|
<< Atgal
Antano Venclovos apysaka
ŽMOGUS TARP PIŪKLŲ
1.
Į kontorą įsirito didelis garų kamuolys:
iš kamuolio išlindo žilas žmogus. Kontoroj šaltis. Užšalęs langelio kvadratas
tirpsta, nes vidury kambario geležies krosnelė. Ji kuriama. Už kvadrato tartoko kiemas.
Kontoroj akiniuotas raštininkas. Jis šildė sušalusias rankas.
Kur savininkas? Kur ponas Volfas?
Iš kur aš galiu žinoti, žmogau? Jis man
nesako, kur kada eina.
Žilas žmogus į kontorą atėjo gal dešimtą
kartą. Jis atleistas iš darbo prieš mėnesį. Bet buvo tvirtai pasiryžęs: vėl
atgauti vietą. Kitaip .
Raudonas šalikas apšarmojo nuo šalčio. Rankos
sustyrusios. Jom jis surado kišenėje pradėtą papirosų dėžutę, ištraukė ir
atkišo raštininkui.
Tai tamstą atleido prieš mėnesį?
raštininkas paėmė papirosą. Aš, mat, čia tarnauju neseniai. Kiek žinau, mano
šefas kažkodėl nusistatęs darbininkus sumažint. Netikusius atleidžia.
Taip, taip. Bet pagalvok tamsta, senis
priėjo prie krosnelės ir prie kaistančios geležies pridėjo rankas. Bet aš čia
dirbau nuo pat tartoko įsteigimo. Aš nieku nenusikaltau, ir atleisti mane... Tai jau
kaip sau norit...
Paskui jisai nutilo.
... Tiesą sakant, čia ne raštininko reikalas. Jis
naujai tarnauja. Ką jis gali pasakyti? Reikia rasti savininkas.
Tamsta gana senas .
Senis suvirpėjo.
Senas... Bet pagalvok tamsta... išmesti iš
tartoko viduržiemį ir palikti be jokio darbo... Ar tamsta žinai, į kokį padėjimą
aš pastatytas... Ir mano šeima. Tai ne juokas, kada nėr jokio darbo ir sugraužta
paskutinė pluta.
Žinoma, aš tamstą suprantu. Raštininkas
į krosnelę metė malkas. Bet tamsta pamėgink kitur gauti darbo. Argi taip sunku?
Koks jis kvailas! Šis vyriokas! Valaitis jau norėjo
jam žerti per akinius, uždėtus ant palšų akių. Argi jis nežino .
Į kontorą įėjo Volfas. Jis aukštas ir storas.
Veidas raudonas kaip kraujas ir piktas. Rankos ilgos, apžėlusios. Jis juodas.
Volfas rūkė cigarą. Amžinai jis rūkė
įsikandęs cigarą!
Sutvarkyti visi užsakymai? priėjo prie
stalo. Man skambino?
Ne, niekas neskambino.
Šitas pilietis vėl čia! Būkit malonus jį
išprašyti. Jis nubodo man per velnią su savo vaikščiojimu!
Ponas Volfai, tamsta turi mane priimti atgal,
sušuko Valaitis. Aš niekur negaunu darbo. Aš su šeima neturiu ko valgyti.
Mum nėra reikalo tamstą turėti. Aš tamstai ne
kartą sakiau. Ko dar nori, ko nepatenkintas?
Ponas Volfai, tamsta neturėjai teisės taip
padaryti! Iš anksto bent turėjai mane įspėt, gal aš ką būčiau sugalvojęs...
Volfui buvo nuobodu beprasmiškai ginčytis. Jis
nusigręžė. Pro nutirpusį stiklą žiūrėjo į kiemą. Ten apšarmoję darbininkai
skubiai ritino medžius, siaurais bėgiais stumdė žemus vagonėlius su lentom ir
rąstais.
Jis trynė rankas. Seni darbininkai buvo pakeisti
jaunais tvirtais vyrais, kurie, negaudami darbo kitur, čia dirbo už šunišką kainą.
Žilas senis dar kažin ką norėjo sakyti. Bet jo
gerklę užgniaužė šaltos replės. Jis sukando dantis, kad nesuriktų, akys prisipildė
ašarų. Jis išėjo vėl klaidžioti šaltom žiemos gatvėm, kankinamas bado žiūrėti
į kepyklų langus, į vitrinas ir ieškoti geros virvės pasikart...
--------------trūksta dalies teksto-----------------------
rodės, kad čia jo priešininkai, kad jie jį užmuš. Kartais jo kraujais pasruvusios
užtukusios akys sutikdavo aštrias akis išbalusiame jaunam veide, ir valandėlę jos
susidurdavo. Žiauri kova eidavo tarp šio seno despoto ir jaunos galingos darbininkų
klasės, kuri tame žvilgsnyje, alkaname darbininko žvilgsnyje ir užtukusiame
darbdavio žvilgsnyje, buvo ne mažiau įtempta ir baisi kaip revoliucijos aikštėse
ir barikadose.
Piūklai dūzgė. Byrėjo druožlės, pro plonus
juodus geležies kaminus vertėsi dūmai į mėlynai metalinį dangų. Aukšta lentų
siena aptvertas platus kiemas užverstas medžiais, lentgaliais, špaltom.
Vinim pakalti batai sniege spaudė gramozdiškas
žymes. Iš dantų vis neišleido cigaro. Jis nuėjo prie mašinų.
Adomaitis buvo nusimetęs kailinius ir kepurę. Buvo
mašinistas. Energingas veidas beveik vaikiškas. Jis buvo dar kūdikis. Išmestas iš
technikos mokyklos po to, kai tapo areštuotas ir už politiką kalėjime išlaikytas ½
metų. Volfas jį priėmė čia: jis pasirodė sumanus ir gabus. Padirbėjęs jis ėmė
pavaduoti mašinistą. Mašinistas susirgo, dėl to buvo atleistas. Adomaitis užėmė jo
vietą.
Labas rytas, ponas Volfai! Kaip sveikata?
sušuko jis, atžerdamas kaire ranka į viršų geltonus plaukus.
Volfas atsakė nenorom. Kurstytojas! Komunistas! Jei
jis būtų turėjęs geresnį mašinistą, jis dar šiandie būtų liepęs jam nešdintis
iš tartoko.
Dabar jis tylėjo. Perėjo mašinų skyrių ir
išėjo į kitą pusę, kur darbininkai rito medžius į vagonėlius, kurie stūmė juos
į piūklus. Čia dirbo ir Lišauskas. Girgždančiu sraigtu jis veržė medį prie
vagonėlio, raudoną šaliką permetęs per petį. Paskui jis sustojo ir pradėjo
šildytis rankas, daužydamas jom kryžmai sau per pečius.
Tas šildymasis truko pernelyg ilgai. Volfą tas
ėmė nervinti. Jis priėjo artyn:
Aš garantuoju: jeigu tamsta smarkiau
padirbėtum, rankos tuoj sušiltų.
Lišauskas visas paraudo. Raudonumas užliejo pailgą
liguistą veidą, raudonos pasidarė ausys. Šie žodžiai jį įžeidė. Ar jis neturi
teisės sušilti sustyrusių pirštų!
Atžėrė:
Tamstai, matyt, net perdaug karšta. Gal
padovanotum man savo kailinius?
Prašau uždaryt srėbtuvą, tarė Volfas
įnirtęs. Kas per chuliganizmas! Aš patariu tamstai mažiau kalbėt, daugiau dirbt!
Aš kalbu, nes esu kalbinamas, sušuko
Lišauskas uždusdamas. O kuo tamstai nepatinka mano darbas, šimts velnių, ponas
Volfai, norėčiau aš žinoti!...
Volfas nieko neatsakė. Apsisukęs nuėjo.
Darbininkai juokėsi:
Gerai atrėžei tam velniui!
Mes jam dar ne taip užgiedosim. Lišauskas
petim stūmė sunkų medį. Pamatysit, vyrai.
2.
Baltas žiemos vakaras. Iki vėlybos nakties
Volfas tikrino savo banko dienos apyvartą. Vyriausiojo buhalterio kambary tamsiai degė
lempa.
Rodosi, tarė buhalteris, glostydamas savo
žilą barzdą, rodosi, mūsų sumanymas pradeda išeiti aikštėn. Dabar už
skolinamą kapitalą mes imam ligi 40% mėnesiui. Jum yra žinoma, kad įstatymas .
Bet ar tamsta nežinai, jog įstatymai yra tam,
kad jie būtų apeinami! Juk mes vekselyje to neįrašome. Procentai atskaitomi iš
anksto, išduodant pinigus trumpalaikiui terminui.
Taip, taip. Bet vis dėlto štai aš gavau
grasinamų laiškų. Be to, prieš tamstą yra rasta išmėtytų proklamacijų,
atidaręs stalčių, jis išėmė iš ten kelis mašinėle rašytus laiškus ir žalias
proklamacijas.
Velnias! Ten buvo įvairios nesąmonės. Ten buvo
grasinimai dėl per didelių procentų. Ten buvo grasinimai dėl išmestų iš tartoko
senų, niekam netikusių darbininkų... Dėl to mėšlo.
Gerai, tarė Volfas. Labai gerai...
4.
Prasidėjo streikas .
Volfas trankydavos naktim po restoranus. Jis
sukiojosi stambių pramonininkų tarpe. Jis vesdavo ten kažkokias derybas, darydavo
sutartis, sumušdavo rankom, o paskui, vėlai nakčia, vienų vienas, klampodamas per
gilų sniegą, blaškydavosi gatvėse.
Gerdavo. Tada jis gerdavo be galo daug. Įeidavo į
purviną smuklę ir, atsistojęs ties aplaistytu bufietu, pildavo į save dvokiančią
degtinę arba spiritą.
Jis atsimindavo tuos senus laikus, kada buvo valkata,
kada daužydavos aferistų ir vagių kompanijoj ir gerdavo denaturatą.
Volfas palinksmėdavo. Štai, pirštu jis moja vieną
moterį. Moteris dar jauna, bet pamėlynavusiu veidu, su viena akim, o vietoj kitos (jei
abi būtų pro jas matyti moteriška dūšia, skaisti arba purvina kaip neskalbta
mazgotė), o vietoj kitos buvusi žaizda. Valkata jai vieną naktį peiliu išgręžė
akį.
Ji prieina. Volfas visas kratosi iš juoko. Pila jai
degtinę. Savo riebiom lūpom stengiasi jai pabučiuoti ausį. Kažkas pradeda kvatotis.
Moteris geria. Ji juokiasi tyliai ir gailiai, lyg
vėjas ant pageltusių rugienų gęstant saulei. Ji pageltusi kaip manekenas. Ir ta
moteris svajojo tada apie meilę sode tarp medžių, apie meilę su lyrika?
Vėliau Volfas geria konjaką. Kitame restorane. Čia
moterys. Čia jų daug. Jis diriguoja. Jis dainuoja nežmoniškai gergždžiančiu balsu
pikantišką dainušką. Moters spiegia apmokamais balsais. Nes reikia spiegti, jei imamas
pinigas.
Volfas nesiskaito su nieku. Lipa ant stalo. Jis
šiąnakt viešpats!
Svaido pinigus. Metalas žvangėdamas byra ant
grindų, popierinių asignacijų pluoštai šląma jo rankose. Jis nori, kad būtų
linksma! Šaukia tarnus. Tarnai klauso, nes apmokami. Visiems beria pinigus. Jis nėra
toks šykštus, kaip kalbama!
Smagenyse lūžta beprotiškiausių minčių
nuotrupos. Rikiuojasi, sušvinta minčių grandinės, kyla ir vėl staiga gęsta
nepaprastai drąsūs ir originalūs idiotiški sumanymai ir vėl prieš akis kažkam
reikalingos moters, kurios laižo jo batus, o jis jas spardo. Muzikantų būbnai ir
saksofono garsų mišinys kankina ir plėšo smagenis. Ši negriška muzika artima jo
prigimčiai, jis jaučias su ja sujungtas, jis jaučia, kad reikia šokti, nes saksofonas
toks gašlus, jo skambėjimas toks nežmoniškai raudonas, jog visose gyslose staiga
kraujo lašai ima varvėti, kiekviena gysla dreba ir įsitempusi kažkur plėšiasi, ir
dūšia ima rėkti kanibališkoj garsų, spalvų ir šviesos mirgėjimo ligoninėj.
Ach, jis ligonis! Jis mažas kūdikis, atsiradęs
tarp bepročių. Išgelbėkit mane! Išgelbėkit mane! Jis rėkia. Jis ima
bijotis. Visas dreba. Verkia. Asignacijų lietus byra ant grindų; jis bėga į gatvę.
Baisiai pavargęs. Kur mano namai, kas aš, ko aš
noriu, kur aš einu? Kažkur buvo cigarai . Kažkur ugnis. Jis nelaimingiausias
žmogus! Jis negali nieko rasti!
Jau vėlu. Gatvės viduriu skuba moters. Lyg
baidyklė, jis slenka pasieniais pamažu, eina lyg baidyklė, išskėtusi juodus skvernus,
ir didžiulis šešėlis spindi mėlynam sniege. Moters bėga. Moters bijo. Jo veidas
atrodo perdaug raudonas, prietemoj jis atrodo kruvinas, o kraujo naktį žmonės bijo.
Dar dega vėlybų restoranų lempos ir automobilių
akys plyksi gatvių užlūžimuose. Juoda baidyklė praeina pro tamsią bažnyčią,
kurios bokšto laikrodis muša niekam nereikalingas valandas. Sustoja ties kažkokiais
vartais, įeina į kiemą. Beldžiasi į duris. Niekas neatsako. Jį ima įnirtimas.
Beldžia vis smarkiau.
Galų gale. Galų gale atsiminė. Surado raktą. Pats
atsirakina duris. Įeina į kambarį.
Jis atsirado savo tartoko kontoroj. Čia šalta, bet
lengviau. Jau savaitė, kaip sustojo darbas. Nesvarbu mašinos suksis ir vėl!
Piūklai vėl šlamės, rydami pušį ir eglę storą, liemeningą, sakuotą.
O, kaip puikiai medis verkia! Kaip puikiai verkia
medis!
Jis įsiklauso. Girdi aiškiai mašinos ūžia.
Mašinų piūklai zyzia, vagonėliais vėl rieda stori stuobriai. Volfas norėjo pažiūrėti
pro langą. Akių vokai sulipo. Žinojo : mašinos eina vėl. Kas jas paleido?
Volfas jautė, kad būtinai dar kažkur turi eiti.
Jis mėgino keltis. Bet buvo visai girtas. Sunkiai
sudribo už stalo.
Tartoko mašinų ir piūklų siluetai, lentinės
namų konstrukcijos neaiškiai brėžėsi ryto fone. Mašinos stovėjo be darbo. Jų
metalinės alkūnės, geležiniai ratai ir žvilgantys plieniniai piūklai laukė vėl
rankų, kurios jas įjudintų.
(Apysakos tęsinys dabar negali būti spausdinamas, bet kada nors bus
išspausdintas).
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|