|
<< Atgal
Petras Cvirka
KAIP VIRŠAITIS VIEŠKELIUS VEDĖ
Jei Vidgirio valsčiuje lietus, vandens iki
bambos; jei vasaros deganti kaitra, uodų debesys.
Lango neatversi, negalėsi užmigti per visą naktį,
parėjęs aręs ar šieną piovęs.
Jei sniegti prisnigs kalnus, užpustys kelius,
pavasarį gi viskas kai pasileis ir vėl vandens iki juosmens. Todėl dažni
nederlingi metai valkiojosi Vidgirio žemėje. Ir buvo liūdna ne tik žmogui, bet ir
veršiui, pririštam ant nurudusių ganyklų.
Gal kad girių kraštas, pelkių kraštas.
Tas žmonių nelaimes ne guodė, bet dar labiau opino
viso valsčiaus galva, viršaitis Dūda. Pusamžis viengungis iš galų galinio kaimo.
Iš pradžių Dūda nieko sau: ir žmonės gyrė jį,
ir kaip žmogus buvo, bet kai pradėjo garlaiviu į Kauną važinėti, o kažin kas į
laikraštį parašė, kad žymus veikėjas, pasipūtė, išpuiko.
Paskum pradėjo vaikščioti su vikaru ir ruošti
balius, alų vis raugti ir pasmirdo pats alum. Tas valsčiaus galva. Valsčiuje
nelaimių daug, ne du šimtai. Daug prašymų, aplinkraščių, amžinai raštinėje
piliečių būrys nuo ryto iki vakaro, bet Dūdą sunku pamatyti. Jį sunkiau
vidgiriečiui pamatyti, negu kleboną.
Jei pilietis paklausia:
Ar negalėčiau pamatyti viršaitį?
Sekretorius atsako:
Užimtas.
Dūda visuomet užimtas, nes klebono sesers
vardinės, o vaistininko antrojo vaiko krikštynos, nes Kriūkų dvaro nuomininkas veda, o
viršaitis vis kviečiamas ir be jo nė iš vietos.
Arba sekretorius piliečiam atsakydavo:
Rytoj ateikit. Viršaičiui galvą skauda. Vos
vakar grįžo iš Kauno.
Jie kalbasi:
Matyt, su vyriausybe gėrė.
Matyt.
Visi jo ten papirkti. Nepaduosi skundo.
Įkalbėti. Reikia kęsti.
O kad Vidgirio valsčius pilnas balų, pelkėtas, tai
ir sumanė viršaitis išvesti du antros rūšies kelius, piliečių patogumui. Nors ir
praeitais metais buvo du žvyruoti pabaigti.
Sušaukęs seniūnus Dūda paaiškino apie apskrities
valdybos valsčiui taikomus įsakymus.
Kam dar dviejų? Juk du turime.
Dviejų nepakanka. Mūsų kraštas
necivilizuotas. Nė nežinote, kad juokiasi Europa. Sarmatino viršaitis seniūnus.
Ogi tegu juokiasi!
Aha! Tegu ateina Europa ir pagyvena ant mūsų
balų... Pamatytų!
Juk ir kitur ne geriau, tik ten žmonės
civilizuoti, apsišvietę, suprantat?.. aiškino Dūda.
Ką čia kalbėt. Nė vienas nemainytų batų į
vyžas. Ne!
Ir išsiskirstė seniūnai po kaimus, pasakodami, ką
viršaitis prisakė:
Iki penkioliktai sekančio mėnesio kad būtų
pabaigta!
Ir užžvyruoti?
Viską. Rytoj pats viršaitis atvažiuos kelio
dalyt. Visiem susirinkti įsakė.
Čia, vyrai, nei šis nei tas. Rugiai piautini, o
pamesk darbą ir eik prie kelio. Kam tas kelias, kas juo važiuos?
Sako, tanabūzai važiuosią...
Šneka, kad vyriausybė važiuosianti. Tegu
pervažiuoja kartą kokį, pamatytų mūsų ašarų pakalnę, tai gal ir nuo
mokesčių atleistų.
Susirinko kitą dieną valstiečiai su kastuvais,
šlėgom, virvėm. Viršaitis atvažiavo su sekretorium. Netrukus pradėjo smaigstyti
gaires per laukus. Kur pasitaikė vasarojus vasarojaus kraštą nukasė. Vieškelis
turėjo eiti vienas per girią, o kitas per laukus ir kitoje pusėje girios susijungti
abiem. O už girios jau pasivyti svetimo valsčiaus kelią, kuris susijungė su plentu
ilgu.
Viršaitis komandavo:
Čia reiks iškirst girią, išvežt medžius ir
išlupt kelmus.
Tą pačią dieną, vėlai vakare, vis žmonėm
bespunksant, baigė matuoti kelio dalį. Visiem išdalijo sulig hektarais, ir pasirodė,
kad vienam kaimui pritrūko kelio.
Viršaitis su sekretorium susėdo į ratus ir
išvažiavo. Liepė žmonėm kitą dieną vėl susirinkti.
Ant rytojaus vėl atvažiavo. Nors ir smirdėjo kaip
bravoras, bet kelią matavo. Bet kelią matavo ir taip išmatavo, kad tarp visų padalijus
dar geras galas liko.
Kur dėsim tą galą? klausinėjo žmonės.
Nesirūpinkit, čia mano dalykas!
Kas čia yra? klausinėjo kiti.
Matyt, viršaičio rokunda bloga, atsiliepė
žilas.
Viršaitis ir šį kartą būtų sėdęs į vežimą,
bet užpuolė žmonės:
Mum nėr laiko čia kasdieną gaišinti. Juk
galima sutvarkyt kaip nors?
Viršaičiui paliepus sekretorius išėmė popierį
ir apskaičiavo pusbalsiu. Išdalijo sąrašus.
Likusį kelio galą jis padalijo tarp Linkaus,
Pinkaus ir Bliundžiaus. O tie visi trys mažažemiai buvo. Jie turėjo sodybas po vieną
hektarą, o ant sodybų po ožką.
Priėjo Linkus:
Čia negali būt taip! Juk aš bežemis. Tai kiek
tada hektarui priguli metrų?
Du su puse.
Kokiu būdu man penkiolika, viršaiti,
paskyrėte?
Todėl, kad ne šešiolika! atkirto
viršaitis ir sudėjo mandriai batą ant bato.
Priėjo Pinkus:
Kad Linkui tie, tai nieko, bet man už hektarą
reikės trisdešimt šešis iškast. Juk tai prieš įstatymus. Be to, aš bedarbis šiuo
laiku.
Na, tai gali ir kast, kad bedarbis. Prieš
bedarbius kovojama, ir išsišiepė viršaitis. Ir viršaitis išvažiavo. Dar
pranešė, kad neatlikę darbų prie kelio gaus pinigines pabaudas. Ir pati valdžia
nusikaltėliais apšauks.
Žmonės sutvino į būrį. Kalbėjosi ir siuntė
įkandin viršaičiui keiksmus.
Keturių kaimų vyrai susirūpino, o netrukus ir dar
trijų kaimų vyrai susirūpino: Kur tie pravesti keliai dingsta?
Visi kaimai išrinko tris vyrus. Tie trys vyrai
įsėdo į vežimą ir išvažiavo per girias naujai nužymėtu keliu. Tiesiai per
triukšmingas girias.
Tikrai kelias ėjo per girias, kur turėjo būt
raunami kelmai ir skinami skynimai.
Begalinės balos, kliurkynai, nugriuvę medžiai,
užgęsusi vidury dienos saulė, šniokštimas girios. Vežimas kiekvieną kartą
turėdavo apsistot. Ir vėl iš lėto slinkdavo tolyn.
Gal ir būtų galima pratiest čia kelias, bet ne
vienų metų tai darbas.
O kam? Į Papartyną galima nuvažiuot ir
Pilkeliu. Ir taip retas važiuoja. Seniau į Rygą tik važiuodavo druskos. Praėjo tie
laikai.
Trečias kalbėjo:
Pravesk per girias kelią, bematant išnyks
girios. Žiūrėk, kad ir prie vokiečių...
Išvogs medžius, išsiveš, kad ir vasarą. O šiaip
neįvažiuojama.
Todėl ir gražios girios priaugo. Žiūrėk,
kokios eglės!
Kadangi giria žaliai išniokšdama svaigino juos ir
ne vienam gal ji buvo artimesnė už viską, tai ir ratai iš lėto slinko.
Vis dėlto valsčius buvo didelis. Ilgai važiavę
ilgą girią vyrai ilgas pievas išvažiavo. Medžiai suretėjo.
Pievose irgi kvepėjo ajarai ir kamienais medžių
jau laipiojo vakaras.
Antai, už to pylimo prasideda Eglėnų
valsčius. Jie privažiavo prie upelio, kur vedė juos naujai nužymėtas kelias. Bet
čia klykavo mažas upelis ir kelias dingo.
O ant arimų, čia pat, su arkliais paskum akėčias
valkiojosi bernas.
Vyruk, ar negalėtum pasakyt, kur čia baigiasi
kelias? paklausė jie sustoję.
Pirma bernas parodė botkaičiu, paskum pasakė:
Štai čia jis ir baigiasi.
O už upelio kažin ar jis siekiasi su Eglėnų
valsčiaus kokiu nors keliu?
Ne.
O kieno tas gyvenimas?
Kerešiaus.
Vyrai atsiminė, kad Kerešius turtingas už girios.
Ir vienų viens už girios. Atsiminė ir apie jo neištekėjusią dukrą, kurią Dūdai
klebonas piršo. O klebonas su Kerešium lyg ir giminiavosi.
Bet kuriem galam tas kelias?
Iš tikrųjų.
Pagaliau visi suprato, kam viršaitis naują kelią
tokia kryptim tiesė. Platų kelią. Ir grįždami per girią keikė plačiom burnom
Dūdą.
* * *
Ne daug ką pakalbėsi prieš viršaitį. Pasakyk
ką prieš jį, o kai reiks valsčiuje parašo, liudijimo, antspaudo nieko neišeis.
Nori nenori tylėk.
Visi todėl kasė griovius ir žvyravo. Varvino
prakaitą palikę namų darbus darbininkai ir rudenį baigė kelią.
Bet tuo keliu niekas nevažiavo.
Tiesa, piemenys iš girių išbėgdami pasakojo, kad
po lietaus ant kelio dažnai rasdavo įspaustas siaurų ratlankių vėžes. Vėžes per
visas girias. Triukšmaujančias amžiais.
Konstatavo, kad vėžės viršaičio ratų.
Kur Dūda giriom nauju keliu važiavo visi
žinojo. Kiekvienas net.
Prieš Šilinę viršaitis per girias parvežė
Kerešiaus dukterį. Ir kraičio daug vežimų. Ir skambalų.
Ilgai tuo keliu niekas nevažiavo. Grioviai priaugo
samanų, užgriuvo moliu, išdygo epušės kai kur. Apsivedus jam.
Metam prabirbinus mirė Dūdos žmona. Viršaitis
neilgai liūdėjo. Pinigus gerus valdžia mokėjo, jam puikų galą seklyčios įrengė,
ant pilvo užsidėjo sidabro laikrodį ir dantį iš aukso įsidėjo.
Tai jis pradėjo važiuoti pas našlę Jotautienę.
Vėl per girias, tik saulėlydiniu kraštu. O ten jokio kelio. Jokios pėdos nuo Dievo
sutvėrimo laikų.
Nuėjo gandas apie naują kelią. Gal tyčiom kas
paleido dar, kad Vidgirio pelkėse automobilis su vyriausybės žmonėm užklimpęs. Ir
užpykusi vyriausybė.
Susirinko kaimiečiai ir parašė valdžiai
nuolankiausią prašymą, kur nuolankiausiai prašė valdžią nepravesti naujo kelio į
Jotautų vienkiemį, labai žemai prašė dar sudrausti viršaitį nevesti Jotautienės,
nes visiem kaimam jo kraičio parvežimas labai brangiai kaštuojąs. Dar parašė tarp
kitko apie viršaičio dantį ir prašė valdžią jį pabarti, o jei ne, tai ir dantį
gali kas nors išmušti. Jis čia didelis ponas.
Kalbėjo ten ir apie savo skurdų kraštą, kur
prašė apžiūrėti jų kraštą pačiai vyriausybei. Nieks neaugą. Uodai kumeles ir
žmones vasarą kankiną.
Po prašymu visą naktį rašėsi kaimiečiai
drebančiom rankom, kreveiziodami įvairias pavardes storais sugrubusiais pirštais.
Nežinia, gal prašymas ir pateko valdžiai, bet
nieko ji neatsakė.
O gandai ėjo apie naujai sumanytą viršaičio
kelią per ilgas ilgiausias girias pas našlę Jotautienę.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|