TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Testas

       Perskaičius tokias knygas sapnuojasi keisti sapnai. Nei gryni siaubiakai, nei košmarai – kažkas tarpinio, mitologinės kilmės, lyg būtum besikeičiančių vaizdų labirinte, o vietoj Minotauro atsirastų du milžiniški mėsėdžiai kalmarai. Visatoje turbūt neįmanoma rasti nė vieno objekto, kuris sapne neatrodytų mums baisus. Iš čia turbūt tas stiprus anapusinis siaubo prieskonis, taip besiskiriantis nuo realių baimių.
       Dievo dovanos yra žemė, dangus, diena ir naktis, gėlės ir sėklos, medžiai, paukščiai, pelės, gyvatės, drambliai, viesulai, žaibai, tornadai, ugnikalniai ir žmonės. Dievo dovanomis vadinami ir vaikai, kai reikia pateisinti jų atsiradimą žemėje.
       Kai reikia teisinti vaikų, turinčių DS (Dauno Sindromą), atsiradimą, – tai irgi susiejama su Dievo vardu. Gal dėl to, kad lengviau iškęsti kančią, liaudyje vadinamą Dievo bausme. Pasirodo, DS atsiranda dėl pertekliaus. Kiekvienas vaikas turi 23 chromosomų poras. Vaikų, turinčių DS, visos chromosomų poros normalios, išskyrus vienintelę dvidešimt pirmąją. Ta dvidešimt pirmoji pora turi trečią chromosomą (trisomiją). Jei apie tokius vaikus norite sužinoti viską ir daugiau negu viską, – tai D. Terakowskos knyga „Lėliukė“ kaip tik jums. Kitas dalykas, kad žmonės bėga, slepiasi nuo tokių problemų. Bėgs ir nuo šitos knygos.
       Taip, ši knyga – testas. Labai sunki knyga. Ne kiekvienas išlaikys. Nesusapnuotas, nesugalvotas košmaras. Autorė be galo detaliai parodo visą problemų, atsirandančių gimus tokiam vaikui, vėrinį. Kartais kyla rimtų įtarimų – gal ji pati turėjo tokį vaiką? Labai jau viskas tikroviška. Problemos tarp sutuoktinių (kieno genai blogi – tavo ar mano?). Nuolatinė savigrauža. Problemos su visuomene. Galop problema su vaiku kaip pagrindinė kasdienio gyvenimo problema. Ir visa tai įvilkta į psichologinio-mazochistinio romano rėmus. Gerai dar, kad nėra socialinio, materialinio konteksto (pvz., vyras geria, pinigų neduoda, muša žmoną, terorizuoja vaiką) – neištvertum. Aprašinėjama šeima be galo turtinga, tad galinti užsidaryti savo nevilties name ir atsiriboti nuo pasaulio. Lieka grynas, buitinis egzistencializmas. Gali mąstyt filosofiškai…
       Bet turbūt įdomiausias dalykas knygoje vis gėlto kitas – autorė sugeba įlįsti į DS sergančios mergaitės vidų ir pažvelgti jos akimis, perteikti jos jausmus, norus, svajones. Unikalu. Knygos skyriai, kuriuose aprašinėjamas tokio vaiko vidinis pasaulis, verti didžiausių pagyrų. Pasirodo, vidinis tokio „kitaip jaučiančio“ vaiko pasaulis be galo normalus. Dauno sindromas užkerta galimybę sielai reguliuoti kūną. Vaikui itin sunku išreikšti savo norus. Todėl jam lieka viduje susikaupusi visata su palėpėje susigūžusiu svajojančiu . Tokio vaiko gyvenimas primena žmogaus, kuris niekada nesapnavo, sapnus. Kartais jo, „kitaip įgalaus“, vizijos nuveda į rojaus sodus pas žaltį, prie obels. Jie kalbasi. Kalbasi iki mirties ir net po jos. Ir tada, truputį įsiskaitęs, su nuostaba imi nujausti kitą, dar baisesnį šios knygos kontekstą bei kitą esminės minties perskaitymo būdą.
       D. Terakowska savotiškai, bet itin teisingai tyčiojasi iš žmonijos. Gali būti, kad keršija net Dievui, nes romane jis kaip koks narkomanas nuolat kartoja tik vieną frazę: TAI YRA GERA. Mergaitė vizijose rojaus sode mato savo tėvus lyg Adomą ir Ievą. Realiam gyvenime jie turi tokius pačius vardus, tik lenkiškus: Adamas ir Eva. Analogijos ir asociacijos paprastos – Adomas ir Ieva paleido į pasaulį daunų civilizaciją. Taigi ar ne mes į baimę reaguojame agresyviai, mūsų raumenys suglebę, sveikata silpna, kūno svoris didelis, viską griauname, ilgai nepriprantame prie tvarkos, atsakome nenuspėjamai, tačiau labai audringai, negalime pasakyti, ko norime, kalbame primityvia kalba, neturime problemų griebti, bet tenka ilgai ir kantriai mokytis atgniaužti kumščius, nedraugiški, dažnai nusirenginėjame ir darome po savimi ir t. t Iš tikrųjų žmonės kur kas blogesni už DS sergančiuosius. Daunai tėra kūno ligoniai, o žmonės – sielos.
       Žodžiu, žiūrint iš viršaus, žemė – daunų planeta. Netaisyklingas grynų platoniškų idėjų atspindys – gamybinės atliekos. O realūs daunai tėra simuliakrai – kopijos be originalo. Kaip gražu!
       Tai supratęs ėjau Vilniaus gatvėmis ir, žiūrėdamas į praeivius, tyliai niūniavau: daunas tu, daunas aš ir visi mes daunai...

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-04-15 nr. 793

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt