TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Parašskis

       I.
       Visos parulskiškos situacijos, iš kurių jis komponuoja savo pjeses, yra absurdiško realybės negatyvo, nukreipto prieš prasmę, išraiška. Tos situacijos turi savo modelį ir empiriniame pasaulyje, kuriame, jei jas būtų galima izoliuoti ir jos netektų savo racionalaus psichologinio pagrindo, pasirodytų nekasdienišku grėsmės ir baimės pavidalu. Tačiau S. Parulskio gebėjimas sąmoningai ir aklai prieiti prie tų paniškų ir neretai tragikomiškų situacijų leidžia sukurti tam tikrą metaforizuotą antisimbolių kalbą. Kalbą, kurios sugestijos priešpriešinamas simboliškumui par excellence, nes daiktų tvarka nėra tokia, kokia yra, – viskas pasireiškia kaip vidinio pasaulio ženklas, bet ta vidujybė irgi pranyksta (baigia būtį), ir visi ženklai pabaigoje ne ką daugiau tegali pasakyti.
       Žiauri realybė ir veikėjai, kuriais operuojama pjesėse, greičiausiai sudaro autoriaus sielos, bandančios inscenizuoti save pačią, vienį. Juokinga, nehumaniškai sentimentali idėjos, kad gyvenimas jau pats savaime yra nuodėmingas, imitacija. Parulskio figūros elgiasi kaip primityvai, kaip po kokios katastrofos, kuri taip jas suluošino, kad jos negali kitaip reaguoti. Subjektai totaliai užsidarę savyje ir jų kūniškumas tenkinasi tik gailia savojo pasaulio reality, suspausta iki paprasčiausių fiziologinių poreikių tenkinimo. Tuščios sintetinės personos, kurių viduje dar kažkas dunda. Toks būvis – dvasios atsakas į mitologiją, siekiant nugalėti mirtį ir galbūt taip išsigelbėti. Personažai – iš tų, kurie sapnuoja savo pabaigą. Todėl stipriausios parulskiškos situacijos tos, kuriose suprantama, kad tik mirtyje gali būti savimi. Pasaulio pabaiga parodoma taip, lyg būtų reali, iracionaliai neleidžiant suvokti to paties pasaulio problemų. Todėl ištarų žodžiai yra neapsaugoti, nes draikališkas tekstas dėl atplėšties nuo šabloniškos dramaturgijos pats yra iškalbingas ir savo painumą palieka interpretuoti.
       Degustuoti Parulskį – ir sunku, ir lengva. Viskas priklauso nuo psichopatinio degustatoriaus asmenybės sudėtingumo. Į savo iškeltus klausimus S. P. visada atsako parodija. Mitologijos ir egzistencializmo formų parodija, išspjaudamas naujas jų mutacijas ir palikdamas minimum esmės. Todėl pjesės neturi jokio užmojo, jos sustingsta tarp dialogų ir iš pasakojimo telieka galutinis rezultatas. Galima teigti, kad tokia kūryba – tai nepajudinamos ir amžinos ontologijos opozicija. Suprasti ją reiškia tik viena – suprasti jos nesuprantamumą. Kiekviena išstenėta mintis jau nepretenduoja, lyg kokia idėja, kurti garantuotą kūrinio prasmę. Tokia sumaišytų šizofreniškų situacijų seka tampa komiška lyg pūvančio proto iliuzijos. Jei psichoanalizė aiškina komiškumą kaip ankstyvosios ontogenezės regresą – tai pakaruokliškai humoristinis S. P. menas ten lyg į kapą ir nusileidžia. Juk juokas, kuriuo skatinama, turėtų patenkinti besijuokiančius? Tačiau nejuokinga! Tiek ir lieka iš juoko, kuris išsigimė lyg estetikos mediumas, be esmės to, iš ko reikėtų juoktis, be jokių situacijų, kurias būtų galima išjuokti. Belieka juoktis iš kalbos, o tai šiuo atveju irgi neįmanoma.
       Beje, ne kiekvienas absurdiškas kalbėjimas nukreiptas prieš realybę, kadangi iš jos jis ir atsiranda. Jis nukreiptas į absurdišką pasaulėžiūrą, užimančią racionalios pasaulėžiūros vietą. Nes racionali pasaulėžiūra pačiame absurde lyg veidrodyje atranda save pačią. Taip užgęsta mirštanti žosmė.

       II.
       Tai, kad žmonėms nuolat reikia kažką aiškinti, dažnai pačiam aiškintojui prikala galvon absurdo vinių ir jis pats net nesupranta, ką reikia aiškinti ir kaip. Tokiam postulatui būtų nelengva prieštarauti, nes kalbantys ar skaitantys žmonės pasikliauja tik savo psichologija – tuo, kas neįsisąmoninta ir alogiška. Vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, dažniausiai susikalba – pasiekia užsibrėžtus tikslus. Nes šie tikslai, pasitelkiami tik savisaugai, kaskart atsitraukia nuo objektyvumo, imituojančio logišką formą.
       Dabar pakalbėsiu paprasčiau, aiškiau, lietuviškiau apie S. P. – tikrąjį, o ne sugalvotą.
       Parulskis – tai schema. Klasikinių asmenybės gyvenimo dramų schema, pati esanti schemoje. Ir jo kūryboje niekada nebuvo jokio absurdo nei egzistencijos. Tai tik iškreiptas histriono autobiografinių fikcijų kratinys.
       Visą jo kūrybą galima banaliai suskirstyti į tris stadijas: oralinę, analinę, genitalinę. Oralinė – poezija, analinė – dramos, genitalinė – proza. Visose šitose stadijose lyg kokiose dėžutėse slepiasi trys visos jo kūrybos temos: 1) gimtis ir mirtis, 2) vaikystė ir jaunystė ir 3) vyras ir moteris. Jei kaip pavyzdį imsime nagrinėjamą analinį draminį tarpsnį, tai „gimtis ir mirtis“ bus „Iš gyvenimo vėlių“, „vaikystė ir jaunystė“ – „P. S. Byla O. K.“, „vyras ir moteris“ – „Nesibaigianti vienatvė dviem“. Pavyzdžiui, pirmoje pjesėje Parulskis, nors ir nedrąsiai, nuo poezijos jau suka dramos link. Vis dėlto visos šios pjesės idėjos (kaip ir kalba) – tiesiog išplėstinis tam tikrų eilėraščių variantas. Tas pats ir kitose pjesėse. Tas pats ir prozoje. Keista, bet jo autobiografijos stadijos unikaliai viena kitą papildo. Kažkoks psichosteniškas amžino keitimosi ratas. Išdavęs poeziją, jis niekur nuo jos nepabėgo. Kas buvo joje užkoduota, tas liko ir prozoje. Ši kūrėjo stadijų ir temų schema gali keistai kaitaliotis ir keistis vietomis bei sublimuotis, bet esmė nepasikeis. Analinė analinės stadijos stadija. Oralinė analinės stadijos stadija. Genitalinė oralinės stadijos stadija. Analinė oralinės... Ir t. t., ir pan.
       Kaip ir kodėl tai vyksta, turbūt net pats autorius negali suprasti. Tai iškrypėliška, bet gan normalu. Vienintelis dalykas, kuriuo mane glumino ir stebino Parulskis – iš kur kaimietis turi Edipo kompleksą? Matyt, ne iki galo suprasta idėja jį, dar geltonsnapį studentą, labai sudomino, ir jis, ant šio arkliuko jodamas bei spekuliuodamas primityviu froidizmu, pabandė susikurti vardą. Iš tikrųjų Parulskio Tėvo-Dievo įvaizdyje užkoduotas kitas simbolis – sovetskaja armija. O po visomis neurozėmis ir etika slypi desantas. Štai kas glūdi po Edipo komplekso skraiste. Štai kas padarė iš Parulskio poetą. Parulskis – tik gan nevykęs aktorius, nesugebantis profesionaliai ir laiku keisti kaukes. Užsivaidinęs edipišką vulgarą, jis nenustojo ir dabar šio įvaizdžio atsikratyti nesugeba. Tad toliau vaidina tą patį monospektaklį. Tačiau jam pasisekė. Tapo kartos simboliu. Valstybė, kad ir brangiai kainuoja jo gydymas, šelpia, remia. Ką gi. Bent jau vieną iškrypėlį reikia pagydyti ir parodyti kaip pavyzdį kitiems. O paliegusi karta vis ploja savo stabukui, nors iš esmės nėra kuo per daug džiaugtis. Kūriniai gan provincialūs, atsilikėliški, autobiografiniai, prifarširuoti dvasinio apsimetimo. Kai minėtas autorius ima atrajoti medžiagą, nesusietą su asmenine patirtimi, išeina šnipštas. Prisiminkite visišką „Barboros Radvilaitės“ pravalą. Iš menininkų reikia reikalauti padengti žalą, jei kūrinys nesėkmingas ir padarė vien nuostolius, o ne juos remti. Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą. Atsakai, Parulski…
       Dar reiktų nesinervinant pamąstyti, kur į mano minėtą schemą įterpti jo literat-urologinę kritiką. Turbūt greta genitalinės, o tiksliau – tirono-falinės stadijos. Jis juk pirmas pradėjo taip smarkiai dulkinti brolius literatus. Ir gerai tai darė, bet kaip kamštis, iššokęs iš rūgstančių “Š. A.“, pateko tiesiai į savo stichiją – interneto parašą. Dabar gali būti nebūdamas. Gal iš tikrųjų – mortui sepulti sint?!

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-01 nr. 803

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt