|
<< Atgal
Pižoniška lektūra
Pukytė, Pukytė, Pukytė? Hm! Ar tik ne ta
Pukytė, kuri kitados internete intriguojamai įrodinėjo, kad Šiaurės Atėnai yra
kosmonautų laikraštis: tikrai visada jame aptikdavau kažkokių arba ateiviams,
arba pačių ateivių parašytų tekstų. Aha. Tai ji. Labai gerai. Dabar, šiek tiek
pavėlavęs, relaksuodamas po plėšikiškų darbų, pats skaitinėju jos tekstus apie
Londoną, skirtus ateiviams iš Litchujienijos planetos.
Kaip būtų galima pavadinti šiuolaikinių lietuvių
emigrantų rašliavas, sukurtas pabuvus už kordono? Dienoraščiais, brūkštelėjimais
paraštėse, apybraižomis, išpažintimis, keliais ir klystkeliais, pastebėjimais,
nutylėjimais ir t. t. Ar tai literatūra? Nesvarbu. Kito problema ir gyvenime, ir
filosofijoje išties labai sudėtinga ir skaudi. Kartais skaitydamas tokią lektūrą
susipažįsti tik su autoriumi, o ne su tuo, kas parašyta, nes, vos užvertęs knygą,
jau nieko nebeprisimeni. Knyga net nespėja sunervinti, nes greitai ją perskaitai, o
atmintis turi tokią keistą savybę, kad nuo jos lyg nuo žąsies vanduo nuslenka tai,
kas nedaro jokio įspūdžio. Kažkas pasakė, kad net blogiausioje knygoje galima rasti
naudingų dalyjų. Gal ir galima, bet aš nesugebu.
Mūsų naujoji autorė labai šiuolaikiška, taip
sakant, naujoviška mergina, bent jau norėtų tokia būti. Priekiniame viršelyje ji
nufotografuota su gyvatės odos švarku, kelnėmis, ant tų kelnių šortai (vau,
modernu!), su akiniais nuo saulės, rankine, batais. Ji sportiškos išvaizdos, laisva,
lanksti, nerūpestinga, prieinama, net begėdiška. Jei atsiversite užpakalinį viršelį
rašytoja nupiešta Ievos kostiumu, gaila, kad nenufotografuota...
Tik kad nesiderina aprangos kainos ir kokybės lygis.
Jei jau perki batus už 135 £, nenešiok pigių akinių iš Maximos. Nestilinga.
Neburžujiška. Pakazucha, dar pasakyčiau jai, tai apsišlifavusiai pižonei,
vaidinančiai ir jaunesnę, ir gražesnę, ir protingesnę. Iš tikrųjų ji dar iš tų,
kurie buvo roždionnyje v CCCP. Iš buvusiųjų spaliukų ir pionierių, gal ir
VLKJS narių. Anokia ji ir mergina. Keturiasdešimtmetė, nerandanti sau vietos,
besipuikuojanti intelektualiomis pastraipomis, sustingusiomis 9-ajame dešimtmetyje. Pats
laikas melstis ir tarnauti vyrui...
Ar tikrai ji aprašė Londoną? Kas gi tas Londonas?
Miestas vaiduoklis rūkuose skendinčių žibintų, prostitučių, girtuoklių,
potencialių teroristų, maniakų ir visur šlitinėjančių emigrantų liūnas? Pragaras
ar rojus? Nesusidariau jokio įspūdžio, jokios vizijos. Kasdienybės dienoraštis.
Ateivės pastebėjimai, kas jai tenai pasirodė keista. Apskritai toks požiūris
visuotinai įprastas ir normalus. Mąstymas, paremtas tautietiškais įpročiais ir
pripratimais. Ledkalnio viršūnė. Kažkokia merdėjančio lietuviško pseudomenininko
psichikos išraiška, prasiveržianti visiems bendru simboliniu žodynu, jau senokai
nebevartojamu. Tad ne visai šiuolaikiška.
Pavargau nuo tų netikrų žurnalistinių TV
pasaulių, imituojančių realybę. Iš emigrantų visada laukiau kitokio įkvėpimo,
kitokio talento pagimdytų kūrinių. Bet ar tikrai ilgiuosi geros lietuviškos
literatūros? Nė trupučio! Nes nesitikiu sulaukti. Baigiu išsivaduoti iš kultūrinio
nevisavertiškumo komplekso. Bet kuri knyga, išversta į lietuvių kalbą, man tampa
lietuvių literatūros dalimi. Ir tai mane tenkina.
Tiesą sakant, nejaučiu jokios emigracijos iš
Lietuvos. Iš tikrųjų jos ir nėra. Nes visada atviras kelias atgal. Kad atsirastų gera
literatūra, kelio atgal turėtų nelikti. Tokia bendrinė ne tik kūrybos, bet ir
gyvenimo maksima. Nes gyvenimas tremtyje, kaip rašė Cz. Miłoszas, jau nėra panašus į
persodinimą kraustymąsi iš vienos šalies į kitą. Pramonės centrai vilioja
žmones iš jų ramių, tačiau nuskurdusių kaimo provincijų, nauji miestai dygsta ten,
kur dar neseniai ganėsi galvijų bandos. Susvetimėjimas tampa pernelyg daugelio būčių
lemtimi, kad taptų tik vienos, ypatingos jų kategorijos liga. Todėl emigrantui, kai jis
ima apie tai mąstyti, tampa sunku savęs gailėtis.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-08-05 nr.
807
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
