Ne graikas

       Meilė, kokia buvo tarp senovės graikų, mūsų krikščioniškame pasaulyje dar iki galo nesuprasta. Ji pakylėta ir nuostabi, pati tvariausia prieraišumo forma – tai meilė, kurią Platonas padarė savo filosofijos esme ir kurios atgarsių galime rasti Šekspyro ir Mikelandželo sonetuose. Tai meilė tarp patyrusio, protingo, išsimokslinusio dėdės ir dar neapsiplunksnavusio jaunuolio, žavaus savo jaunyste ir energija. Jaunuolis globojamas, lavinamas, mokomas. Vyresnis dėdė perduoda jam savo žinias ir patirtį, stengiasi atsakingai, stengiasi pedagogauti net suprakaitavęs, ir galop jo akyse jaunas žmogus vis auga ir stiprėja savo žiniomis bei iškalba. Kas vyksta tarp pokalbių, paprastai neviešinama…
       Poligloto ir visokių antikinių dorybių bei talentų turėtojo estuko Reino Raudo pirmas romaniukas lietuviškai. „Hektoras ir Bernardas“ apie tokią nuostabią meilę. Jame sokratiški dviejų oponentų dialogai apie politiką, socialinę santvarką, meilę ir filosofiją susipina su jų pačių gyvenimo problemomis, tačiau jokio ypatingo veiksmo romane nėra – siužetas R. Raudui nė motais, nes, pasirinkus tokią esė romano formą, veiksmo beveik nereikia. Jis nebūtinas. Užtenka antikinės pokalbių dialektikos, kur vienas klausinėja, kitas atsakinėja, o iš to ginčo atsiranda tiesos iliuzija.
       Bet nuo tų egzistencinių pliurpalų (prisipažinsiu nemeluodamas) jau dvidešimtame puslapyje mane pradėjo imti miegas, ir tik iš didelės pagarbos R. Raudui (puikiai mokančiam lietuviškai ir neblogai nusimanančiam apie mūsų kultūrą) prisiverčiau perskaityti knygą iki galo. Ir nieko baisaus nenutiko. Tik nuolat jaučiausi taip, lyg skaityčiau filosofinės etikos chrestomatiją XI–XII klasėms. Puiku! Pasikartojau primirštas žinias, sužinojau dar kai ką naujo apie Estijos mentalinio mintijimo implikacijas, kurios, kaip ir socialinės problemos, labai panašios į mūsiškes. Tačiau knygoje išgirdau tik tų pačių tauzalų atgarsius, kuriuos skleidžia visokio plauko politikieriai „Suokalbyje“ ar kur nors kitur, kur renkasi pornointelektualai.
       Man atrodo, kad pagrindinė autoriaus problema tokia: jei rašytojo kūryba turi tik estetinę vertę, tai iš tikrųjų neįmanoma nieko įvardyti ir pasmerkti, nes drauge su smerkimo objektu esi toje pačioje sistemoje. Rašyti apie kapitalizmą, pasinaudojant intelektu ir žodynu, gautu iš to paties kapitalizmo, reiškia tik viena – tuščiai leisti laiką. Viskas užslėpta kasdienybėje ir niekur toliau nueiti neįmanoma. Nes tik nebūdamas toje sistemoje gali ją suprasti ir įvertinti. Arba paprasčiausiai užmiršti. Nereikia ieškoti jokio tiesos substrato ir taip vaidinti filosofą. Pasaulyje egzistuoja filosofai ir filosofijos dėstytojai. Filosofijos dėstytojai gali žinoti tai, ko nežino filosofai, o filosofai žino tai, ko nežino filosofijos dėstytojai. Filosofas nebūtinai turi nusimanyti apie filosofijos įmantrybes. Pvz., Ludwigas Wittgensteinas niekada nebuvo skaitęs Aristotelio.
       R. Raudas – filosofijos dėstytojas, į dialogų erdvę jis tegali įvesti tam tikras miglotas filosofines tezes ir antitezes ir jas priderinti prie socialinės kasdienybės problemų. Nelabai autentiškai atrodo, kai senas turtingas profesorius šiais laikais kaunasi su jaunu karštakošiu lyg koks Sokratas su Faidru. Bet tai ne pats blogiausias dalykas. Baisiausia, kad pagrindinė R. Raudo personažų problema – ne dieviškosios išminties siekimas, bet meilė MOTERIAI. Košmaras! Pasirodo, jokio platonizmo…
       Skaitydamas knygutę vis laukiau, kada nuo diskusijų įkaitę vyrai ims ir vienas kitam nučiulps, pagaliau apsiramins, bet to neįvyko. O knygos happy end mane tiesiog pritrenkė. Net ėmiau nevalingai juoktis. Senis suranda jaunam jo gyvenimo mergą, o jaunas grąžina seniui jo senę. Nuostabu! Tikras seksas žodžiais. Talentingas naivuolis tas R. Raudas. Tačiau ne graikas, o estas.
       Vyrukas padirbėjo eksportui. Net neįsivaizduoju šios knygos skaitytojo. Intelektualams tame romane aptartos idėjos iki skausmo pažįstamos ir jau nusibodusios. Gan bukam statistiniam Lietuvos skaitytojui bus nesuprantama. Akivaizdi nesėkmė. Knyga pavėlavo dviem tūkstančiais metų.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt