<< Atgal Eilėraščių rinkinyje Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems Gintaras Grajauskas kuria ne istoriją, bet istorijas, nes, kaip skelbia vieno skyriaus epigrafas, Istorijos nėra. Yra tik istorijos. Poetas dekonstruoja vienintelės istorijos sampratą: parodijuodamas vadovėlišką istorijos žanrą, jis neigia vienintelės įmanomos istorijos, o kartu ir gyvenimo nusakymo galimybę. Grajauskas savo poezijoje kalba apie dabartį, apie dabarties kasdienybę ir visa, iš ko ta kasdienybė susideda. Pirmojo skyriaus epigrafu pasirinkti Plutarcho žodžiai apie biografus (ne visuomet pačiuose svarbiausiuose darbuose išryškėja gėris ar ydos, bet dažnai koks menkutis poelgis, žodis ar sąmojis geriau ir aiškiau atspindi žmogaus charakterį, nei kautynės, kuriose žūva dešimtys tūkstančių...) puikiai tinka nusakyti Grajausko poezijos principus. Jis įdėmiai stebi smulkius, buitiškus, iš pažiūros nereikšmingus kasdienybės įvykius ir iš jų dėlioja šiandieninio gyvenimo poeziją. Tokia tikrovės dalelė yra ir vaikiška ranka išvedžiotas laiškelis Dievui: Mano mažoji sesutė numirė. Patrikas. Grajauskas šį eilėraštį pavadina Neeilėraščiu, esą tai tėra realybės detalė, ne-kūryba: o dabar tiesiog užrašysiu, ką / mačiau Kristianstado bažnyčioj. Bet juk iš esmės didžiąją dalį šio rašytojo poezijos būtų galima pavadinti ne-poezija, nes daugelis jo tekstų yra sudėlioti iš smulkių kasdienybės gabalėlių. Ir svarbiausia, matyt, yra ne ką, bet kaip pamatyti, užrašyti, kaip papasakoti istoriją, kad pro ironiškai banalios kasdienybės lukštą imtų šviestis graudi būties šviesa. Literatūra, poezija Grajausko pasaulėžiūroje yra mažiau reikšminga negu gyvenimas: kažkur už lango / verkė vaikas, / taip liūdnai, kad ir man / graudu pasidarė // kokį tūkstantį kartų graudžiau / nei sekmadienį pavakare skaityti eiles / apie sekmadienį, pavakarę / verkiantį vaiką (pavakare, sekmadienį..., p. 12). Konkrečiam autoriui būdingą poetinę kalbą įprasta vadinti poetiniu kalbėjimu. Tačiau mąstant apie Grajauską, šį terminą knieti keisti poetiniu šnekėjimu. Nors tai ir sinonimiški žodžiai, šnekėjimas vis dėlto labiau sietinas su pokalbiu, neformalia aplinka. Grajausko poetinis šnekėjimas gravituoja link kasdieninio pokalbio, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos ar net banalios istorijos. Manau, kad būtent šis šnekėjimo principas kuria lengvai atpažįstamą jo poezijos savitumą. Eilėraštis dažnai pradedamas kaip kasdieniška buitiška istorija. Antai Laiptinės kaimynas: noriu papasakot tau vienai paskui apsiverkė, jau taip norisi išsipasakot Atrodytų, nieko čia neįprasta, eilinis kasdieninio gyvenimo vaizdelis. Neįprasta tačiau yra paskutinė frazė: taip norisi išsipasakot o neturiu ką Eilučių išretėjimas eilėraščio pabaigoje lemia lėtėjančią skaitymo slinktį, o paskutinei frazei suteikiamas didžiausias prasminis krūvis. Paradoksą kurianti bei visą eilėraščio tekstą permąstyti verčianti paskutinė eilutė jau tapusi Grajausko pamėgtu poetinio teksto kompozicijos bruožu. Poetas tarsi žaidžia su skaitytoju: iš pradžių šis įtiki skaitąs lengvu, atsainiu tonu pasakojamą kasdienišką istoriją, kol netikėta teksto pabaiga suardo jo lūkesčius ir pasiūlo kitokį, šiuo atveju - filosofinį, istorijos perskaitymo kodą. Skaitytojo lauktą frazės pabaigą taip norisi išsipasakot // o neturiu kam keičia naujai įprasminta egzistencinė problematika: neturiu ką. Įprasta literatūros tema tapusi egzistencinė vienatvė šiuo atveju ironizuojama, perrašoma žemuoju registru (girtas kaimynas staugia populiarų šlagerį), tačiau paskutinė frazė pakoreguoja ironiškąją skaitytojo žiūrą. Ne egzistencinės vienatvės, bet egzistencinės tuštumos išgyvenimas būdingas naujausių laikų herojui. Arba štai dar vienas pavyzdys, dar viena istorija iš keliautojo užrašų, kuri iš pradžių tarsi siūlo perskaityti smagų pasakojimą apie keistuolį, kuris matė Dievą: visko būdavo: štai kartą skrisdamas pro boingo langą mačiau Dievą ėjo debesų pusnimis, nelyg koksai Tačiau skaitant paskutinį posmą ima aiškėti, kad šioje, atrodytų, parodijuojamoje Dievo apsireiškimo istorijoje ima slopti ironiškoji gaida ir ryškėja tas sunkiai nusakomas graudulys, būdingas visai Grajausko poezijai: gerai nemačiau, tik iš tolo: ėjo Paskutinė frazė, tiksliau eilutės pabaigos pauzių išskirtas paskutinis žodis skaitytojo lūkesčius perkelia į visiškai naują plotmę leidžia pajusti visų apleisto, per debesis kaip per negyvenamos Antarktidos pusnynus brendančio Dievo vienišumą. Įdomu tai, kad angažuodamasis prabilti į skaitytoją šnekamąja, mums įprasta kasdienine, o ne specifine poetine kalba, poetas geba puikiai suderinti šnekamosios kalbos natūralumą ir žodyno turtingumą, raiškos grakštumą. Ryškus Grajausko poezijos bruožas
kinematografiškumas. Daugelį jo istorijų būtų galima įsivaizduoti kaip
trumpametražius filmus (Klasikas, Češyro katino televizija,
Kinematografinė poema ir kt.). Eilėraščio Kinematografinė poema epigrafu
poetas pasirinko ironiškai dviprasmišką Jimo Jarmuscho filmo Negyvėlis herojaus
frazę: Aš esu Viljamas Bleikas (Ar jums žinoma mano kūryba? klausia
apie bendrapavardį anglų poetą nė nenutuokiąs Billas Bleikas. Beje, keista, kad
Grajausko eilėraščių rinkinyje nesilaikoma originalios tiek režisieriaus pavardės
rašoma Jarmush'as vietoj Jarmuschas, tiek filmo pavadinimo Deadman vietoj
Dead Man rašybos). o velniai, kaip šalta! Einu Bet kartu Grajauskas parodijuoja ir patį Jarmuschą, tiksliau ironizuoja eilėraščio subjektą, kuris tapatinasi su šauniuoju filmo herojumi, nes, kaip pasirodo, jo prisiimta kaukė (abejingas ir ramus aplinkos stebėjimas) labai greitai išskysta. Tampa sunku atsilaikyti prieš pagundą pulti kam nors į glėbį šiame svetimame ir mechanišku šalčiu dvelkiančiame Helsinkio metro: du nejudrūs taškai, vangiai zvimbiančio staiga sujuda (ir aš susvyruoju): bet neišdrįsta, pasibaido: droviai (ir aš vos išlaikau pusiausvyrą) Autoironija ir savęs demaskavimas ryškus eilėraštyje jau ir temsta, o aš vis dar tebevažiuoju... Aprašoma situacija nuovargis nuo sarkastiškos pozos, žmogiškojo ryšio troškulys: va jau temsta, o dar tiktai Kryžkalnis, / o namų pasiilgau kaip vaikas, gana jau man / protingą vaidinti, sąmojais svaidytis // temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / 'Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų' (p. 8). O štai eilėraštyje Literatūros vyksmas gražiai atskleidžiamas kiek besivaržančių pašnekovų suartėjimas, žmogiškųjų santykių, ryšių, kontakto atsiradimo akimirka: šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs, / tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai / atsainiai replikuodami: kalba lyg tarp / kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus / [...] jau po truputį pradedame / susikalbėti, ne tik žmonių kalba, / bet labiau akimis ir antakiais, gestais, / įgimtais kvailais įpročiais tarkim, / čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus, / savaip, ypatingu būdu pakreipti / galvą, ir gera mums (p. 15). Beje, šis eilėraštis skirtas Klaipėdos poetinei mokyklai, kuri sietina su šiuo metu jau aiškiai skiriama Klaipėdoje besiformuojančia šiuolaikinės lietuvių poezijos kryptimi. Kaip rašo Mindaugas Kvietkauskas, šiuo metu jau galima kalbėti [...] apie keletą Grajauskui artimų jaunų Klaipėdos poetų (R. Kmita, M. Valiukas), bendrą jų mąstysenos lauką (Mindaugas Kvietkauskas, Jaunesniųjų rašytojų pasaulėžiūros orientyrai, Naujausioji lietuvių literatūra (1988-2002), Vilnius, 2003, 176). Klaipėdos poetinės mokyklos atstovams būdinga daugelis čia minėtų naujausiame Grajausko eilėraščių rinkinyje ryškėjančių poezijos bruožų, taip pat ironiška, nesureikšminta buvimo poetu samprata: leisi knygas, kalbėsi kol galų gale imsi girdėti: įdomu įdomu. Viktorija Šeina, www.literatura.lt tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |