Literatūrinių horoskopų meistrai

       Nesu joks literatūros kritikas. Juo labiau profesionalas. Esu greičiau tik atidus skaitytojas, visiškai subjektyviai ir be išankstinės nuomonės žvelgiantis į literatūros kūrinį. O jei jame ką nors pamatau, tai savo įžvalgų nebijau pasakyti garsiai. Drąsiai prisiimčiau bet kokius tradicinius kaltinimus solipsizmu, nes manau, kad „objektyvi literatūros kritika“ neįmanoma iš principo. (Cha! Kaip teigia šioje knygoje dažnai cituojamas kultūros sociologas S. Fischas, iš tikrųjų jokio „objektyvaus“ kūrinio nėra – yra tik skaitytojų interpretacijų visuma.)
       „Šatėnų“ rubrika „Verba de verbis“ neatsirado šiaip sau, be jokios priežasties. Ji gimė kaip atsvaras tai pastarųjų metų lietuviškai literatūros kritikai, kuriai žodis „kritika“ net netinka. Kaip atsvaras šioms trims „kritikos“ rūšims:
       1. „Aukštoji literatūrologija“. LLTI moteriškaičių ir visų kitų filologijos „profų“ recenzijos ir straipsneliai, kuriais siekiama tik akademinės karjeros – gauti mokslinį laipsnį, išleisti monografiją etc. Žongliravimas terminais, slapstymasis už garsių pavardžių bei citatų, metodologija, štampai, štampai ir dar kartą štampai. Žodžiu, kritika „kritikėms ir kritikams“.
       2. Ciniškai atvira ir vulgariai tiesmuka literatūros kūrinių kaip prekių reklama. Komerciniai leidyklų, pačių autorių, jų draugų ir bičiulių užsakymai. Kunkuliuojantis parsidavėliškų liaupsių katilas, į kurį įbertas žiupsnelis kritikos druskos. Šiek tiek pridengti viešieji ryšiai, ir tiek.
       3. Bestuburės vadinamųjų „nepriklausomų“ literatūros kritikų rašliavos. Vargšai „žmonės futliare“, bijantys net savo šešėlio, savo rašinėlius kurpiantys pagal principą „ir avis sveika, ir vilkas sotus“. 80 proc. niekalo, 10 proc. pagyrų ir 10 proc. kritikos. Atseit neutralus objektyvumas arba objektyvus neutralumas. Kažkokie literatūriniai horoskopai.
       Apie dvi pirmąsias „kritikos“ rūšis neverta net kalbėti. Jos ir toliau egzistuos neperžengdamos šio žanro rėmų, jį imituos, juo prisidenginės, tačiau kiek prakutęs skaitytojas tokią kritiką iškart lengvai atpažins. (Štai J. Baranova „Litmenyje“ neseniai paskelbė „kritinį“ straipsnį, kurį anksčiau jau skaitė „Litexpo“ rūmuose sėdėdama greta kritikuojamos autorės A. Urbonaitės per knygos pristatymą.)
       Įdomiausia ir perspektyviausia – trečioji kritikų rūšis. Su tam tikromis išlygomis prie jų priskirčiau ir šios knygos autorių M. Šidlauską (jis pats turbūt predenduoja į „aukštąją“ literatūros kritiką). Kodėl autorių galima įvardyti kaip „literatūrinių horoskopų“ sudarinėtoją? Ogi dėl tos pačios bičiuliškos kritikos tono, vos juntamos ironijos, pamokymų ir patapšnojimų per petį. Dėl suveltų ir trivialių literatūrinio gyvenimo prognozių. Dėl sudėtingų pseudointelektualių sakinių, kurie gali būti labai įvairiai traktuojami. Dėl paties principo „ir–ir“. Net jo kolega ir bičiulis V.Kukulas baigiamajame knygos straipsnyje pažymi: Nė viename sakinyje neleidžiama kalbėti a p i e  v i e n a. Sakinyje privalo kryžiuotis kelios mąstymo kryptys ir net kelios temos, ir tai neleidžia atsirasti sprendimų vienaplaniškumui. Kuo gi ši mąstymo specifika skiriasi nuo horoskopų sudarymo principo? Niekuo. Du viename. Pvz., puikiai seksis darbe, bet nepamirškite ir poilsio.
       Sakau atvirai: būčiau net nieko neįtaręs, jei ant šios knygos viršelio puikuotųsi ne M. Šidlausko, o V. Kukulo pavardė. Labai jau panašus jų rašymo stilius, mąstysena ir idėjos. Tas pats aukštojo meno, akademinio elitizmo ir literatūros kanono ilgesys, tie patys literatūros strategijos ir taktikos, estetinės paskirties ir etinės atsakomybės rūpesčiai, tas pats lengvas nepasitenkinimas prozaraščiais ir euroraščiais, ta pati švelni ironija postpoezijos, žodžių dėlionių ir visokių bildungų atžvilgiu. Žodžiu, ta pati kultūriškai, etiškai, estetiškai ir visaip kitaip korektiška kritika.
       Ir ta vienoda nykuma būdinga ne tik šiems asams. Jei straipsnių apačioje nerasčiau pavardžių, tikrai supainiočiau, tarkim, E. Bukelienės ir K. Baublio, K. Navako ir mb knygų apžvalgas ir recenzijas. O juk literatūrinėje Lietuvos padangėje aštrus kritikos žodis – ne naujiena. J. A. Herbačiauskas ir B. Sruoga, S. Geda ir S. Parulskis. Kur jie dabar? Liko tik kažkokie mėmės, už virvelių timpčiojamos marionetės, pilki literatūros kritikos darbininkėliai, tyliai ir romiai dirbantys niekam (turbūt ir jiems patiems) neįdomų rutininį darbą.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-01 nr. 791

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt