Nesijaudinti ir gerai maitintis

       Pradeda autorius tikrai gerai. Veržlus, šmaikštus, kampuotas, kartais net brutalus ir ciniškas stilius. Vos ne cyber punk arba trash. O aš iš tiesų regiu Kalėdų senį – milžiniškas ir perregimas kyla virš šitos sustingusios spūsties kraupiu žmogėdros siluetu. Jo burna raudona kaip vyšnia. Barzda balta. Šypsena geraširdė. Iš lūpų kampučių stirkso vaikučių kojytės.
       Siužeto užuomazgos irgi teikė vilčių. Bičas atsakingas už techninę kontrolę Parduotuvėje, kurioje retkarčiais sproginėja bombos. Jis dirba Atpirkimo ožiu – ant jo užkariami visi nepatenkinti pirkėjai. Jau ėmiau manyti, kad Parduotuvė – tai viso vartotojiško pasaulio alegorija, o bombų sproginėjimai – partizaninė kova su sistema. Kad Atpirkimo ožys – didi biblinė metafora, sujungsianti kirmėlišką šiandienos žmogaus egzistenciją su titaniškais senovės didvyrių žygiais.
       Nieko panašaus. Stilius ilgainiui (o knyga beveik 250 p.) išblėsta, atsibosta ir ima nervinti. Visos alegorijos ir metaforos, kurių taip tikėjausi, nueina velniop. Fabula taip ir neperžengia tradicinio detektyvinio skaitalo rėmų. Bičas ir toliau pluša pastumdėliu prekybos centre, prižiūri šeimą ir šunį, mylisi su apsivogusiomis pirkėjomis. Žodžiu, tipinis buržua gyvenimas. O kadangi dėl sprogimų jį nori išmesti iš darbo, jis priverstas griebtis detektyvinio tyrimo.
       Beveik visą knygą skaitytojas varginamas klausimu: kas vis dėlto sprogdina bombas? Pasirodo, nuo II pasaulinio karo laikų egzistuoja kažkokia satanistinė sekta 111, kurios nariai laiko juodąsias mišias ir žudo vaikus. O dabar 6 jos nariams (Cha! 6x111=666) prabyla sąžinė, ir jie patys viešai sprogdinasi. Viskas tampa aišku. Bičas, kuriam autorius vis bando prikergti šventojo aureolę, išspiriamas iš prekybos centro ir iškart gauna tokį pat darbą bulvarinio laikraščio redakcijoje.
       Savižudžiai sektantai tekste vadinami vaikų rijikais. Todėl ant viršelio ir puikuojasi sotų miesčionį šokiruojantis F. de Goyos paveikslo fragmentas, kartu pritraukiantis pirkėjų dėmesį. Beje, mitologinis tėvo, ryjančio savo vaikus, siužetas itin mėgstamas visų laikų menininkų. Dantės „Pragare“ aprašomas Pizos tironas grafas Ugolinas, kuris buvo įkalintas bokšte ir iš bado surijo savo palikuonis – du sūnus ir porą anūkų. Netekęs proto sau pirštus krimtau, / O jie, pamanę, jog tai alkis daro, / Pasakė atsikėlę: „Jeigu tau / Sunku, tėveli, – pasielk kaip dera: / Tu mums davei šiuos kūnus – ir užtat / Suvalgyk juos, jeigu linki mums gero“ (vertė A. Churginas). Paryžiuje, d'Orsay muziejuje, stovi J. B. Carpeau skulptūra „Ugolinas“, vaizduojanti vaikus, apglėbusius tėvo kojas, maldaujančius, kad šis juos suvalgytų.
       Tad svarbu gerai maitintis ir nesukti sau galvos, kada gi pasirodys kitos dvi D. Pennaco trilogijos knygos. Neverta. Geriau dar kartą perskaityti „Dieviškąją komediją“ arba apsilankyti d'Orsay muziejuje. Tūkstanteriopai didesnis įspūdis.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt