaidinti, sąmojais svaidytis // temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / 'Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų'“ (p. 8).

       O štai eilėraštyje „Literatūros vyksmas“ gražiai atskleidžiamas kiek besivaržančių pašnekovų suartėjimas, žmogiškųjų santykių, ryšių, kontakto atsiradimo akimirka: „šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs, / tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai / atsainiai replikuodami: kalba lyg tarp / kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus / [...] jau po truputį pradedame / susikalbėti, ne tik žmonių kalba, / bet labiau akimis ir antakiais, gestais, / įgimtais kvailais įpročiais – tarkim, / čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus, / savaip, ypatingu būdu pakreipti / galvą, ir gera mums“ (p. 15). Beje, šis eilėraštis skirtas „Klaipėdos poetinei mokyklai“, kuri sietina su šiuo metu jau aiškiai skiriama Klaipėdoje besiformuojančia šiuolaikinės lietuvių poezijos kryptimi. Kaip rašo Mindaugas Kvietkauskas, „šiuo metu jau galima kalbėti [...] apie keletą Grajauskui artimų jaunų Klaipėdos poetų (R. Kmita, M. Valiukas), bendrą jų mąstysenos lauką“ (Mindaugas Kvietkauskas, „Jaunesniųjų rašytojų pasaulėžiūros orientyrai“, Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002), Vilnius, 2003, 176). Klaipėdos poetinės mokyklos atstovams būdinga daugelis čia minėtų naujausiame Grajausko eilėraščių rinkinyje ryškėjančių poezijos bruožų, taip pat ironiška, nesureikšminta „buvimo poetu“ samprata:

leisi knygas, kalbėsi
mirusiom kalbom

kol galų gale imsi girdėti:
sutrikę, nusukę akis, burblena -

įdomu įdomu.
(„Būti poetu“, p. 78)

       Viktorija Šeina, www.literatura.lt

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt