|
<< Atgal
Ne Atlantida
Kipras nuobodulio rojus. Turistinė valstybė.
Turistinė poezija. Daugelis rašo angliškai, net gyvena Didžiojoje Britanijoje. Bet
sala suskilusi. Suskilusi turėtų būti ir siela. Poezijai tai visada į naudą. Tačiau
Kipre ne taip. Pagrindinis dalykas, kuris bylotų apie gerą poeziją, eilėraščiuose
beveik neužgriebtas.
Konfliktas tarp turkų ir graikų bendruomenių
prasidėjo 1974 m. Graikai, pakurstyti iš Atėnų, ėmė skersti turkus, bandydami
paversti Kiprą Graikijos dalimi. Turkija į tai reagavo didžiavyriškai atsiuntė
armiją ir apgynė savo žmonės, atrėždama turkams daugiau žemės, nei reikėjo.
Motina Graikija nepadarė nieko. Nesurinko ekspedicinio korpuso, nepasiuntė 300
spartiečių nei Leonido Donskio nieko. Taip Kipre atsirado siena. Šiaurė
turkų. Pietūs graikų. Daug graikų, kurie gyveno šiaurėje, perbėgo į pietus. O
turkai atvirkščiai. Jau trisdešimt metų viskas užsikonservavę. Nejuda iš
vietos. Skleidžia dvoką.
Tai kelia šiokių tokių asociacijų ir su mūsų
istorija. Po 1920 m. trumpai atsirado dvi Lietuvos Litwa środkowa ir Kauno Lietuva.
Riba tarp valstybių buvo vadinama demarkacine linija, kai kas ją vadino žaliąja siena.
Kipre sako panašiai žalioji linija.
Ar gali poezija atspindėti kažką daugiau nei
rašančio neurozes? Turbūt ne. Žinoma, jei valdžia neužsakys. Kol kas Kipro poezijos
pagrindinis motyvas egoizmas, kaip, beje, ir visur kitur. Rašo apie vaikystę,
protėvius, antikinius herojus, pažįstamus dantistus, bet tik ne apie žaliąją
liniją. Arba rašo, kad jos nemato. Matyt, jie dar negreit peržengs šį nelemtą
rubikoną ir patirs nuoširdžią atgailą. Bet kam reikia atgailos, jei gyvenimas sotus
ir šiltas? Geriausia viską užmiršti.
Na, neradau aš pas juos tos amžinos Dostojevskio
dilemos dėl pasaulio, kuriame galima nekalto kūdikio kančia. Neradau. O reikėtų.
Sveikuose Kipro gyventojų kūnuose turbūt gyvena labai sveikos sielos.
Keista, bet tautos, vykdžiusios genocidą, neturi
geros poezijos. Vokiečių poezija po Antrojo pasaulinio karo visiškas šlamštas. Turkų
ir graikų irgi. Izraelio žydai geros poezijos irgi neturi. O štai palestiniečiai
turi. Liūdnos išvados.
Esu sala žaizdotom rankom ir trūkinėjančiu
balsu. Galbūt nuoširdžiausias liudijimas.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-05-20 nr.
797
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|