|
<< Atgal
Anarchistai per prievartą
Knygutės pradžioje filosofas tradiciškai gaudo
tokius fantomus kaip laisvė ir demokratija. Juos truputėlį pagainiojęs,
iškart griebiasi tautinio identiteto problemų.
Kas tie mieli Lietuvos žmonės? Kas ta
paslaptinga neįvardijama materija? Brandi pilietinė visuomenė? Miškų ir palaukių
šiukšlintojai? Žydšaudžių gauja? Krepšinio sirgalių būrys? Nedaug svarstęs,
autorius paskelbia triuškinantį verdiktą: gelmės nėra, visa tapatinimosi ir
priklausymo savajai bendrijai, tautai suvokimo sritis lėkšta: pirmiausia mūsų
krepšinio komanda stipri, be to, mūsų kalba labai sena, o mūsų valstybė kažkada
buvo didelė. Štai toks lėkštas ir vulgarus tūlo lietuvio supratimas apie savo
tautą. Tai tiesa.
Autoriui lėkšta viskas: valdžia, pilietį laikanti
tik bevaliu būsimu rinkėju, matematinės sociologinių apklausų traktuotės, internetas
su savo anonimiškumu ir tualetiniais diskursais, siaurakaktė monotoniška žiniasklaida,
smaginanti ir bandanti visaip šokiruoti sočią miesčionišką auditoriją,
politologija, paskendusi bukame pragmatizme ir vis mėginanti praverti politikų buduarus.
Lėkšta visa kultūra, bent viešoji jos erdvė. Žodžiu, Lietuvos pilietis giliai
mąsto tik tada, kai būna vienišas, o viešumoje jis elgiasi lyg išvietėje. Ir tai
tiesa.
Filosofas, kaip ir pridera savo amato žinovui,
toliau uždavinėja skaudžius klausimus. Kodėl Lietuvos piliečiai elgiasi lyg viskam
abejingi baudžiauninkai? Kodėl jie parsidavė pramoginei vartotojų kultūrai? Kodėl
jie nerodo asmeninės iniciatyvos, nesiburia į bendruomenes ir nekuria, pvz.,
profsąjungų? Kodėl socialinis teisingumas suprantamas kaip valstybės išmoka? Kodėl
nyksta pati viešoji erdvė, o plečiasi privatus vienodų individų gyvenimas? Cha!
Teisingi klausimai!
O kur atsakymai? Jų, mano nefilosofišku mąstymu,
šioje knygutėje pateikti du. Ir abudu gana neišsamūs, t. y. lėkšti.
1. Lietuvos pilietis tapo pirkėju. Todėl visi, tiek
pirkėjas (pilietis), tiek pardavėjas (valdžia, žiniasklaida etc.), vadovaujasi
principu klientas visada teisus. Jis (pilietis- pirkėjas) įgavo laisvę, bet
prarado atsakomybės ir kaltės pojūtį.
Gražu, tačiau šis parduotuvės žaidimas
gali būti lengvai apverčiamas aukštyn kojomis. Paprastas pilietis dažniausiai
atsiduria pardavėjo vaidmenyje darbdaviui jis parduoda savo darbo ir visokią
kitokią jėgą, o menininkas prekiauja savo kūrybinėmis galiomis. Tas pats pasakytina
ir apie piliečio santykį su valdžia, ji dabar ne kas kita, kaip didelė AB arba net
UAB. Taigi dažniausiai teisūs lieka būtent šie pirkėjai. Vaikiškai naivu
tikėti, kad valdžia daro tik tai, ką žmonės iš tiesų jai leidžia daryti ar bent
jau su kuo jie taikstosi.
2. Horizontalumas padaro viešąją erdvę visiškai
lėkštą.
Autorius piktinasi liumpeniška padugnių kultūra,
kuri užvaldė Lietuvą, ir nyčiškai svaičioja apie vertikalumą, gilybę (aukštybę)
bei elitizmą. Tačiau per pastaruosius 15 metų vertikali hierarchinė struktūra jau
įsitvirtino visur: tiek valstybės valdyme, tiek versle, tiek kultūroje (arba jos
griuvėsiuose). Beveik visi susirado šiltas vieteles, įsiliejo į sistemą, todėl
niekas nė cypt. Kokie 2 procentai Lietuvos piliečių plieniniame kumštyje laiko visus
likusius. Būtent ši griežta vertikalė ir slopina bet kokią iniciatyvą. Iš čia ir
liumpeniškumas. Tokioje situacijoje ne pro šalį prisiminti anarchizmo tėvą ir
teoretiką P.Kropotkiną bei jo biosociologinės tarpusavio pagalbos dėsnį. Mąstytoją,
kuris teigė, kad išgelbėti gali tik horizontalūs tarpusavio santykiai, kad tik tie
žmonės, kurie savanoriškai, be jokios valstybės prievartos bendraus su kitais, tik
tie, kurie savo noru padės vienas kitam kurti visuomenės gerovę, taps iš tikro laisvi
ir laimingi. Utopija? Velniai žino. P.Kropotkinas savo knygoje Šiuolaikinis mokslas
ir anarchija tikina: Anarchizmas atsiranda iš kūrybinės liaudies energijos, jos
dėka sukuriamos teisinės institucijos, įgalinančios apsiginti nuo valdančiosios
mažumos. Išnaudodami būtent kuriamąją liaudies energiją ir veiklą, pagrįstą
šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti
laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, priešingai tiems, kurie visas
viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais.
Deja, dabar žodis liaudis nebevartojmas, o
žodis anarchistas tapo beveik keiksmažodžiu. Deja, dabartiniam Lietuvos
piliečiui iki sąmoningo ir savanoriško pilietinės visuomenės kūrėjo (tikrojo
anarchisto!) taip toli kaip šuniui iki mėnulio. Ir, deja, net neužsimename apie tokias
piliečio pareigas, kurias savo straipsnyje Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą
pabrėžė H.D.Thoreau: streikai, pilietinio nepaklusnumo akcijos ar net revoliucijos.
Nieko, palauksime. Gal ne streikų ar kitokių
ekstremalių pilietiškumo proveržių. Tikiuosi sulaukti bent tų laikų, kada bus galima
pagrįstai ištarti: šiandien intelektualo laikysena nusakoma visų pirma kaip
kritinė sistemos, kultūros ar visuomenės pagrindų atžvilgiu.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-03-04 Nr.
787
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|