Du viename

       Pavičiaus knygos į gyvenimą ateina tada, kai dar nesi jų skaitęs. Per sapnus. Iš pradžių trumpi knygų fragmentai pasivaidena lyg miego vaiduokliai ir tik paskui, jau skaitydamas, labai nustebęs suvoki, kad tai jau kažkur skaitei. Arba matei, arba jautei. Matyt, sapnuose to, kuris miega, nėra esamojo laiko, yra tik kažkas panašaus į sapnuojančio dabarties laiko priedą, pasireiškiantį veikla, paralelia laikui, kuriame miegama. Sapnų lingvistika akivaizdžiai rodo, kad egzistuoja sapnuoto laiko priedas ir kad kelias į dabartį veda per ateitį, ir būtent sapnais. Nes sapnuose nėra būtojo laiko. Viskas panašu į kažką neišgyventa, į kažkokį keistą rytojų, kuris prasidėjo anksčiau laiko. Tai lyg koks užstatas, paimtas iš būsimo gyvenimo, ateitis, kuri vyksta, kai sapnuojantysis (užsklęstas būsimame laike) išvengė nepralenkiamo dabar.
       Toks pirmas lietuviškai išleistas Milorado Pavičiaus romanas, skaitomas iš abiejų pusių: iš vienos – apie Herą, iš kitos – apie Leandrą. Šie du jaunuoliai, laiko tiesėje gyvenantys dviejų amžių skirtumu, susitiks tik knygos viduje ir pereis lyg per veidrodį į kitą sąvojo AŠ versiją, ieškodami būties kitame. Tokiu veidrodiniu principu parašytoje knygoje iš tradicinės romaną judinančio mechanizmo formos beveik nieko nelieka. Tik gan tolimas formalus sutapimas. Nelieka ir veikėjų, kurie iš pradžių yra patys paprasčiausi žmonės. Juos jungia, atrodytų, atsitiktiniai įvykiai ir tokie pat atsitiktiniai poelgiai. Bet autorius šitaip ir gudrauja, žaisdamas materija, iš kurios, kaip sakė Šekspyras, esame sukurti mes visi, – t. y. iš sapnų. Taip pat ir iš laiko, nes laikas gali tapti sapnais, ir atvirkščiai.
       Knygoje dvi sapninio laiko gijos susipina į vieną – lyg pasikeisdamos vietomis, netvarkingai sumaišiusios likimo įvykius. Todėl pradžioje atrodo, kad herojai visai nesisieja, ir tik vardai, kaip simbolinis prakeiksmas, determinuoja seną graikų legendą apie Herą ir Leandrą. Bet. Poetinė romano aura, gimstanti iš meilužių kūnų ir sielų judesių ritmo, išsitęsia magiškoje realybėje ir po truputį apkeri skaitantįjį autoriaus gebėjimu išsirinkti ir perteikti tą, o ne kitą situaciją taip, kad kasdienybės poezija akimirksniu mistiškai pamalonina literatūrinę uoslę, o pasakojimo įtampa sukelia detektyvinį laukimą. Uch.
       Toks fantastiškumas, po truputį įvestas į dvi istorijas, ir tampa pagrindiniu ramsčiu. Taip pasakos magija, siužeto vingiuose ne kartą supurčiusi tavo dėmesį, supurto ir aprašinėjamų meilės aukų gyvenimus, siūlydama ne vieną intrigą, pragaištingai suvedančią personažus į mirties tašką romano vidury. Nes viskas galėjo būti ir kitaip. O gal kitaip ir buvo. Turėjo būti. Bet nebuvo. Ir todėl taip įdomu. Pvz., turkas, nenukirtęs galvos Leandrui, po dviejų amžių tapo čekų karininku ir nukirto galvą Herai. Sprogmenys, nesusprogdinę Heros (kaip buvo lemta XX a.), susprogdino Leandrą XVIII a. ir t. t. Tokia likimų mimikrija. Tiesą sakant, mistinė tituluoto autoriaus personažų gyvenimų desperacija paremta vien simbolių pasikartojimais.
       Tos pasakiškos Pavičiaus visatos versijos ir variantai galop užknisa. O dar labiau užp… apie tai rašyti. Viskas kartojasi lyg amžino grįžimo mite, kinta tik archetipai. Ir jokios duoklės psichologizmui. Jokios… Tai gal ir ne pats geriausias M. P. romanas, bet jis labai tiks apšilti prieš stulbinantį „Chazarų žodynėlį“, kurį irgi planuoja išleisti LRS leidykla.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-06-10 nr. 800

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt