|
<< Atgal
Jonas Radžvilas
BERNAS LITERATŪROJ
Lietuvių literatūron įsiveržė bernas. Bernas
iš laukų, bernas iš sodžių. Ir koks didelis skandalas! Kokia neapykanta! Prieš tą
berną. Iš kurio prakaito mintama ir ant kurio nugaros jojama.
O vis dėlto tas bernas nepakankamai aiškus. Jo
bruožai dar nepakankamai susikristalizavę. Tiek literatūrinėj teorijoj, tiek
kūrybinėj praktikoj, o pagaliau, gal net ir pačiame gyvenime.
Šaly:
bernai,
bernų,...
bernam,...
ir su bernais,... (P. Kasparaitis). |
koks yra tas bernas? Tas bernas, kurio vardu rašomi manifestai, kuris imamas
kriterijum, estetika, siekimais, taktika, kuriam skiriamas literatūrinis žodis ir
kuris eina užkariauti savosios žemės, teisės ir laivės. Koks yra tas bernas?
Ypač koks jis yra jau pasireiškusiuose literatūros daiktuose, kaip tipas, kaip personažas,
kaip tam tikros ideologijos, tam tikro gyvenimiško masto herojus?
Klausimas, rodos, visiškai vietoj.
Ką vadina mūsų žmonės bernu? Jie bernu vadina
pirmiausia v samdininką, žmogų,kuris tarnauja pas ūkininką gaspadorių.
Taigi, jie bernu vadina kaimo darbininką, sodžiaus proletarą. Bet bernu jie dar
vadina ir jauną žmogų, dvidesėtkio su viršum metų jaunuolį, tą mūsų liaudies
dainų bernelį dobilėlį. Šį antrąjį berną vartodami žmonės jau nebežiūri
nei pavadinamojo profesijos, nei socialinės jo būklės. Bet jie, rodos, žiūri vieno:
jie bernu tevadina tik sodžiaus jaunuolį. Miestiečiui jie turi kitų vardų.
Tokia berno terminologija.
Kuris iš tų bernų taip triukšmingai įeina
literatūron? Ir kuria prasme keičiamas, papildomas, susiaurinamas tas jo vardas?
Reikia atsakyti, kad literatūron įeina abu bernai.
Tiesa, pirmauja bernas proletaras, bet šalia jo matyti ir bernas, kurio socialinė
būklė neaiški, kuris bernas tik todėl, kad jis jaunas, kad jis iš sodžiaus, kad jo
sieloj
Švilpia Lietuvos lygumų vėjas
ir vešlus vasarojus auga pundais (B.Raila), |
kuris bernas todėl, kad jis bernas.
Šiam savo sprendimui patvirtinti bei pailiustruoti
mes imam mūsų naująją beletristiką ir ieškom: koks ten bernas? J. Šimkaus novelėj
Nuvirus beržam (Tr. Frontas Nr. 2) bernas samdininkas; K. Rundzos* novelėj Dalia (š. m.
Kultūra Nr. 4) bernas samdininkas; A. Venclovos novelėj Nastazė
(Studentas Nr. Nr. 14 ir 15) ir S. Kapnio novelėj Užlopyta rudinė (knygoj
Žmogus be veido) bernai samdininkai; P. Cvirkos novelėse (knygos
Saulėlydis Nykos valsčiuje) Prišvilptas velnias, Kada grįžo
žiedas, Bernas, norėjęs amžinai žirgu joti bernai
samdininkai; bet novelėse Paukščiai skrenda, Sielininkų daina,
Karčiamos merga, Ežeras bernai savo socialine būkle
neaiškūs, tai daugiausia bernai tiesiog todėl, kad jie bernai, o novelėje Ežeras
jie net bernais nevadinami, bet tiesiog vyrais, nors savo psichologija tie vyrai
berniški. K. Borutos pirmojo, pradėjusio mūsų literatūroj agitaciją už berną,
knyga Drumstas arimų vėjas ištisai berniška. Vyriausias knygos
herojus bernas. Maištingas bernas. Taip, maištingas. Tatai,
rodos,tiksliausiai nusako K. Borutos berno charakterį. Jeigu kitų mūsų novelistų
bernas savo socialine būkle ne proletariškas (pal. noveles Saulę ant pečių
parnešti išėjo, Žalsvas vakaras). Jis bernas todėl, kad bernas.
Beje, K. Boruta bene pirmas bando praplėsti ir berno
terminologiją. Jis berno vardu apkrikštija ir studentą (Saulę ant pečių
parnešti išėjo) ir darbininką (Raudoni dobilai).
Kiek tai tikslu? Atsakymas gali būti dvejopas. Tatai
pareina nuo to, iš kokio matymo taško mes žiūrėsime. Savaime aišku, kad bus
netikslu, jei mes norėsim visus darbininkus perkrikštyti fabriko bernais,
arba visus studentus universiteto, mokyklos, bernais. Proletariatas yra
proletariatas, studentija yra studentija. Tiek vienas, tiek antras turi savo specifiškų
bruožų, kurie labai toli nuo bent kokio berniškumo. Ir tiek vienas, tiek antras turi
jau įsisenėjusius vardus, kurie daug tiksliau apibūdina juos, negu tai įstengtų
padaryti tie naujieji vardai. Be to, dalyko esmė glūdi ne tiek tuose varduose, o kažkur
giliau. Perkrikštijant darbininkų dirbtuvės bernu paprastai visuomet
pastebima tendencija tą darbininką suberninti, suteikti jam tokių bruožų
kaimo berno bruožų, kokių jis tikrumoj visiškai neturi. Aišku, tatai nebegerai.
Berno tendencija čia iškreipia gyvenimo realybę ir todėl ji kuria fikciją. O fikcija
neatskleidžia konkretaus vaizdo, ji neorganizuoja skaitytojo sąmonės teigiama linkme
ir todėl turi būti šalinama drauge su ta tendencija, kuri ją (fikciją) sukuria.
Taip atrodo berno terminologijos praplėtimas iš
vienos pusės. Jis čia atrodo netikslus. Bet gali būti ir antras matymo taškas.
Būtent: bernas, grynai kaimiškas bernas išeina iš sodžiaus ir patenka į dirbtuvę ar
universitetą. Aišku,čia jis bus dirbtuvės bernas, universalus bernas. Nes jis dar
nesusiliejo su bendra aplinka, nes jis dar tebeturi savy kažką berniško. Jis dirba
šalia tikro proletariato, bet jis vis dėlto dar ne proletaras, o tik dirbtuvės bernas.
Dirbtuvė, miestas dar neišstūmė iš jo sąmonės, iš jo gyvenimiškojo supratimo tam
tikrų laukiniškų, berniškų elementų. Ir šitokiose apystovose tas bernas parodo
visą savo charakterį, visa tai, kas jam pobūdinga. Tiek teigiama, tiek neigiama prasme.
Čia jis ir darbininku ar studentu būdamas gali turėti berno vardą.
Kuria prasme K. Boruta praplėtė berno vardą? Mum
atrodo, kad antrąja.
Bet ar bernas tik dabar pirmą sykį pasirodo mūsų
literatūroj? Atsakyti tenka: ne. Mes berną randame jau Duonelaičio raštuose. Jo
Metuose šalia ponų ir būrų stovi bernas. Mes berną sutinkam ir Žemaitės,
Lazdynų Pelėdos kūryboj. Tai yra berną darbininką, berną proletarą. O
jeigu ieškoti berno kaip berno, tai jį galima rasti ir Vaižganto, ir Vienuolio, ir
Inčiūros raštuose, ir pagaliau liaudies dainose.
Kyla klausimas: kame dabartinio berno
originalumas? Kyla klausimas: jei tas bernas senas mūsų literatūros gyventojas, jei jis
net giminaitis liaudies dainų berneliui dobilėliui, tai ko taip urzgia, o taip
stojasi piestu prieš jį ponai iš Gaisų ir ponai iš Vairo?
Ne, jie žino, ko jie urzgia ir jie ne be reikalo
plėšo gerkles.
Dabartinis bernas naujas bernas. Bernas,
kokio dar nebuvo mūsų literatūroj. Dabartinis bernas pasirodo literatūroj ne
tiek kaip naujas personažas, bet daugiausia kaip naujų minčių, naujos
programos nešėjas. Kaip miesčionio antipodas.
Kai aš žiūriu į dabar išeinantį literatūron
berną aš nerandu jam tinkamesnio palyginimo, kaip garsųjį M. Gorkio
bosiaką. Tą išdidų, laisvą, jokiem varžtam nenusilenkiantį bosiaką.
Tarp dabartinio mūsų berno ir Gorkio bosiako yra daug bendrumo. Gal ne tiek
charakterio, ideologijos, kiek istorinio vaidmens atžvilgiu.
Kokioj epochoj Gorkis sukūrė tą savo
maištingąjį tipą? Rusų visuomeninės minties istorijoj tas laikotarpis pažymimas
perėjimu iš 80-tųjų į 90-tuosius metus. O 80-tieji metai buvo oficiališko
miesčionijos įsigalėjimo metai. Tai buvo smulkybės, nusivylimo, miesčioniško
apsnūdimo, susigūžimo šiltuose kampučiuose metai. Bet jau 1893-4 metais Rusijoj
pradeda rodytis nauji visuomeninio sąjūdžio simptomai. Gyvenimo arenon iškyla naujos
visuomeninės jėgos. Ir kartu su tom jėgom pasirodo M. Gorkis, kuris įveda literatūron
savo bosiaką.
Jei mes lyginsim tąjį rusų istorijos tarpą su
dabar mūsų gyvenamomis dienomis mes pamatysim nepaprastą panašumą. Tiesiog
nestebinantį panašumą. Mes gyvenam lietuviškų 90-tųjų metų pradžią. Ir kaip tada
Gorkio bosiakas, taip dabar mūsiškis bernas maištingai įeina literatūron.
Kas buvo Gorkio bosiakas? Jis buvo ne vien naujas
literatūros personažas, bet kažkas daugiau. Kaip mūsų literatūra berną, taip ir
rusų literatūra bosiaką žinojo jau prieš Gorkį (pal. narodninko Levitovo
apysakas, V. Korolenkos novelę Prochor i studenty). Bet tik su Gorkiu prasideda
tikrasis bosiako kultas.
Visa rusų kritika sutinka su mintimi, kurią
išreiškė Ivanovas Razumnikas: Gorkiui bosiakas, aišku, ne idealas, o tik
antimiesčioniškų gyvenimo idealų iliustracija (Istorija russkoj obščestvennoj
mysli VII dalis, Devjanostyje gody, 5 leid., 99 pusl. 1918 m.). Kurdamas savo
bosiaką, Gorkis vadovavosi mintimi protestuoti prieš slėgusią realią tikrovę.
Bet tam protestui jis pasirinko aplinkinį kelią. Užuot, tiesiog vaizdavęs visus
neigiamus, slegiančius aplinkos gyvenimo bruožus, jis prieš kiekvieną jų pastatė
deramą antipodą: prieš nuobodulį ir liūdesį jis pastatė troškimą
gyventi; prieš vergišką pasyvizmą veržimąsi į bekraštę laisvę;... prieš
gyvenimišką dėsnį būti tokiu, kaip visi išdidų vienišumą, išsiskyrimą
iš aplinkos, pakilų, kai kada net liguistą savęs išaukštinimą; prieš visą
kasdieniškumą ir buities menkybę maištingą užsimojimą būti nepaprastu,
skirtingu, negalimu; prieš suglebimą, bevališkumą, dvasios ištižimą jis pastatė
stichišką patvarumą, vieningumą, ištvermę (R. Grigorjev M. Gorkij, 1925 m.
49 psl.).
Toks Gorkio bosiakas.
Mum rodosi, kad lietuviškasis bernas daug turi
bendrų bruožų su M. Gorkio bosiaku. Žinia, jis turi ir skirtumų, bet tie
skirtumai yra vietos, aplinkos ir gyvenimo sąlygų bei iš viso to susidarančių
charakterio, ideologijos ypatumų, o ne literatūrinio vaidmens skirtumai.
Ką įneša su savimi mūsų literatūros ir
gyvenimam bernas? Jis įneša maištą. Lietuviškos šiandykštės literatūros
personažų tarpe dabartinis bernas vienintelis maištininkas. Prieš mūsų
miesčionio buities smulkybę, prieš jo suglebimą, sumenkėjimą, prieš jo
gyvenimiškųjų formų miestišką dirbtinumą, prieš visa tai, ką mes vadinam
miesčioniškumu, ką mes vadinam pasitenkinimu dabartimi, lietuviškas bernas pastato
maištą, maištą vardan naujo gyvenimo. Bernas kviečia: jei tu gyventi norėsi,
gyvenk kaip viesula drąsiai ir rūsčiai (K. Boruta). Bernas įneša natūralumą,
sveiką laukų jėgą, paprastumą, miesčioniškų gyvenimo manierų neapykantą. Tai jis
elegantiškų miesčionių tarpe demonstruoja neprosytas kelnes, tai jis šaukia:
Ech!
Kartais smagu ir barbarui
tarp juodo šilko cilinderių.
Žinai
nuo tavęs energijos prakaitas varva
ir tu esi galingas dar! |
tai jis įeina į puikųjį
miesčioninės literatūros ir buities saloną savo trankiom, naują gyvenimą
patręšiančiu mėšlu apkibusiom klumpėm ir ligi pasiutimo išgąsdina poną
Herbačiauską. Tai jis barbaras. Tai jis sveikas cinikas ir nepraustaburnis. Tai
jis, tartum anuo metu V. Majakovskis, ima koliotis lietuviškų Balmontų ir
Blokų kompanijoj. Tai jis į Salomejos Neries ir tuti quanti panašų limonadišką
čiulbėjimą:
Nuo jo žvilgių širdis mano dega,
Nuo jo žodžių man sukas galva.
Kaip sacharose vėjai laisvūnai
Visagalė jo smuiko daina!
Ji nupirko ir sielą ir kūną
Savo dieviškų burtų kaina. |
atsako:
Pažįstu aš meilę nuogą,
Kaip moterį nuogą.
Meilę, kuri vienodai gera
Ir vienodai bloga.
Sukrausiu iš lapų altorių
Po beržų ir uosių pavėsiu.
Ir jeigu mylėti aš noriu
Ašai mylėsiu!
Prieš mylint neklaus manęs
Kunigas poterių.
Temyli, mylėt jei kas panorės,
Kad visas susmegtų į moterį. |
Ne, bernas ne pornografas. Ne, jis nieko
bendro neturi su Šemerio Himnais mergelei. Tai juk tas pats Šimkus parašė vieną
puikiausių naujosios mūsų lyrikos eilėraščių Mylimai, tai juk berno
adeptas K. Boruta davė tokius skaidriai nuoširdžius dalykus, kaip Meilė iš tolo,
Meilės vasarojus. Ne, bernas ne pornografas. Jis tik sveikai naturalus. Jis
tik atviras savo sąmonėje ir savo jausmuose. Jis tik kalba tiesiu paprastumu. Visoj
naujojoj mūsų poezijoj ir prozoj, kuri paženklinta berno vardu, žodis yra grubus,
kietas, atviras. Jis čia prarado dirbtinį estetų ir simbolistų pasaldintą skambesį,
bet užtat atgavo savo pirmykštį paprastumą, savo tiesioginę prasmę, savo naturalumą
ir tapo rėžiančiai aštrus. Bernas prikelia lietuviško žodžio tikrąją prasmę.
Šalia naujos estetikos jis kuria ir naują stilių. Nes to reikalauja pati jo prigimtis.
Štai jum, formalistai, konkretiškas pavyzdys, kaip kintant turinio faktūrai kinta ir
stilius!
Bet dar. bernas nepatenkintas esama dabartimi. Jis ir
griovėjas ir novatorius. Tą teigimą galima būtų patvirtinti gausybe citatų iš
eilėraščių ir iš prozos. Bet nėra reikalo, nes pagaliau to niekas nė
neginčija. Ką griauna bernas visiem žinoma ir visiem aišku.
Tėvynės motinos krūtinėn susmeigtas aštrins vinis
Ir aš einu išlupt, ir tu beprotiškai veržies! |
Bet ką jis stato, ką jis propaguoja?
Jis kviečia gyvenimą mažutį mainyti į
didelį (P. Kasparaitis), jis propaguoja naują Lietuvą, jo svajonės
Apie krutančią Lietuvą, kultivuotas pakalnes,
Apie lietuvį naujovišką, architektonišką,
Apie mirštantį Dievą ir mirštančius velnius. |
Jis nori, kad:
Po pagires, pabales,
Kelmynes bei kitus nederlingus plotus
Vaikščiotų technikos stebuklų begalės. |
Jis sako:
Laikas mesti botagus bei vytis
ir visus tuos stebuklus,kur rūksta,
imti ir užkinkyti, |
nes tada:
Arimas pavirstų į fabriką
pilną stebuklų rūkstančių, krutančių spintų |
ir gimtų Lietuva, anot B. Railos, savo dryžą nugarą moderniškai išarusi.
Kas tai propaganda už industrializaciją?
Kapitalistinės industrijos programa? Technikos kultas? Iš kur visa tai pas berną,
kvėpuojantį miežių laukais ir lininiu pluoštu, kvėpuojantį obuoliais, bulvėm
daržuose (B. Raila)? Ir pagaliau kas čia naujo, kas pažangaus, kas maištingo? Kur
tas didelis gyvenimas? Juk to, rodos, nori kiekvienas 100 ha patriotas. Juk to nori ir
žemės ūkio ministerija?
Kad ir kaip keista, bet tai teisybė: tokia nauja
Lietuva gali ateiti tik per kovą, tik drauge su maištu, kurių taip pasiutiškai bijo
kiekvienas miesčionis. Tai viena. Be tokios Lietuvos negali būti kiek žmoniškesnio
darbo masių gyvenimo. Tą gerai supranta bernas ir užtat jis propaguoja tokią Lietuvą.
Tame jo originalumas. Tai antra. Tokią Lietuvą gali sukurti ne kas kitas, kaip tik tas
bernas. Miesčionis šiame darbe tik tormozas, tik pūvanti užtvara, kurią turi
pašalinti 1001 jėga. Tai trečia. Pagaliau ketvirta. Toje ateinančios
Lietuvos statyboje, toje propagandoje už tą statybą iškyla, auga, stiprėja ne
miesčionis, bet bernas, darbo žmogus. Toj kovoj už ateinančią Lietuvą susidaro
pagarba muskulų mazgam, išteptiem prakaito alyva, raumenų kolektyvui! Toje
kovoje sąmonėja darbo žmogus, jis pamato savo kūrybinę reikšmę, jis pamato visa
tai, ką gali padaryti jo darbas, ir jis pareikalauja savo teisių, pareikalauja
pirmavimo gyvenime, pasiųsdamas velniop tą darbą trukdantį ir jo prakaitu mintantį
miesčionį.
Aišku, tatai programa, kuri truputį skiriasi nuo
gerų 100 ha patrioto norų! Ir užtat visiškai suprantama, kodėl visoki vabzdžių
nervų zyzikai, kurie nuolat vepsi apie lietuvių grožio atrofiją, ligi
isterikos išsigąsta susitikę kovon už naują gyvenimą išėjusį berną. Ir kaip
kadaise miesčionis Anton Krainij (Zinaida Gipius) isteriškai klykė, pamatęs Gorkio
bosiaką, taip dabar p. Herbačiauskas epileptiškai draskosi, stuktelėtas sveikų
gyvenimo pažangos pastangų.
Kinta laikai, bet kaip pasirodo nekinta kai
kurių žmonių pareigos!
Toks bernas. Toks jis išeina gyveniman ir
literatūron.
Bet aš tas bernas tik miesčionio antipodas, ar jis
ir savotiškas idealas? Mes žinom, kad Gorkio bosiakas buvo tik antipodas. Tą
pripažįsta ir pats jo kūrėjas (žiūr. žurn. Za rubežom, Nr.2, 1930 m. Gorkio
straip. O predateliach). Ką tuo reikalų mano rašytojai, kurią mūsų berną, aš
nežinau. Bet iš to, ką galima išskaityti jų kūriniuose, tenka daryti išvada, jog
bernas nėra vien antitezė, bet taipjau ir savotiška tezė. Ką tik minėta naujos
Lietuvos poetiškoji programa nėra vien griovimas, bet ir statymas arba bent tokio
statymo propaganda. Ir tatai suprantama. Gorkio bosiakas žmogus, išmestas iš
visuomenės. Jis protestuoja prieš tą visuomenę mirdamas. Lietuviškas bernas dar
tik ateina visuomenėn, jis dar tik pradeda kovą už savo teises. Jis protestuoja
užgimdamas. Jei Gorkio bosiakas buvo tik savotiškas (nors ir labai tikęs) ruporas
tam tikrom idėjom pareikšti, tai mūsiškis bernas kalba pats iš savęs. Gorkio
bosiakas joks socialinis faktorius, jokia socialinė jėga, lietuviškas bernas
stambus visuomeninis veiksnys, ištisa visuomenės klasė. Tame skirtumai, tame ir
pagrindas, kurio atsirėmimus galima ne vien griauti, bet ir kurti.
Tačiau viena problema. Gorkis, sukūręs
bosiaką, buvo apšauktas romantiku.Rusų kritika pamena didelius ginčus dėl
Gorkio romantizmo. Bet pats Gorkis savo atsiminimuose apie L. Tolstojų pasakė:
Romantizmas jis kyla iš baimės pažiūrėti teisybei į akis. Gorkis niekuomet
neturėjo tos baimės. Bet reikia pripažinti, kad jo bosiakas figūra vis
dėlto nereali, ji gerokai ne tokia, kokia buvo tikrame gyvenime. Vadinas, ji tam
tikra prasme romantiška.
O mūsų bernas literatūroj ar lygiai toks, koks jis
yra gyvenime? Štai klausimas, į kurį reikia atsakyti. neretai renka išgirsti sakant,
jog literatūrinis bernas nerealus, jog tokio berno tipas romantiškas. Čia yra dalis
teisybės, konstatavimo, bet ne apibendrinimo prasme. Koks yra rašytojo uždavinys
kuriant bet kokį tipą? Iš visos eilės tam tikro būdo žmonių sudaryti vieną
kondensuotų bruožų asmenį. Literatūros tipas savo bruožais visuomet
ryškesnis, negu gyvenimiškasis tipas. Ir žmonės, kurie literatūrinį tipą matuoja
gyvenimiškuoju tos rūšies tipu,pirmąjį visuomet ras perdėtą, padidintą,
paryškintą. Bet kūrybine prasme tas priekaištas neturės jokio pagrindo, nes
literatūra nėra fotografija. Užtat galima pasakyti,jog mūsų literatūrinis bernas
tai tik kondensuotas gyvenimo bernas. Visus tuos maišto, jėgos ir veržimosi
į naują gyvenimą elementus, kurie glūdi mažom dozom šimtuose mūsų krašto bernų,
rašytojas sutelkia į vieną berną, ir tas sutelktinis bernas, aišku, pasirodo
visiškai kitoks, negu gyvenimiškasis.
Teisybė, tas sutelkimas šiuo atveju įvyksta kiek
per plačiu mastu ir gal truputį iš tikrųjų nutolstant nuo realaus pagrindo,
arba tikriau einant kiek kitokia linkme, kurią nustato tam tikri rašytojo prieš
akis turimi tikslai. Be to, čia reikia atsiminti dar ir tą,ką mes jau sakėm anksčiau:
nors mūsų bernas ir nėra tik miesčionio antipodas (kaip Gorkio bosiakas), bet
jis taipjau nėra ir tiktai naujas literatūros personažas, įdomus vien savo gyvenamąja
būkle, kurios detalus atvaizdavimas galėtų turėti kokios nors reikšmės. Ten, kur
bernas vaizduojamas daugiau kaip naujas literatūros personažas, kur pirmiausia
kreipiamos akys ne į jo istorinį vaidmenį, bet į jo konkretišką, kasdienę būklę,
jis išeina labai menkas maištininkas, nors ir daug realesnis (pal., pavyzdžiui, K.
Rundzos ir S. Kapnio minėtųjų novelių bernus). Gera ar bloga tokia berno
kondensacija? Čia negali būti griežto atsakymo. Mes linkę manyti tik viena
jog toji kondensacija nėra fikcija, apie kurią užsiminėm kiek anksčiau.Tegu
toji berno kuriamoji medžiaga yra renkama ir iš labai plačios aplinkos ir todėl jos
(medžiagos) sutelktinis rezultatas kartais beturi menko panašumo su realybe, bet toji
medžiaga vis dėlto yra reali ir nedirbtinė. Šioj vietoj mes galėtume nebent
pageidauti tik vieno: kad berno kūrėjai tikrai kiek labiau pagausintų tą medžiagą.
Berno maištingumas dėl to nesumažės, o jis pasidarys daug realesnis. Ak, juk ir
Gorkis, sukūręs romantiškąjį bosiaką, vis dėlto pateikė konkretišką
tos socialinės grupės atstovo figūrą, pateikė gausybę tos rūšies žmogaus
psichologinės medžiagos, kurios reališkoji tikrybė neabejotina (ant dugno etc.).
Bet kaip ten bebūtų, kokiu keliu mūsų berno
kūrėjai bepasuktų, jei tik jie sieks to paties tikslo, kaip šiandien, J.Šimkaus
baiminimosi žodžiai jog mes, sukūrę berno kultą, nesukursim tikro gyvo
berno (iš laiško man) tam tikra dalimi visuomet liks nenuraminti.
Bet ar tai bus romantizmas?
Čia viskas pareina nuo to, kaip mes suprasim
romantizmą. Jo sąvoka šiandien taip plačiai ir taip įvairiai vartojama, jog net V.
Majakovskį lengvai galima pakrikštyti romantiku. Bet jei mes apsiribosim tik
lietuviškom ribom, tai drąsiai galima tvirtinti, jog garsiojo mūsų romantizmo ir dar
garsesnio neoromantizmo čia nebus nė kvapo. Juk yra romantizmas ir romantizmas. Yra
kovos, yra ateities, yra maišto romantizmas ir yra bitučių, lakštingalėlių,
suglebimo, praeities, miesčioniškumo romantizmas. Mes žinom Šillerio Plėšikų
romantizmą. Mes žinom E. Zola Darbo romantizmą. Jei romantizmu vadinamas
galėjimas pilkoj dabarty matyti gimstančias šviesesnės rytdienos aušras, jei
romantišku laikomas vaizdavimas žmogaus, šiandien tedirbančio gal tik paprasčiausią
kasdienos darbą, bet istorinėj perspektyvoj neabejotinai atrodančio tikruoju gyvenimo
pažangos kūrėju, jei visa tai vadinama romantizmu, tai tokiais romantikais buvo visi,
kurie siekė ko nors naujo, kurie kovojo, nerimo ir kurie savo plunksna tarnavo progresui,
o ne reakcijai.
Jei visa tai romantizmas verta būti romantiku!
Ir mum atrodo, kad tokiais romantikais kaip tik
ir yra žmonės, šiandien idealizuoją berną. Bet jie, rodos, nė kiek ne didesni
romantikai kaip tas realistas Gorkis, sukūręs bosiaką.
Literatūros kritika neteikia receptų. Bet ji gali
nustatyti to ar kito reiškinio diagnozę ir padaryti atitinkamus sprendimus. Taigi tos
mintys, kurias mes dabar pateiksim berno klausimu nebus receptai.
Bernas atneša mūsų literatūron daug sveikos ir
teigiamos medžiagos, bet jis tuo pačiu atneša ir kai kurių problemų, kurios būtina
išspręsti.
Mes jau pastebėjome, kad mūsiškis bernas dvilypis.
Ir tas dvilypumas, jei nebus rasta iš jo deramos išeities arba deramo sintezio,
pražudys berno kultą arba mažų mažiausia baigsis laimėjimu vieno kurio iš
tų dvilypumų. Bernas gyvenime nėra kažkas vieningo. Tarp berno apskritai ir tarp berno
proletaro, berno samdininko yra skirtumų ir net priešingumų. Gyvenime yra bernas
ir bernas. Ir tarp jų gali eiti kova. Ir ji eina. Nes tie bernai atstovauja
priešingus polius: reakciją ir progresą. To nereikia užmiršti vardan vieningo berno
kulto, nes užmiršimu tatai nepašalinama. O kas realybėje, tas norom nenorom
prasiskverbs ir literatūron. Tą mes matom jau ir dabar. Šit, K. Rundzos novelėje Dalia
šalymais berno samdinio stovi bernas ūkininkaitis. Ir jie abu mirštami vienas antro
priešai. Tas pats ir P. Cvirkos novelėje Kada grįžo žiedas. Vieningo
berno kulto čia nebėra. Yra du bernai. Bet kuris jų tikrasis, kuris jų maištininkas,
tas naujo gyvenimo kūrėjas į tą dar reikia atsakyti. Berno sąvoka dar ne perdaug
aiški, dar ne galutinai susikristalizavusi. O reikia, kad ji kuo greičiau paaiškėtų.
Tą padaryti progresyvisto rašytojo uždavinys. Nes padėtis nėra tokia, iš kurios
nebūtų išeities.
Dar. Bernas, ateidamas iš kaimo, iš plačiųjų
laukų, atsineša tam tikrą tendenciją, tam tikrą traukimą atgal į kaimą, į gamtą.
Nežiūrint to, kad jis skelbia laukų industrializaciją, kad jis propaguoja modernišką
Lietuvą, jis vis dėlto:
Tarp
mūrų dulkinų ir ūžesio
išsiilgsta vėjo prausiančio ir skrodžiančio.
Išrauna iš gatvių širdį palūžusią
ir
parneša į sodžių. |
Tai tas bernas jaučia laimę, jei jis gali
pėsčias pareiti į sodžių, sustoti ties vartais po gluosniu, prakaitą žemės
suuosti, būti paprastu artojum ir, kaip nuotaką, mylėt vasarojų (K. Boruta). Tai to
paties K. Borutos novelėj Raudoni dobilai miesto darbininkas, anksčiau
buvęs kaimo bernas, bėga vėl atgal sodžiun, bėga, kur bus žalios peivos ir
arimai, ir avižos, ir vos pražydėję raudoni dobilai. Per čia jis nori vėl
sušilti gyvenimui.
Tai tendencija, kuri žinoma naturromantizmo
vardu. Naturromantizmas visuomet pasirodo tokiais visuomeninio gyvenimo istorijos
momentais, kada pasikeitus gamybinėm ir ekonominėm sistemom ir paaštrėjus klasių
santykiam, prasideda gilus visuomeninės ideologijos krizis. Ir J. Maca teisingai
pastebi,kad naturromantizmas išreiškia šiuos du svarbiausius bruožus: 1) antisocialinį
bėgsmą nuo visuomenės problemų išsprendimo ir 2) daugiau ar mažiau
suvisuomenintą pseudo-socialinį maištą atskiro nepatenkinto individo prie tą
visuomenę (žiūr. Literatura i proletariat na Zapade, 55 pusl.).
Organizavimas tokia linkme skaitytojo ir paties berno
sąmonės šiuo atveju (nebebojant kitų neigiamų šios linkmės pusių) jau vien dėl to
mum atrodo neigiamas, kad jis griežtai priešingas tai to paties berno skelbiamai naujos,
moderniškos Lietuvos propagandai. Tą industrializuotą, tą kitonišką Lietuvą bernas
įstengs sukurti tik tada,kai jis pats industrializuos savo sąmonę ir savąją kovą už
naują gyvenimą sujungs su miesto bernu su proletaru. O tas traukimas atgal
į sodžių kaip tik ir atskiria berną nuo miesto ir nuo ten esančio jo didžiojo
kovos talkininko darbininkų klasės. Mes tuo nenorim pasakyti, kad šis
naturromantizmo jausmas, pasireiškiąs mūsiškame berne, nėra tikras, o tik rašytojų
jam prilipdytas. Ne, mūsų bernas, kaip ir kiekvienas valstietis, iš tikrųjų tam
tikra dalimi naturromantikas, ir išreikšdami tą jo psichikos bruožą, rašytojai tik
parodo tam tikrą berno socialinės prigimties motyvą.Tačiau mes turim neužmiršti, jog
berne reiškiasi dar ir kitoki motyvai toki motyvai, kurie kaip tik ir traukia berną
miestan, kurie kaip tik ir nustelbia jo naturromantizmą. Ir tie, o ne kurie kiti motyvai
yra bent šiandien tikrieji berno maištingumo motyvai. Jei progresyvioji
literatūra nori eiti konstruktyvizmo keliu, t. y. keliu, kuris nukreiptas į tam tikrą
realų ir naudingą tikslą, mum matosi, tokiu atveju jos uždavinys yra pabrėžti,
pirmon vieton iškelti kaip tik tuos, o ne anuos, naturromantiškuosius, berno socialinės
psichikos bruožus.
Nes ir taip jau mūsų bernas daugiau maištininkas,
o ne revoliucionierius. Jis veikia stichiškai,o ne organizuotai. Jis daugiau atskiras
maištingas individas, o ne kolektyvas. Ir jis, mum rodosi, negali būti idealizuojamas en
bloe, t. y. su visais savo psichikos, papročių, užsimojimų ir t. t. ypatumus, kaip tai
mėgino vienoj savo novelėj (Arimų nerimas) padaryti K. Boruta, o taipjau
ir kiti mūsų progresyvistai. Bernas turi būti perdeferencijuotąs, suieškant, kas jame
gero ir kas jame blogo (iš istorinės pažangos matymo taško). Tiek tas blogas, tiek tas
geras gali ir turi būti parodoma literatūroj, bet tiktai tokiu būdu, kad skaitytojo
sąmonė būtų organizuojama teigiama, o ne neigiama linkme.
Šit tos svarbiausios problemos, kurias turi
išspręsti progresyvistas rašytojas, sukūręs berno kultą.
Šiuos savo škicus mes baigsim žodžiais, kuriuos
pasakė vienas žymus rusų kritikas apie Gorkio pirmuosius (bosiakas) kūrinius ir
kuriuos mes, rodos, visai galim pritaikinti lietuviško berno literatūrai: ...Žmogui,
kurio visas gyvenimas slenka vargo duobėje, pirmieji M. Gorkio kūriniai pasirodė
saulės spinduliais, šviežio oro dvelktelėjimu, staiga įsiveržusiu į slopų ir
tamsų rūsį, kad primintų, jog yra pasaulyje skaidrus, mėlynas dangus, kaitri saulė,
kvepiančios pievos, kad primintų ir paviliotų nuvargusią, apatijos apimtą duobės
gyventoją į šviesą ir neaprėpiamas platumas.
Kalba autentiška
* Šiuo slapyvardžiu tam tikrų aplinkybių spiriamas
pasirašė ne koks literatūrinis debiutantas, kaip tai kai kam gali atrodyti, bet jau ir
daugiau dalykų rašęs vienas mūsų aktyvistų. Red. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|