Blogis

       Baltame fone raidinis poetinių iškrypėlių paukščiukas iš vaivorykštės spektro spalvų – visai kaip homoseksualistų vėliava. Ką gi. Galima ir taip.
       Naujasis „Poezijos Pavasaris“ savo naivia šviesos imperatyvo tema galėtų būti dedikuotas žmonėms, kurie amžinai kliedi apie visokias šviesos visuomenes, šviesos partijas, kol galop patys išvysta šviesą tunelio gale. Ką gi. Galima ir taip. Matyt tokio mąstymo neūžaugų Lietuvoje pakanka, tad nenuostabu, kad praktiško proto termometras rodo pakankamai žemą visuomenės mentalinio atšalimo laipsnį.
       Rinkinys, patikėkit, labai silpnas. Daugiausia kaimietiška sovietinė poezija. Kas antras lietuvis – grafomanas, kas trečias užsienietis – irgi. Net poeto laurus šiemet gavo (ir visai nenuostabu kodėl) grafomanofilitikas. Jis nurungė tokius dar gyvus ir dabar bene geriausiai rašančius poetus: Venclovą, Braziūną, Kukulą. Šio žmogaus pavardės neminėsiu, nes, tikėkimės, jį greitai užmirš. O ir paminėta pavardė vargu ar kam nors ką nors sakys. Sveikinu. Galima ir taip.
       Matyt, susvetimėjęs ir užsifrustravęs nuo savo nevisavertiškumo komplekso Kaunas nuo šiol teiks premijas bet kam – tik ne Vilniuje gyvenantiems. Nors visai ne vilniečiams. Ką gi, gal kada nors pagaliau sprogs hesas ir problemos išsispręs savaime? O gal tikrai reikia kurti Vilniaus ir Kauno dvimiestį ir taip persėklinti laikinąją sostinę? O jei įvyks atvirkštinis procesas ir visas Kauno brudas sugužės į Vilnių? Kas tada? Ne. Jau geriau tegu Kaunas miega ir lyg koks nukaršęs šuo rakalį sapnuoja. Retkarčiais pamėtėkim jiems porą apgraužtų biudžeto kaulų, kad bent jau ne taip dažnai darytų gėdą Lietuvai, ir bai bai…
       Ką gi. Gerai būtų, jeigu taip būtų. Bet. Ką daryti, jei dauguma obskurantiškos Lietuvos poetų armijos linksta ing masių meną? Ir taip, kaip buvo anksčiau: vos tik priartėja prie realybės – išsigąsta. Klausimas vienas. Kiek knygos erdvė užgula šiuolaikinį gyvenimą? Labai mažai. Matyt, poetai lygiai taip pat paveikti (o gal ir daugiau) visuotinės civilizacijos krizės, kai vartotojų visuomenės realybė parsiduoda fikcijai ir yra jos suryjama. Manyčiau, dabartinis mentalinis ir diskursyvinis krachas veši todėl, kad išliko tos pačios prisitaikėliško gyvenimo vertybės, o atsiradusios naujos kultūrinės galimybės jų nesugebėjo pakeisti. Ką gi. Švelni tezė. Gerai ir taip.
       Kūrėjai, atrodo, paprasčiausiai užmiršo senas esmines meno taisykles. Nes vis dėlto reikia (išgirskit, svolačiai!) išradinėti naujus rašymo būdus. Jie turi būti nesuprantami. Jie neturi priminti kažko jau žinomo. Reikia kurti tokį savo asmeninį pasaulį, kurio negalima su niekuo sulyginti. Tokį, kuriam netiktų seni vertinimo kriterijai. Kriterijai irgi turi būti nauji. Svarbiausia – atrodyti tobulam, nes tobulas tik tas, kuris gyvena ir kuria tik pagal jam vienam žinomas taisykles. Tada juk ir teisti neįmanoma, nes dėsniai – nežinomi. Kas netrokštų, kad taip būtų? Svieskit į mane akmenuką! Visi kūrėjai tik apie tai ir svajoja. Bet išeina vis tas pats šūdas, ir nieko daugiau.
       Dar šiek tiek paprieštarausiu vienos iš sudarytojų įsitikinimams. Galima teigti, kad kūryba – nebūtinai sielos vertikalė šviesos link. Jei norite – labiau vertikalė tamsos link. Nes per savo ilgą gyvenimą Lietuvoje nesutikau nė vieno šviesaus poeto. Poetai nuo pat seniausių laikų – blogio pranašai. Kas to dar nesupranta, tas apgaudinėja tik pats save. Kiekvienas idealistinis mąstymas be galo slidus, o tai jaučiasi iš sudarytojos klausimų, užduotų keliems įžymiems lietuvių eiliakaliams, konteksto. Klausėja iš tikrųjų beveik supranta juodąją kūrėjo ir kūrybos pusę, bet vis nenori su tuo susitaikyti, pvz.: Kaip galvojate, ar kūryba nėra egocentriškas bandymas savo gyvenimui suteikti geidžiamus kontūrus, t. y. sumodeliuoti realybę pagal save, o menas ar nėra tik beribė žmogaus puikybės, pretenduojančios į visatos valdovo vaidmenį, išraiška? Tokia, taip sakant, kasdienybės redakcija?
       Žinoma, taip. Net klausti nereikėjo. Niekada nereikia atrodyti kvailam ir juokingam.
       Ką galima būtų paskaityti almanache? Vieną mongolą iš dviejų, vieną škotą, vieną amerikoną, vieną prancūzą ir interviu su kadaise buvusiais didžiais, o dabar smarkiai degradavusiais trimis poetais paliegėliais (K., G., P.).
       Išvada: neduokit šviesos bei švelnumo išsiilgusioms imoterims sudarinėti „Poezijos pavasario“. Sugadins.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt