|
<< Atgal
INTELIGENTIJOS KLAUSIMU
Mėgindami nutiesti aktyvizmo pagrindus, mes
pasakėm, jog savo visuomeninę bazę sudarom iš berno-valstiečio, iš proletaro ir iš
pažangaus inteligento. Jei mes tikėjomės ir iš pažangaus inteligento. Jei mes
tikėjomės priekaišto, tai tik dėl tos bazės margumo aplamai, o ne dėl kurio nors
margumo aplamai, o ne dėl kurio nors jos nario atskirai. Bet šit Socialdemokrato
recenzentas J. D. mum prikiša, jog mes be reikalo remiamės inteligentija, nes ji
girdi visuomet tėra tik dalis arba darbininkų, arba valstiečių, arba kurių kitų
visuomenės klasių, bet niekuomet nepasireiškia kaip savaiminga socialinė grupė su
savo ideologija ir savais skiepimais.
Tas priekaištas griauna vieną iš mūsų bazės
dalį, ir todėl turi būti patikrintas jo teisingumas. Be to, jis daromas laikrašty, mum
tam tikra dalim artimame, todėl negali būti įtartas nenuoširdumu (kuo pasižymi
daugelis mum daromų priekaištų miesčioninėj spaudoj) ir todėl dvigubai vertas
dėmesio. Pagaliau, pati inteligentijos sąvoka mūsų deklaracijoj iš tikrųjų verta
tikslesnės definicijos.
Kas yra inteligentas? Kas yra inteligentija?
Klausimai, kurie kėlė daug ginčų, bet kurie gali būti laikomi tam tikra prasme
išspręstais.
Sąvoka inteligentas gali būti svarstoma iš
dviejų matymo taškų: iš intelektualinio ir iš socialinio. Pirmuoju
atveju visuomet ieškoma atsakymo: koks žmogaus išsilavinimo, išsimokslinimo, dvasinio
ir protinio išprusimo laipsnis gali būti pavadintas inteligencija? Ar tą
laipsnį nustato mokyklų atestatai ar kas kita? Atsakymai šiuo atžvilgiu yra labai
įvairūs ir neretai kraštutiniai. Čia dažnai operuojama visokiausia idealistine
metafizika ir ginčijamasi grynai abstraktiškoje plotmėje. Tų ginčų bendra išvada
sunkiai išvedama ir, kadangi ji mum šiuo atveju nereikalinga, tai mes nė nesistengsim
jos formuluoti. Pasitenkinsim tik pastebėjimu, kad tokia intelektualine prasme
inteligentu gali būti pavadintas bet kokios visuomeninės klasės žmogus, jeigu tik jis
turi tam tikrą (kokį tą bando nustatyti visokios inteligencijos definicijos,
kurios mum kaip sakėm nesudaro svarbos) intelektualinio išprusimo laipsnį.
Tokia prasme inteligentu gali būti ir proletaras,
dirbąs fabrike, ir buržua, verčiąsis prekyba, mintąs iš rentos nesudaro kokios nors
visuomeninės grupės ir nėra koks nors socialinis vienetas. Tokia prasme inteligentas
dažniausiai išsiskiria tik iš tos visuomeninės grupės, kuriai jis priklauso,
bendrosios masės,ir tampa tartum tos grupės ideologijos reiškėju, tos sau artimų
(socialine prasme) žmonių masės norų, minčių ir siekimų atstovautoju bei
formuluotoju.
Mum atrodo, kad kaip tik tokia prasme ir suprato
inteligentijos sąvoką Socd. recenzentas, darydamas mum savąjį priekaištą. Ir
jis būtų visiškai teisingas, jeigu mes nežinotumėm kitokios inteligentijos
definicijos, definicijos, kurią nustatė ne kas kitas, kaip patys mokslinio socializmo
pagrindėjai K. Marksas ir Fr. Engelsas ir kurią toliau išplėtojo J. Plechanovas,
Kautskis, Heringas etc. Toji definicija remiasi socialiniu pagrindu ir ji inteligentais
vadina tuos žmones, kurie sau pragyvenimą pelnosi parduodami savo protinę
(intelektualinę) energiją, kaip proletaras kad parduoda fabrikantam savo fizinę
energiją. Tokia prasme inteligentais vadintini, sakysim, visi mokytojai,
valdininkai,raštininkai, prekybos įstaigų, bankų, biurų tarnautojai etc. Tokia prasme
inteligentija sudaro visai apibrėžtą visuomeninę grupę, kuri turi tam tikrą savo
pasauliojautą ir pasauliožiūrą, tam tikrus savo siekimus ir charakterį. Teisybė,
inteligentija nėra klasė, o tiktai tarpklasė. Tie socialiniai pagrindai, ant
kurių ji stovi, verčia ją nuolatos svyruoti tarp proletariato bei valstiečio ir
smulkiosios buržuazijos. Tatai kaip tik ir nustato inteligentijos bei gyvenimiškos
taktikos atspalvius. Šiuo tarpu inteligentija gali būti dvejopa: progresyviška ir
reakcinė. Tatai pareina nuo to, su kuria visuomenine klase ji sujungia savo istorinį
likimą. Bet tas jos dvylipumas ar svyravimas nepaneigia jos kaip visuomeninės grupės.
Juk eidamas visuomeniniame gyvenime viena linkme su proletaru, inteligentas dar nenustos
buvęs inteligentu, kaip jis nenustos juo buvęs ir eidamas sykiu su buržuazija. Ir vienu
ir antru atveju jis yra tik talkininkas, tačiau toje talkoje nepraranda savo
specifiškųjų bruožų.
Kai mes pasisakėm be kitų visuomeninių grupių
savo kūryba atstovaują dar ir pažangiąją Lietuvos inteligentiją, mes kaip tik
taip, o ne kitaip supratom inteligentijos sąvoką. O taip suprasta inteligentija visai
gali būti laikoma apibrėžta visuomenine grupe, o kiekviena visuomeninė grupė gali
turėti savo atstovų literatūroj. Juk rašytojas, kuris savo raštuose vaizduoja tos
inteligentijos būklę ir kuris į visus gyvenimo reiškinius (tiek juos suprasdamas, tiek
juos interpretuodamas) žiūri tos inteligentijos akim yra jos ideologas, jos
rašytojas. Mūsų kolektyvo narių tarpe kaip tik yra ne vienas dalyvis, kuris į
gyvenimą žiūri ir jį vaizduoja lietuviškosios inteligentijos (pažangiosios) akim.
Įrašydami savo deklaracijon inteligentijos vardą, mes pasielgėm visiškai tvarkingai.
Ir mum atrodo daugiau negu keista, kad Socd.
recenzentas, darydamas mum priekaištus, nežinojo tos antrosios, socialinės,
inteligentijos definicijos, kurią žinoti jį įpareigoja jo socialistinė ideologija.
Na, bet mes manom, jog tai būta tik nesusipratimo.
J. R.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|