|
<< Atgal
A. R a g a i l a / P L A T Y N
Kelios pastabos
Sakoma, lietuvis turi labai kuklų būdą. Bet kai
mūsų periodikoj tenka skaityt graudžių verkšlenimų, kad pasaulis nieko nežino
apie mūsų knygą ir aplamai apie mūsų dvasinę kultūrą, tuojau pajunti
kyšančias to kukluolio savimeilės pretenzijas. Reiškinys, be abejo, nesmerktinas.
Bet, gal būt, pasauliui iš viso nėra kuo
mūsų dvasine kultūra, menu etc. domėtis?.. Jeigu mes norime prieš kitus
pasirodyti (aš tikras, kad tie, kurie geidžia savas knygas matyti išverstas į kitas
kalbas, kito tikslo neturi, nes negalima būti tokiam naiviam manyti, jog tuo, kas
ligi šiol padaryta, galima pasaulį nustebinti), tai drįskim save klausti: kas
mūsiška galėtų svetimuosius intryguoti?
Kadaise vienas literatūros kritikas Lietuvą
palygino su salele, atskirta nuo viso pasaulio, išdidžiai ugdančia savaimingą,
tautinę kultūrą. Šio ugdymo rezultatai aiškūs. Niekas neišaugo. Maža kas
išaugs. Atsiskyrėlio maniera šiandie reiškia nei daugiau nei mažiau, kaip merdėjimą
ir tylų ruošimąsi mirti.
Tai mūsų literatūros senių nepavydėtina
tragedija. Laimingai įsikūrę ramioje salelėje, jie pakankamai prisiskynė laurų,
patenkinti kūrė kūrybą ir meną ir buvo įsitikinę, kad tai paskutinis, giliausias ir
nepakeičiamas lietuviškos dvasios išreiškimas. Kada jiem buvo priminta kai kurio
laipsnio pavėlavimas ir tiesiog negražus atsilikimas, jie pasijuto giliai įžeisti ir
nutarė nereaguoti į nesubrendėlių šūkavimus. Tik jautresnieji nubudo,
nusižiovavo, pasvarstė ir pasirėmę grakščia 19-ojo šimtmečio novatorių dialektika
atsakė: Romantizmas grįžta... O dėl to, kad per mūsų teatro gastroles Rygoj
latvių spauda užakcentavo, jog mūsiškiai artistai pakenčiamai vaidino, bet
vaidinamieji veikalai pernelyg senoviškai parašyti, nedomino, jie, greičiausia,
įžiūrėjo čia nedraugišką svetimųjų nusistatymą prie mūsų kūrybos perlų.
Bet... aplamai sunku darosi ant dūšios, kai tenka su senaisiais disputuoti dėl
romantizmo ir modernizmo. Susidaro kažkas panašu į gėdą visai nacijai.
Tragedija, kad svetimieji lietuvių nepastebi, o
savieji nesupranta, jauniesiem nėra ir nebus žinoma.
* * *
Jaunieji irgi dirbo. Taip, gal nedaug, gal per
maža, gal kai ką nevykusiai. Bet jie buvo suprasti. Kvaila kartoti, kai niekas jaunųjų
nesupranta. Ne! Supranta juos kiekvienas lietuvis, kurio kiaušas neapaugo samanom ir
archajiniu šlamštu. Supranta kiekvienas, kas jaunas, kas aktingas, kas gyvas.
Štai, gerbiamieji, mes nesiskundžiam tuo, dėl ko
visi seniai liūsta ir slaptai ašaroja. Šios dienos lietuviškąjį žmogų ir jo darbą
supranta ir įvertina ir ne lietuviai. Kas neužsidaro nacionaliniame lukšte, kas eina
kartu su tais, kurie turi visam pasauly bendrą norą, bendrą siekimą ir bendrą valią
tas bus visų draugas ir brolis.
Pirmas mūsų platesnio bendradarbiavimo žingsnis,
kuriam pradžią, tiesa, davėme ne mes, yra lietuvių jaunųjų poetų reprezentacija
latvių kairiųjų modernistų žurnale Trauksme 1929 m. Nr. 5. Iš
tikrųjų, tai net ne reprezentacija, tai organiškas jungimasis į bendrą kamieną
naujam dideliam medžiui išauginti.
Ko nepadarė (ir, žinoma, nepadarys) seniai, tai jau
daro jaunieji. Trauksmėje įdėta lietuvių modernistų rašytojų poezijos ir
prozos vertimų (P. Cvirka, K. Jakubėnas, V.Montvila, J.Šimkus, J.Tysliava, A. Venclova,
K.Boruta...). Artimesnio supažindinimo su lietuvių menu planai ateityje yra dar
platesni, bet apie tai galima bus vėliau rašyti. Svarbu ne tai. Svarbiausia latvių
jaunųjų rašytojų parinktojo kelio tikslumas, įdomus ir tikras mūsų literatūrinio
veikimo aplamai įvertinimas ir tas nepaprastas širdingumas bei susipratimas, kurio
veltui ilgėtasi iki šio laiko. Gerb. E. Skujenieko straipsnis apie naująją lietuvių
literatūrą tiek įdomus, kad čia neiškenčiame kai ką iš jo nepacitavę.
Mes netikime, rašo E. Sk., kad brolių tautas
galima suartinti rautais, laimės linkėjimais ir begalinėm besikartojančiom
kalbom, kad rinktiniai diplomatų reveransai, greitai ir sėkmingai sudarytos sutartys
galėtų sukurti tą artimumą, kuris yra būtinas dviem kaimyninėm tautom. Bet mes
tikime, kad duodami brolių tautai tą, ką mes esame pasiekę, ir mokydamies to, kuo jie
mus yra prašokę... kad supažindindami brolius lietuvius su mūsų menu, literatūra ir
susipažindami su jų nuveiktais darbais meno srityje internacionalizuodami meną
mes tapsime broliais. (Mano pabr.).
Toliau:
Sąlygos, kuriose plėtojasi naujasis menas
(Lietuvoj), nėra palankios. Tai kiekvienas supranta... Toliau, puolimas iš
senių pusės. Jie vis dar nenori suprasti, kad jų laikas jau atgyventas, kad jie
nebetinka šiem laikam. Jeigu jaunajam moderninio meno medžiui seniau reikėjo paramos,
tai dabar tas medis jau toks didelis, kad parama jam nebereikalinga. Ištisa virtinė
senosios kartos menininkų stengiasi atlaikyti savo pozicijas, kuriom pirmą smūgį
suteikė 4 Vėjai ir dabar varo atskiri eilėraščių rinkiniai, periodika...
Galima manyti, kad seniesiem nerūpi literatūra, bet jų pačių kailis. Protingesnis
žmogus supranta, kad savo laiku neišvengiamai senio vietą ateina užimti jaunas. Su tuo
reiktų sutikti ir ramiai pasitraukti nuo scenos. Bet jie to nedaro. Todėl jie savo
kovoje darosi juokingi, ir čia slepiasi visa užsitarnavusių menininkų
tragedija...
Daugelis silpnesniųjų jaunųjų prisitaiko
aplinkybėm, atsisako nuo naujų ieškojimų ir važiuoja senųjų bėgiais. Šiais
Lietuvos ultranacionalizmo laikais jie greitai suranda šiltą vietelę ir kartu su
seniais keikia savo buvusius revoliucionieriškus principus ir savo vakarykščius kelio
draugus. Stipendijos jiem artimesnės, nekaip literatūra, ir už šiltą vietelę jie
mielu noru atiduoda savo įsitikinimus. Tiem dabar Lietuvoje yra atgimęs tautiškai
romantiškasis laikotarpis su giesmėm apie tėvynę, bernužėlius ir žirgelius,
našlaičių ašarėles, tvirta nacionalinė valstybės jėga. Tikėsim, kad jie
lietuvių literatūrai negalės užvilkti banališkos tautiškos sermėgos.
(Trauksme Nr. 5, 1929 m. Em. Skujenieko str. Lietuvju jaunākā
rakstniecība).
Mes žinom, kad daug kam šie žodžiai bus labai
nemalonūs. Nenorėdami pykčio ir pagiežos didinti, mes jų nedetalizuosime. Aišku
viena: tragišką ir komišką lietuvių literatūros padėtį ir svetimieji pastebėjo.
* * *
Mūsų žmogus dėl savo kuklumo ir dėl žlibumo
vis dar laikomas Europos pastumdėliu. Ir taip bus dar ilgai, taip bus, tur būt, visumet,
jei lietuvio vienintelė svajonė bus sekti Vakarų Europos kultūros pėdom. Kas seka
kitų pėdom, tas eina paskui, tam be galo sunku ir pastumdėlio vardo nusikratyti.
Metas būtų dėmesio koncentraciją iš Vak. Europos
perkelti arčiau mūsų, perkelti į mus pačius. Perkelti į tą kraštą, kur
kūrybinės energijos šaltiniai primityviški, barbariški, neišnaudoti ir kai kur dar
nenaudojami. Tai Baltija.
Baltija. Lietuva. Latvija. Estija. Ir Suomija. Tai
naujos respublikos. Jos pilnos gyvybės ir veržimosi pirmyn. Tik jos be galo
nesavarankiškos. Ne tik politiškai, bet ir dvasinio veikimo srityse. Pastarosiose juo
labiau, nes jų visų svajonė Vakarų Europa, Vakarų Europa...
Už šių tautų rašytojų brolybę ir sąjungą mes
agituojame ne tik žmoniškojo solidarumo ir reikalų bendrumo vedami. Ne vien! Mus artina
mūsų psichinės konstrukcijos artimumas, panašumas. Mūsų likimas. Ir mūsų viltis,
kad anksčiau ar vėliau, gal būt, Europos kultūros centras perskels labiau į rytus.
Tada pasakys Baltija savo žodį. Jį tarė Skandinavai. Netrukus mūsų eilė.
Baltijos jaunųjų rašytojų internacionalo mintį
privatiškai jau kelia kai kurie latvių jaunieji rašytojai modernistai. Mes palaikom
juos. Mes įnešam į šį sąjūdį vieną iš svarbiausių principų aktyvizmą.
Todėl jau šiandie mes agituojam už Baltijos respublikų jaunųjų rašytojų
modernistųaktyvistų internacionalą.
Krupnikui ir diplomatinio melo rasalui
Galas!
Lai gyvuoja
Baltijos Respublikų
jaunųjų rašytojų
aktyvistų
I N T E R N A C I O N A L A S!
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|