|
<< Atgal
Medice, cura te ipsum
Banalesnio kičo neteko skaityti. Nepatarčiau to
daryti ir kitiems.
Mirtinai sergantis psichoterapeutas Julius Hercfeldas
(žydukas) nusprendžia pasidomėti prieš dvidešimt metų nesėkmingai gydyto paciento
likimu. Buvęs pacientas Filipas Sleitas, atrofuotų jausmų seksualinis zombis, dabar
sveikas. Jis, susitapatinęs su Šopenhaueriu, pats tapo psichoterapeutu ir bando gydyti
naudodamas įvairių filosofų maksimas apie mirtį ir gyvenimą. Įdėjinis konfliktas
tarp psichoterapeuto ir mizantropiško šarlatano pagrindinė romano tema. Kita,
šalutinė, tema Šopenhauerio biografija plėtojama visų pirma siekiant
parodyti, koks jis buvo psichopatas, ir kodėl. Filipas Sleitas serga didybės manija (delirium
grandiosum) ir save identifikuoja su kitu. Jis Šopenhauerio alter ego.
Ir elgiasi, ir mąsto, ir gyvena panašiai. Atrodytų, kad knygos autorius iš esmės nori
išgydyti patį Šopenhauerį, o ne personažą. Žodžiu, jei aš gydyčiau, tai
gydyčiau taip ir išgydyčiau. AŠ! Ligonis
Filosofą jau 1863 metais Cesare Lombroso savo
veikale Genialumas ir beprotybė vadino maniaku. Tačiau Lombroso jokių gydymo
receptų neteikė, tik konstatavo faktus. Gal nesąmoningai suprato, kad charakterio
išgydyti neįmanoma. Prigimties nepakeisi. Šiuolaikinė psichoterapija dar labai nedaug
žino apie didybės maniją ir šizofreniją ar autizmą. Galima sakyti, nežino nieko.
Nieko ir nepagydo. Gal tik amerikonų knygose ar filmuose. Juk parašė amerikonas
įžymus psichoterapininkas, labai įžymus, vienas garsiausių, labai garsus. Jis,
Irvinas Yalomas šizoidas
Sveikas, seni!
Knygos pabaigoje šaltas, mizoginiškas,
indiferentiškas filosofas išgydomas grupinės humanistinės psichoterapijos seansais.
Visas apsižliumbęs, apsiseilėjęs, vos ne apsimyžęs iš laimės, atranda jausmus ir
sau, ir kitiems. Kliedesingas, pliurpalogiškas romanas, kuriame banaliai svaidomasi
garsių filosofų ištaromis kaip kokiame Sofijos pasaulyje.
Vis dėlto manau, kad skirstyti žmones į
psichiatrus ir pacientus labai sąlygiška. Visi psichiatrai galėtų kuo lengviausiai
tapti ligoniais ir nebūtų nieko keisto. Jau anekdotuose ir net grožinėje literatūroje
galima atrasti tokių situacijų. Greičiau sutikčiau su antipsichiatrinio judėjimo
atstovais, kurie teigia, kad visos psichinės ligos tai mitas. Antipsichiatrinis
judėjimas teigia, kad pacientai yra ne ligoniai, o žmonės, kalbantys kita kalba.
Psichoterapeuto tikslas ne išgydyti žmogų, nes
iš esmės nėra ką gydyti, bet suprasti jo kalbą. Šizofrenikas bendrauja kitaip, tad
reikia išmokti jo kalbą. Isterikai irgi bendrauja savaip. Bendrauja isteriniais
simptomais. Reikia ne gydyti, bet verbalizuoti, dekanonizuoti jų kalbą, ir viskas bus
gerai. Egzistuoja tik kalbiniai žaidimai, ir tiek. Beje, viename R. Bradbury apsakyme
atskridę į žemę ufonautai pasiima su savimi tik beprotnamių gyventojus, nes visi kiti
dar nepasiekė tokio aukšto išsivystymo lygio.
CASTOR&POLLUX
Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr.
792
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|