Petras Cvirka

KAI LAUKŲ NIEKS NEARIA

Parvažiavau į kaimą vasarą, –
kaip šiandien atmenu ir rūką tą, –
sesuo nebenulaiko ašarų,
sako, tur brolis sukatą.

Liga pagraužė jį kaip viksvą,
žalia kirmėlė akim sidabro, –
tuoj, rodos, paluš ar palinks va
kaip kedras kalne Taboro.

Išvažiavau atgal į miestą,
sakau, dainoj paklosiu liūdesį. –
Ir lyg suklydusios avies tos
ieškau kažko aludėse.

Užmiršiu eiles, nerašysiu,
pargrįšiu namo, kam čia žudęsis, –
vagas už brolį suguldysiu
arimuos užarsiu liūdesį.

Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt