Porcija ledų

       Ką daryti, kai trečią savaitę už lango minus trisdešimt? Pakurstyti krosnį arba židinį. Arba tvirčiau priglusti prie drungno radiatoriaus. Sukurti kokį nors dvasinga širdies šiluma spinduliuojantį tekstą. Arba tiesiog susikurti kaitrų laužą iš savo rankraščių. Nepadeda? Sielai vis tiek šalta? Tada atsiversti A. Camus prisiminimus apie karščiu tvoskiantį gimtąjį Alžyrą. Arba vartinėti kokį pornožurnalą su amžinai žaliuojančiomis palmėmis ir amžinai drėgnomis stambiakrūčių vaginomis.
       O ką daryti priešingu atveju? Tarkim, jau ketvirtą parą esi pasmerktas gulėti pajūry kokiuose alžyruose. Plius keturiasdešimt. Tavo oda vietomis žioruoja ketvirto laipsnio nudegimais. Jai nepadeda jokie kremai, tau – jokie gaivieji, jokie alkoholiniai. Koktu net spoksoti į tuntus drėgnų stambiakrūčių...
       Kaip gelbėti karščiuojantį kūną ir svylančią sielą? Ogi atsiversti šį jauno švedo romaniūkštį. Šaltis, ledas ir karas. Kažkur šiaurėje kažkas su kažkuo dėl kažko kariauja. Kas ir dėl ko – neaišku. Bet ir nesvarbu. Svarbu, kad skaitant darosi šalta. Ledinis kraštovaizdis. Atšiaurūs kareivos žuvėdai. Šiaurietiški vietovardžiai. Brrr... Paprastas lyg sniego gniūžtė siužetas. Keturi kareiviukai (vienas iš jų – vos ne dailiojo čiuožimo čempionas) gauna užduotį nugabenti po kapsulę į priešo teritorijoje įrengtą slaptą bazę. Gauna pačiūžas, peikenas, tabletes, jūrlapius. Ir čiuožia, čiuožia, čiuožia... Čiuožia ir šąla, šąla ir čiuožia... Kokius 150 puslapių. Kai kurie žūva, kai kurie atčiuožia.
       Užpakaliniame knygos viršelyje parašyta, kad tai egzistencinis romanas trileris, ne kartą apdovanotas literatūrinėmis premijomis ir lygintas su Kafkos, Conrado, Hemingwayaus kūryba. Nekreipkit dėmesio į tokią melagingą reklamą. Argi egzistencija – tai aklas įsakymų vykdymas ir kelių kvailų soldafonų žūtis? Tiesa, knygos pabaigoje buki kareivos ima filosofiškai išvedinėti, kad karas – tai pats gyvenimas, kad jis niekada nesibaigs, vis tęsis ir tęsis... Bet knygos tekstas p. 251, deja, nutrūksta. Jis baigiasi žodžiais: Daugiau nieko. Sniegas, debesys. Ledas, vėjas. Ir iš tikrųjų – ten daugiau nieko nėra. Ledų porcija karštą vasaros dieną.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-15 nr. 805

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt