|
<< Atgal
Gitara, merga ir alkoholis
Rašytojas, poetas, chuliganas. Kūrėjas,
fantazuotojas, girtuoklis. Mergišius, meilės dainius, buvęs zekas. Kultinio
bestselerio Autodafė autorius. Trijų vaikų tėtis ir trijų žmonų buvęs vyras.
Persona non grata beveik visuose Vilniaus kabakuose. Vieniems paskutinis
bitlas, kitiems paskutinis niekšas.
Štai toks margas paukštelis šis garbaus poeto,
vertėjo ir buvusio LRS funkcionieriaus V. Rudoko sūnelis. Išleidęs velniai žino kiek
knygų, nes pastarąjį dešimtmetį jo nemėgsta ne tik kavinių savininkai, bet ir visų
didesnių leidyklų vadai. Todėl savo kūrybą spausdina velniai žino kokiose
leidyklose.
Tvirtai tvirtai sukandęs dantis ir ilgai ilgai
tylėjęs (jei neskaitysime šokiruojančių bulvarinės spaudos straipsnių apie jo
gyvenimo būdo ypatybes), Tomas Arūnas Rudokas prabilo vėl. Ganėtinai storu
eilėraščių rinkiniu. Pirmieji jų datuojami 1988 m. Oho! Beveik dvidešimt metų! Gal
net pakvimpa rinktine? Velniai žino. Žinau tik tiek, kad Vėjo brolį autorius
svajojo išleisti jau seniai, nes prieš ketvertą metų Trečiame brolyje už 10 Lt
galėjai įsigyti savadarbę Kybartų kolonijoje parašytų jo eilių knygutę panašiu
pavadinimu Vėjo brolis pasienio zonoje.
Kas gi tas vėjo brolis, su kuriuo autorius
beveik susitapatina? Truputį panašus į P. Širvį. Tik P. Širvys aras, o T. A.
Rudokas kiras. (P. Š. yra įžūliai pareiškęs: Aš aras, / Vėl sparnuotas,
/ Vėl drumsti / Debesis galiu. T. A. R. atsako, tik švelniau: Aš būsiu
vienišas kiras / Tavo akių vėjyje.) Truputį primena akstyvuosius A. Mikutą ir A.
A. Jonyną. Ir labai labai primena G. Patacką. Abu sutartinai ir atvirai prisipažįsta,
kad gyvena iliuzijų pasaulyje. Abu rašo apie gėlių vaikus, kavinių
gėles, meilės narkomaniją ir ilgesio giljotinas. Apie nelaimingą meilę
ir sušiktą gyvenimą. Tik G. Patackas chtoniškesnis, o T. A. Rudokui nesvetima seilėta
romantika (turbūt tėvo įtaka?!). G. P. eilėraščiai paprastai lūžta nuo sudėtingų
metaforų, o T.A.R. kartais nustebina paprastute egzistencija: Mes sėdėjome po
medžiu / Gėrėme savo kraują / Ir kalbėjome apie nieką / Apie nieką / Apie nieką /
Apie nieką / Mes sėdėjome po medžiu / Kol iškrito sniegas / Ir tada mes išėjome į
niekur. (Ei! Lietuviško popso ir kitokios muzikėlės kūrėjai! Užteks
kvailai linksminti publiką! Pasūdykit savo dainelių tekstus rudokišku liūdesiu!)
Taigi T. A. Rudoko eilės kuo puikiausiai tiks
popso scenos gražuolei, patiks ir spuoguotai paauglei, svajojančiai apie
vienintelę ir nepakartojamą meilę, kartais užtiks ir kokį nors nusenusį hipį. Nes
jos sukurptos paprastu, laiko išbandytu principu. Prancūzai kovėsi už laisvę,
lygybę, brolybę, rokeriai stūgavo Sex, drugs and rock'n'roll!, o šiai knygai
tinka šūkis: Gitara, merga ir alkoholis! Štai ką reiškia vėjo brolis...
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-06-17 nr.
801
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|