|
<< Atgal
Politika poezijos paraštėse
Rinktinė. Išsamiausia. Tiksliausia. Tobuliausia.
Galutiniausia.
Apie pačius poezijos vertimus tiek. Juk vis tiek jie
jau buvo matyti ir skaityti. Na, šioje knygoje šiek tiek papildyti ir pataisyti.
Žodžiu, šiek ir tiek.
Įdomiausias man pasirodė pats šios rinktinės
sudarymo principas. Kaip knygos pratarmėje teigia vertėjas: Man labiausiai rūpėjo
autoriai, kurių tada niekas kitas nevertė draudžiami ar ne visai priimtini
tuometinei valdžiai ir cenzūrai. Tai štai kur šuo pakastas veikia tipinis
emigranto mentalitetas, t. y. patologinė neapykanta buvusios tėvynės valdžiai,
perdėtai kritiškas žvilgsnis į visą buvusios tėvynės gyvenimą (šiuo atveju į
kultūrą ir literatūrą). Toks požiūris į poeziją ganėtinai naujas cha, cha,
cha!
Tad štai ką naujo sužinojau iš šios puspenkto
šimto puslapių knygos. Iš eilės išvardysiu man naujas vertėjo mintis apie poetus,
kuriuos jis vertė. Juk tikrai nė nemaniau,
kad F. Ponge kūrybą marksistai siejo su
materializmu;
kad G. K. Chestertono eilėraštį Drakono
medžioklė vertėjas kadaise suvokė kaip disidentų himną;
kad 1972 m. tuometinė cenzūra, radusi
antikomunistinių vietų, apkarpė T. S. Elioto Bevaisės žemės autorinius
vertėjo komentarus;
kad 1969 m. radijo bangomis Lietuvą pasiekė trumpas
W. H. Audeno eilėraštis, negailestingai apibūdinęs SSRS invaziją Čekoslovakijon;
kad 1974 m. T. K. Valaičio laidotuvės, per kurias
buvo perskaitytas D. Thomo eilėraštis Ir nebus mirties karalijos, virto viena iš
ankstyvųjų Vilniaus disidentų manifestacijų;
kad 1962 m., Johno Kennedy laikais, R. Frostas
aplankė SSRS ir buvo pagerbtas nelabai vykusiu E. Mieželaičio eilėraščiu;
kad F. G. Lorca, stebinęs raiškiais ritmais ir
unikaliomis metaforomis, padėjo klibinti socialistinio realizmo kanonus;
kad sykį, vertėjui perskaičius K. Kavafio
eilėraštį Barbarų belaukiant, kilo skandalas partijos šulai nusprendė, kad
barbarų epitetas skirtas jiems, ir tai gal net pagreitino vertėjo emigraciją;
kad 1965 m. Pergalėje bei Literatūroje ir
mene vertėjui pavyko išspausdinti kelis B. Pasternako eilėraščius ir tuo būdu
Lietuva bene vienintelė SSRS, o gal ir visame komunistiniame pasaulyje, viešai paminėjo
poeto septyniasdešimt penktąsias gimimo metines;
kad vertėjas labiausiai mėgsta C. Norwido
eilėraštį Bemui atminti gedulinga rapsodija, skirtą vengrų revoliucijos
didvyriui generolui Bemui, prie kurio paminklo Budapešte 1956 m. prasidėjo
antikomunistinis sukilimas;
kad vertėjas yra išvertęs tik du Z. Herberto
eilėraščius ir abu vertimai siejosi su ano meto aktualijomis tarkim, Pranešimas
iš apsupto miesto Lietuvoje pasirodė 1989 m. ir 1991 m., per nepriklausomybės kovų
įkarštį;
kad lenkų poetas S. Grochowiakas, priklausęs
opozicinei atlydžio kartai, priskirtas turpizmo krypčiai, savo kūryba reiškė
protestą prieš melagingą gyvenimo vaizdavimą, socialistinio realizmo masinę
kultūrą;
kad pusakliai Lietuvos redaktoriai bei cenzoriai
neatkreipė dėmesio į Literatūroje ir mene išspausdintą W. Woroszylskio
eilėraštį Fašistinės valstybės, kuriame, vertėjo nuomone, iš tikrųjų
kalbama apie komunistines valstybes.
It taip toliau, ir panašiai... Deja, pusaklis arba
visai aklas esu ir aš, nes esu gan įdėmiai įsiskaitęs į šių autorių kūrybą,
tačiau vertėjo įžvalgose ir komentaruose neįžiūriu jokio racionalaus grūdo. Viskas
labai pritempta, tiesiog bandoma užsimaukšlinti narsaus kovotojo prieš komunizmą
šalmą. Pratarmės pabaigoje vertėjas lyg ir atsiprašo: Pateikdamas žinių apie
verčiamus poetus, nesivaikiau enciklopedinio išsamumo, bet nevengiau asmeninių pastabų
ir prisiminimų. Tikiuosi, skaitytojas man tai atleis. Nesulauksit, pone vertėjau!
Jūsų pastabos ir prisiminimai pernelyg atsiduoda visokiomis Laisvosiomis Europomis
bei Amerikos balsais. Juk poezijos vertėjui privalu kalbėti apie poeziją, o ne
apie politinę ideologiją.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr.
792
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|