Vienos minties mirtis

       Prieš penkerius metus saujelei jaunų Vilniaus rašytojų, o tiksliau, amžinam poetiniam pankui ir anarchistui B. Januševičiui kilo nuostabi mintis. Ji paprasta: sukurti atsvarą nuolat stabarėjančiam oficioziniam „Poezijos pavasariui“ ir nuolat globalėjančiam plateliškajam „Poetiniam Druskininkų rudeniui“. Juk niekam ne paslaptis, kad vykstant PP ir PDR jaunas kūrėjas jaučiasi tikrai nekaip, jis visiškai užgožtas poetinio Lietuvos establišmento ir „garbingų svečių iš užsienio“. Todėl kelias šių festivalių dienas jis paprasčiausiai „prapila“ „Trečiame brolyje“ ir „Širdelėje“.
       Ši mintis patiko ir keletui Beno bičiulių bei sugėrovų. Taip užgimė festivalis „Literatūrinė sostinės žiema“. Akcentuoju dar kartą: jis gimė iš noro turėti „savo“ renginį, kuris priglaustų visus „nuskriaustuosius“ literatus.
       Per ketverius metus buvo visko. Skrydžių ir kryčių, pavykusių širdžiai mielų susibūrimų ir akivaizdžių „liapsusų“, beprotiškų sumanymų ir jaunatviškos energijos protrūkių. Atrodė, kad po truputėlį, vargais negalais, formuojasi naujas literatūrinis reiškinys...
       Deja. Nuolatinis pinigų stygius, vadybos stoka (koks iš poeto vadybininkas!) ir idėjiniai organizatorių nesutarimai galop padarė savo. Viskas baigėsi tuo, kad 2005 m. gruodžio 10 d. poetas D. Gintalas užkopė ant Vilniaus mokytojų namų scenos ir pranešė blogąją naujieną: festivalis „Literatūrinė sostinės žiema“ – mirė. Įvyko ir laidotuvės. Gimdytojas B. Januševičius pats savo rankomis sukalė karstą, skambėjo atsisveikinimo žodžiai, buvo išleistas ir atsisveikinimo raštas – šis poezijos almanachas.
       Apie velionį blogai nekalbama. Skaitykite šią juodą knygutę. 44 autoriai, 2 iš jų jau mirę, kiti laukia savo eilės.
       Viskas žmogiška – mintis mirė, nors viltis dar gyva.

       Castor&Pollux

       Šiaurės Atėnai, 2005-12-24, Nr. 778

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt