Pasaulis, kai mūsų nebebus

       Kad rašytum tokias knygas, reikia tikrai ilgai būti bepročiu, tik nekreipti į tai dėmesio. Pati beprotybė nėra paranki medžiaga kūrybai, nes tas, kuris ja labai domisi, pats gali būti beprotis. Žinoma, taip kalbėti apie Kurtą Vonnegutą gal ir per aštru (o ką – vadinti jį pamišėliu, idiotu, kretinu?), nors galima ir taip, nes aš linkęs nuo pat pradžių bandyti ne sukti ratus aplink stabą, bet nusileisti iki jo lygio. Iš tikrųjų būti bepročiu – nieko baisaus ir smerktino. Tu egzistuoji atskirai nuo visų, savo susikurtame pasaulyje, kuriame kaip ir visur yra ir pliusų, ir minusų. Gyveni – nesinervini. Svajoji. Tik kartkartėmis kažkokio neaiškaus jausmo vedamas peržengi užburto rato ribą, kad vėl pabūtum tarp draugų ir pažįstamų (sujungtų kasdieninio mąstymo sistemos), pasiginčytum su jais, pasistumdytum ir galop suprastum, jog tarp tavęs ir kitų žmonių labai didelio skirtumo iš tikrųjų nėra. Paskui grįžtum atgal, o gal negrįžtum, nes niekas nuo to ir taip nepasikeis.
       Iš to vėliau ir kyla (ar daroma) visa kūryba kaip danguje, taip ir ant žemės. Ant žemės, kur pamišimas suprantamas kaip proto praradimas. Proto, bet ne tiesos, nes yra pamišėlių, sakančių tiesą, kai kiti tyli. Danguje – ten, kur viskas leistina ir iš kur gali žvelgti fenomenologiniu nustebusio ufonauto žvilgsniu, tapti net vyriausioju stebėtoju – transcendentiniu Dievu. Parašyti fantasmagorišką ką tik atrastos planetos, smengančios į nebūtį, istoriją. Parašyti lengvai, nes viskas, kas rašosi atsitiktinai, rašosi lengvai. Su Monty Pythonų humoru.
       Jei vėl nuo žemės – valios pastangomis galima bandyti pakeisti savo trivialų pasaulio vaizdą, nes jeigu sukurtas pasaulis neturės nieko bendro su įprastais vaizdiniais, vadinasi, pats kūrybinis impulsas pradeda griauti pragmatines atminties ir jausmų funkcijas.
       Jei vėl iš dangaus – visą agresiją ir ironiją nukreipti ne tik prieš supuvusią civilizaciją, bet ir prieš pasakojimo būdą. Paversti jį ekspresyviu, kandžiu, pilvakalbiu, išvaduotu iš poetinės diktatūros – priešpriešinti romantiniams literatūros oponentams.
       O jeigu pabandyti sujungti tuos du (žemės ir dangaus) žvilgsnius? Tada bet kokia veiksmų eiga taps nenuspėjama, joje nebus baigtinumo, nes niekas nesibaigia ir niekas neprasideda ten, kur gyvenama suskaldyto akimirksnio koordinačių sistemoje. Toks fantastiškumas neišvengiamai sunaikins gamtoje vyraujančią priežastinę logiką ir sukurs virtualias situacijas, ir tokiame pasaulyje nebus nieko uždaro, užbaigto, o tik nuolatinis metodiškas tiesos išviešinimas. Tik genijus sugeba sulydyti substancijas, tradiciškai laikomas nesuderinamomis. Kartu ir teisingai, ir klaidingai vaizduodamas kasdienybės kanonų ribas. Štai tokia jo dialektika.
       Koks bus pasaulis, kai mūsų nebebus? Pasaulis bus toks pats kaip dabar. Ir niekas nepasikeis. Pasaulis atrodė, atrodo ir atrodys toks, kokį savo knygoje paliko K. Vonnegutas. Ar galima jį pakeisti? Ar reikia? Į tai kiekvienas turi rasti atsakymą pats.
       Kurto Vonneguto jaunesniojo tėvas ir senelis, iš profesijos architektai ir dailininkai, gyveno Indianapolyje. Jo vienintelis gyvas brolis – žymus fizikas, atradęs, be kita ko, kad, pasitelkus sidabro jodidą, galima sukelti sniegą ir lietų. Šis p. Vonneguto romanas – septintas. Jis jį kūrė daugiausia Niujorke. Visi šeši jo vaikai suaugę.

       CASTOR&POLLUX

       Šiaurės Atėnai. 2006-07-01 nr. 803

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt