|
<< Atgal
Išmokyklintieji
Penkių mokinukų rašinėliai apie poeto A.
Kalanavičiaus kūrybą. Apie akmens motyvus, žmogaus ir medžio panašumus, vienkiemio
gylę ir žodžio kalną, prisiminimų šviesą, filosofines eilėraščių erdves.
Baisu: penki skirtingi autoriai, o stilius
vienodas. Tarptautinių žodžių ir filologijos terminų raizgalynė. Negi vos
ūgtelėję paaugliai, ką tik gavę pasus, mąsto tomis pačiomis kategorijomis kaip ir
kokia senyva literatūrologė, savo amatui atidavusi 40 metų? Štai viena abiturientė
rašo: Lyrinio subjekto integravimasis į gamtą, savotiška žmogiškųjų savybių
asimiliacija su gamtos reiškiniais, leidžia daryti prezumpciją, jog eilėraščio
žmogaus aspiracija susilieti šiuo atveju su medžiu ne tik gamtos reiškinio
apoteozė... O jos bendraamžis tarytum tęsia: ...todėl pažinimas ir gėris,
drauge ir visiška laimė, egzistencinė pilnatvė realizuotini tik sintezuojant dvasinio
ir fizinio pasaulio analizės rezultatus, konjuguojant tiek apriorines, tiek empirines,
tiek sensualines disciplinas, o ne vadovaujantis tik vieno ar kito pažinimo metodais.
Košmaras! Dar vienas svarus įrodymas, kad
mokyklinė sistema neugdo jokios asmenybės ir kūrybinių galių, ji konvejeriniu būdu
štampuoja aklus ir paklusnius zombius. Todėl manau, kad žodį mokyti reikėtų
keisti žodžiu mokyklinti, mokytis mokyklintis, o baigusiems
mokyklą derėtų sakyti: esu išmokyklintas (tai turėtų skambėti kaip esu
išprievartautas).
Bet tai ne didžiausia blogybė. Aš pats buvau
zombis. Prisimenu, kaip kadaise rašiau darbelį respublikiniam konkursui apie S. Nėries
lyrinio herojaus kelią. Privalėjau perskaityti ir išstudijuoti visą jos lyriką bei
visus kritinius darbus. Ar gali būti kas nors baisiau nuolatinės nevalingos erekcijos
kamuojamam jaunuoliui? Todėl dabar visąlaik šonu apeinu knygynuose sukrautus S. Nėries
tomelius. Nežinau, kokia antgamtinė jėga priverstų mane vėl atsiversti bent vieną
jos eilėraštuką...
O štai šio leidinio sudarytojos lietuvių
literatūros mokytojos iš Varėnos kažko panašaus ir siekia. Knygelės tikslas
kad Švietimo ministerijos vadai ir ekspertai į ugdymo programas įtrauktų A.
Kalanavičiaus kūrybą. Kad jo eilėraščius mokiniai skaitytų per privalomąsias
pamokas. Štai kur didžiausias blogis! Visų pirma labai abejoju, ar pats poetas, visą
laiką kūręs nuošalėje, džiaugtųsi tokia pomirtine šlove. O didžiausias
pavojus tas, kad jaunieji skaitytojai, per pamokas priversti nagrinėti A. Kalanavičiaus
kūrinius, vėliau prie jų greičiausiai neprisilies. Per prievartą niekada mielas
nebuvai ir nebūsi. Gerai pamąstykit apie tai, mielosios mokytojos.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr.
794
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|