|
<< Atgal
Petras Cvirka
Iš romano Nemunas žydi
Mikę jau du kartus perkėlė į kitą suolą.
Dabar jis sėdi aukščiausiame suole prie krosnio, kad mokytoja jį matytų. Dabar jis
sėdi užpakaly Zabelės ir,kai ji nusiperka naujus sąsiuvinius, Mikė gali čia pat
žiūrėdamas į jos kvailutes akis užrašyti labai gražiom raidėm. Kaip visos
mergaitės sako aukso raudėm.
Jei mokytoja aiškina geografiją ir apie šalis
tolimiausias, ten, kur esą kalnai, o kalnuose ir vasarą sniegas, ir apie šalis, kur,
girdi, skraido raudoni paukščiai ir paukščius galima išmokyt kalbėt, Mikė
beveik išsižiojęs vėpso, ir atrodo, kad jo čia nėra. Jo rankos nuleistos, peiliu
nebeskaptuoja jis suolo ir nebetuksi į grindis klumpėm. Bet jei mokytoja aiškina
skaičius ir liepia atverst languotus sąsiuvinius, jis neatverčia languotų
sąsiuvinių, neklauso aritmetikos. Mikė prikiša lūpas Zabelės ausiai ir skambina apie
Kryklos upelį. Šneka jis, kad Kryklos upely yra dumburių, kad didelis vyras prigertų.
Šneka jis, kad Kryklos upely yra lydžių nuo dviejų sieksnių ir viena žuvis kaip per
visą mokyklą. O jis ten užtaisys varžas ir sugaus žuvį. Žuvį parduos Dovidkei ir
už ją nusipirks sau lenktinį didelį peilį ir Zabelei žiedžiuką.
Staiga jo peilį, kuriuo jis karbuoja suolą, kažkas
išmuša iš nagų. Jo ausis susukta kažkieno rankos, kaip šungrybis. Mokytoja stovi ir
tąso jį:
Stok, parše tu. Duokš peilį. Parodyk
sąsiuvinius, vėl išplėšei?
Namie palikau... sako jis raudonuodamas.
Kodėl tu niekad galvos namie nepalieki. Eik į
kampą.
Mikė eina įsireižęs, rankas į kišenes
susikišęs. Mokytoja jį palydi kai kurį laiką. Paskum iš jos veido pyktis dingsta, ji
atsigręžia į klasę, į tą puikiąją vaistininko dukrą:
Jokūbauskaitė, pakartok, ką sakiau. Na, kiek
bus?
Iš kampo atsisuka Mikė. Jo akyse nei pykčio nei
ašarų. Tik jis labai neapkenčia vaistininko dukters, kuri sėdi beveik atskirame suole,
avi žibančiais čeverykais ir visuomet valgo varškinius pyragaičius kas pertrauką. Ji
kalba kitaip, puošiasi ir net šilčiausia vasaros dieną avi bateliais, o mokytoja ją
vadina panele.
Mikė sudaro iš savo pirštų skaičius ir pakiša
Jokūbauskaitei.
Devynius kilometrus... sako ji.
Mokykla ūžia. Aplink ją šnabžda, sako skaičius,
bet Jokūbauskaitė rausta iš gėdos.
Šš-a, nutilkite. Panele Jokūbauskaite,
pagalvok tik gerai. O jūs, į klasę, tylėkite!
Mikė vėl iškėlė pirštus. Jis dabar išskėlė
visą dešimtį ir prisispyręs tvirtina, kraipo galva, kad mažoji panelė norom nenorom
patiki.
Dešimts...
Tai tau, sako mokytoja ir kvatodama
nusigręžia į šoną, žiūrėdama valandėlę pro langą. Jum tur būt sunku,
Jokūbauskaite. Na, sėskite. gerai.
ji pakelia baltytę ranką, ir viršutinė jos lūpa
prilimpa prie tos rankos:
Mmi-kė man maišo, tada ji krinta po suolu
ir rauda.
Mike, Mike, ir linguoja mokytoja galvą
nežinodama, ką su juo daryti. Rytoj pereisi pas Kunkutį. O šiandien pasėdėsi po
pamokų. Ir rytoj ir poryt pasėdėsi... Kitaip su tavim nebegalima.
Mokytoja užverčia dienyną ir sako:
Kalbėkite maldą.
Visi sustojo prieš mokytoją kalba maldą. Tik
vienas Mikė prieš visus. jis mato iš visų gražiausią Zabelę. Jos rūbas baltas,
kaip baltų karvelių, tenai bažnyčios bokštuos perinčių. Lūpos jos vos juda dabar,
ir kai kiti per maldą renkasi knygas, kabina rašalo bonkutes ant švarko sagų arba
šluosto į plaukus plunksnas, ji ramiai persižegnoja ir pirmiausia pakėlus akis
šyptelėja į Mikę. Mikė atsako tuo pat.
Jau seniai pabaigė kalbėt maldą, o paskutiniuose
suoluose ją dar tęsia ir Mickūniukai choru: teikis palaiminti mūsų triūsą ir...
Kas ten? klausia mokytoja.
Tada jie greit žegnojasi, rašaluotais pirštais
palieka žymes kaktoje, mažų pirštų žymes, ir krykšdami su alasu veržiasi
užsikimšdami duryse, vartydami suolus, griūdami nuo laiptų. Toliau, skambus juokas
ir verksmas.
Balsai darosi vis tolimesnis ir tolimesni. Visas
choras pilnas jų balsų, visi takai pilni jų žodžių. Nė vieno medžio jie neapeina
neaplaužę, nepalenkę. Nupurto girinius obuolius, nuraško graužučius, surenka varnų
plunksnas ir giliukus. Nuskamba jų gerklės ir pamiške, ir Kryklos upelis tūravoja jų
juokui.
Klasės šišu. Mokytoja eidama užrakina duris.
Po suolais visur primėtyta popiergalių, pieštuko
nuodrožų, prilaistyta rašalo, pritrupinta sūrio. Mikė repečkoja po suolais. Nuo
didesnių sūrio gabalėlių jis nupučia dulkes ir suvalgo. Jis juos įsidėjo į burną
ir nuplaukė kita suolų eile. Po Jokūbauskaitės suolu jis atsitūpė, ir jo galva
kažką ruošė. Greitai apgraibė kišenes ir atsiminė, kad jo peilis...
Paskum jis atsistoja, įkiša į kažkieno paliktą
rašalo bonkutę pirštą ir įrašo į jos suolą: kvaila tu kaip tavo
čeverykai...
Vaikų balsus jau seniai išnešiojo vėjas, tik
girdėt, kaip gurgia Krykla ir suka ten jo septynis malūnėlius.
Iš sienos žiūri į jį Maironis. Mikė per
vakarėlį turėjo išmokt jo eiles, ir paskum besakydamas jis suklydo. Visi juokės. Ir
kunigas tada buvo. Dabar Mikė labai nekenčia Maironio,kuris, pirštu parėmęs
skruostus, žiūri į jį. Mikė paima sulūžusią plunksną ir sviedžia ją. Maironis
nė nemirksėja.
Kitame mokyklos gale pakyla fisharmonijos balsai.
Aukšti ir žemi. Fisharmonija jam primena didžiuosius vargonus ir pirmąją komuniją.
Atsimena jis, kaip visi vaikai buvo su žvakėm, prie žvakių kaspinai su rūtom. Jis
klūpojo greta baltai pasirėdžiusios Jokūbauskaitės. Ilgas mišias laikė senasis
kunigas, ilgai sakė pamokslą. Pamokslas tur būt bvo griaudus, nes bobos verkė. Ir
Mikės žvakė visai sudegė, jo žvakės vaškas sulipino jam rankas, o jis vis laikė.
Visų jau žvakės baigė degt, tik viena Jokūbauskaitė iškėlus galvą laikė ilgą
žvakę. Taip išdidžiai, taip kilniai, kad Mikė pradėjo kumščiot vaikus ir rodyt
ją. Mikė net pradėjo burbėt, kam jos ilga žvakė. Tik viena surūkusiu veidu bobelka
bakstelėjo jam pašonėn:
Šėtone tu, žiūrėk, Dievą į širdį priimi,
o dar vis...
Suskambo cignorėlis, ir kunigas šnabždėdamas
šventus žodžius pro gęstančių žvakių dūmus nunešė kiekvienam po Dievą. Jis
tada užmerkė akis.
Fisharmonija vis garsiau ir garsiau plerpia. Muziką
lydi Zabelės balsas. Jos balsą mokytoja giria. Ji dainavo tada vakarėly, ir visi gyrė
ją. O motina sako, kad jos duktė giedos viškose, aukštai prie vargonų. Mikė tiki,
kad ji giedos prie vargonų.
Mikė seniai galėjo atvert langą, iššokt žemyn
ir nueit. Juk tai visuomet darydavo. Bet dabar jis rymo suole, žiūrėdamas į mažą
durų plyšį.
Fisharmonija nutilo. Antvožas nukrito.
Girdėt žingsniai. Paskum pro tą durų plyšį
įlenda du maži pirštai. Mikė prieina ir prikiša nosį. Vieną pirštą jis nutveria
ir nepaleidžia.
Padrošk pieštuką! sako iš už durų, ir
balsas plaukia jam iš fisharmonijos.
Kad aš peilio neturiu, sako jis. Paskum
tyli. Žingsniukai. Po valandėlės pirštai grįžta su peiliu ir įkiša nosį pro
plyšį pirma peilį, paskum pieštuką.
Mikė visuomet drožia sargienės dukrai Zabelei
pieštukus. Ji su juo antrame skyriuje, Zabelė jam viena, iš kurios jis nesijuokia čia,
netąso už plaukų ir drovisi jos. Kai jis neišmoksta aritmetikos, ji visuomet jį
gelbėja. Bet Mikė jai išpiešia sąsiuvinius, išdrožinėja medines šakutes,
šaukštus ir medines šukas. Iš Mikės ji turi penkis atvirukus. Du su Velykom, vienas
su Kalėdom ir du taip sau. Ir visuose beveik vienodai užrašyta: Gerbiamoji drauge,
sveikinu su šventėm ir linkiu jas linksmai praleist ir prašau man atrašyt atviruką su
viščiukais ir su cidabrinėm raidėm. Mikė Andrijonas, II-skyrius, Vidungėnų kaimo ir
Kauno apskrit.
Pereitą savaitę ji jam per suolus atsiuntė mažą
laiškutį, mokytoja sučiupo, abu juos paklupdė; vieną viename kampe, kitą kitame.
Kiek ta Zabelė tada priraudojo, kiek priašarojo. Net Mikei graudu pasidarė, ir jis
nusigręžė nuo klasės, kad nematytų jo drebančio smakro. Jis greičiau pyko negu
gėdinosi. O tame laiške visai nieko nebuvo, tik pakreveizota: Po pamokų aš tau
parodysiu mūsų kačiukus. Vienas į mokytoją labai panašus. Duosiu dar grūšiukų.
Pastovėk prie tilčiuko...
Mikė dabar drožia jai geltoną pieštuką ir prie
to plyšio kalba jis, kad Zabelė jam geriausia. Jis kai visuomet papasakoja apie Kryklos
upelį. Jis meluoja visokius daiktus. Kad netoli girioj yra meškų, ir jis jų nebijo.
Jis galėtų nakčia kažin kur eiti, jei tik turėtų tokį šautuvą kaip Strimaičių
Kazys. Paskum jis pasakoja, kad jis turi giminių labai toli, kad jis pirks laikrodį, kai
užaugs, ir kokia bloga jų senė karvė, kurią vistiek užmuš, jei ji eis į Stašinsko
daržą. Jis sugalvojo, kad jų karvė duoda per dieną septynis kibirus pieno. O kiaulė
atsivedė penkiasdešimts paršiukų. Ir Zabelė tiki, ta kvailutė mergytė,kuri geria
pirktą pieną ir valgo pirktą mėsą.
Kai jis padrožė pieštuką, Zabelė įkišo jam du
pirštus:
Palaižyk.
Mikė lyžtelėjo. Saldu, negali atsilaižyt. O
Zabelė nespėja kabint nuo duonos medų ir kišt jam.
Dar duok!
Zabelė paslepia riekę su duona ir sako:
Man neliks. Aš sakiau mamai, kad man pilvą
skauda, tai ir davė. Mūs medus nedaug turi...
Bet Mikė prisispyręs prašo, o Zabelei taip gaila
medaus. Ji pakreipus galvą kabina mažuoju pirščiuku ten už durų ir gražiai laižo.
Mikė niekaip negali išviliot. Tai ir sako:
Duok nors pirštą palaižyt. Gali, jei nori,
netept medaus.
Zabelė įkiša pirštą, Mikė apžioja ir stipriai
suleidžia visus dantis. Net trakštelėja.
Žinoma, jos verksmas.
O jis palenda po suolais ir girdi sargienės balsą:
Zabele, Zabelėle!
Upelio vandens tėkmė nuneša laiką. Jau
vėlyvas ruduo. Vaikai verčia kasdien puslapį po puslapio. Tik vieno Mikės ir Zabelės
vietos suoluose tuščios. Tik rašalo bonkutė tupi vietoj Zabelės. Dvi šviesesnes
dienas jis atėjo iš kaimo ir išbraidžiojo su Zabele Kryklą iki pat Nemuno. Iš savo
sąsiuvinio išplėšė visus lapus,pridirbo laivukų, ir paleido juos pavandeniui,
pridėję diemedžio uogų, apkaišę raibom paukščių plunksnom.
Dabar jis sėdi prie Kunkulio ir slepia savo nerimą.
Aštuntame suole nuo jo Zabelė. Nei pažiūrėt, nei pakreipt galvos. Vis mokytoja akis
išsproginus. Bet Mikė nė kiek nepasitaisė naujoj vietoj. Aritmetikos sąsiuvinį
pripiešė kiškių, skaitymų knygą prirašinėjo, kampus apkirpo žirklėm, išdūrė
dvi skyles ir nešdavo ją namo, ant šniūrelio pasikabinęs.
Triskart jį paklupdė, kam jis padirbdino iš
popierio karvelius, davė kitiem ir laidė per pamokas, išplėšęs savo sąsiuvinio
lapus. Mokytoja dabar labai įpyko. Ji mušė dienoraščiu stalą ir šaukė:
Mike, atnešk savo sąsiuvinį, parodyk, ką
parašei. Greičiau!
Mikė griozdžiasi pasuolėj. Griozdžiasi tyčia,
nors žino, kad jokios sąsiuvinio neturi. Ir pasilenkęs šnibžda Kunkuliui:
Duok savo, juk vėl grąžinsiu.
Negausi.
O mokytoja rėkia Greičiau, greičiau! Visi
žiūri į jį, tik Zabelė kažkodėl rašo labai žemai užgulusi sąsiuvinį, kartą
tik dažydama plunksną pasižiūri į jį, ir jų akys susitinka. Paskum ji ištraukia
iš krepšio sąsiuvinį ir perduoda mergaitėm. Mokytoja nepastebi. Mergaitės perduoda
per aštuonis suolus Mikei. Mikė paglemžia sąsiuvinį ir nunešęs jį atskleidžia.
Bet mokytoja užverčia sąsiuvinį ir pasižiūri į pusiau nuplėštą pavardę.
Zabelės Sviderskaitės sąsiuviniu ji muša jam per veidą, rankas:
Ne gėda tau! Didesnis už kitus, o iš visų
kvailiausias. Išmesiu kada nors už ausų, ir bus baigta.
Štai rytą įsiveržia Mikė su naujais autais ir
naujom klumpėm ir naujom apivarom. Apibėga suolus. Vieną jis pavaišina sprigtu, kitam
nykščiu užremžia per pakaušį, su žirnių sauja sviedžia į langą. Visa mokykla
pilna jo juoko, net langai virpa.
Tą dieną ateina Jokūbauskaitė su kaliošais.
Naujais žvilgančiais kaliošais. Ir mergaitės visos prašo:
Nagi, ant mano kojos ar tiks, ir visos
aunasi. Jos niekad dar savo gyvenime neavėjo kaliošų.
Paskum Jokūbauskaitė kaliošus pasideda prieangy,
prie durų. Per pertrauką Mikė pačiupo vieną kaliošą ir pabėgo lauk.
Grįžo netrukus kelių vaikų lydimas, atkišęs
kaliošą. O Jokūbauskaitė nieko nematė.
Dailyraščio pamoka. Mikė turi naują sąsiuvinį
ir plunksnakotį iš suktos beržo šakos, kuriuos neatistebėdavo visi trys skyriai. Kai
tik dailyraštis, visos mergicos puola prie jo ir prašo parašyt nors vieną žodį. Nes
Mikės raidės labai gražios dailyraščio sąsiuviniuose. Ir jų visų akys įkritusios
į jo sąsiuvinį.
Mokytoja eina tarpusuoliu ir pataiso vienam kitam
raides. Mikė nė nemato jos. Ji prieina, ilgai žiūri pro jo pečius ir paskum
šypsodamasi glosto jo šviesius, baisiai šviesius plaukus. Mikė pakelia žydras akis ir
greitai rankom užima parašytus žodžius. Ji palenkia galvą prie jo ausies, bet šneka,
kad visi girdėtų:
Matai, kai tik nori, gali visai geras vyras
būti. Ir rašyt gražiai rašai.
Tada Mikė atima nuo sąsiuvinio rankas ir pats
kraipo galvą į savo raštą žiūrėdamas.
Po maldos veržiasi visi į prieangį. Visi
pasislepia už kerčių ir žiūri, kaip ta puikioji vaistininko duktė ausis kaliošus.
Ji įkiša į vieną kaliošą koją trept. Gerai. Įkiša į kitą čirkšt
vanduo. O visi: kva-kva, ir pabyra laiptais į vieškelį, į laukus, pro
atšlaites ir vienišus pakelių jovarus.
Mikė aplanko paliktus vandens valiai malūnus, kurie
be malūnininko sukasi, žvilgina sparnus saulėj ir girgždinasi baidydami mažas,
spygliuotas, prieš srovę kirbuliuojančias mėlynom papilvėm žuvytes.
Mikę jau trečia diena iš eilės palieka po
pamokų. Šiandien vėl už tą Jokūbauskaitę. Kažkaip ji pakliuvusi jam tarp durų,
per pertrauką. Ji nor įeit, o Mikė laiko ranka užtvėręs ir neleist.
O, kokia tu graži, tokios baltos rankos. Tokių
dar nemačiau. Nagi, parodyk, duok palaikyt, ir jis tamsia stora mažo lokiuko letena
suspaudžia jos ranką.
O ji:
Leisk, skarmaliau!
Paskum Mikė giria jos žvilgančius čeverykus, bet
vis jos neleidžia į vidų. Giria jos čeverykus ir tik lapt klumpe vieną jos
čeveryką, lapt kitą. Mergaitė net tūptelėjo.
Štai už ką jis sėdi užrakintas, o
Jokūbauskaitė džiovina ašaras, bėgdama prieš vėją takučiu, viena visoje mokykloje
žvilgančiais batukais, viena tokia užsispyrus ir išdidi.
Dainų pamoka. Berniukų suolai sustumti drauge su
mergaičių suolais. Prie fisharmonijos sėdi mokytoja ir griežia. Ji pamokos pradžioj
sakė, kad per atostogas bus vakarėlis. Mergaitės turės dainuot ir klasę pušų šakom
išdabint, o berniukai deklamuos. Mikė vėl bijo Maironio, jis išluptų jam akis dabar,
jei nepasisektų. Per vakarėlį ir šokiai bus. Kostas Mikeliūnas grieš smuiku, tas,
kur mokytoją myli, o Zabelė dainuos Plaukia sau laivelis. Tada Mikė pasiskolins
iš Pranciškyčio batus ir ateis. Žais Aguonėlę ir išves į vidurį Zabelę.
Bet Jokūbauskaitės niekados.
Dabar Zabelė nors persirašyt dainos žodžius ir
prašo, kad padrožtų Mikė pieštuką. Jis paima pieštuką, nudrožia ir sako:
Tu manai, man sunku jį sulaužyt, štai, ir
trekšteli per pusę. Te, pasiimk.
Zabelė verkt, o jis tik juoktis. Sako, neverk, aš
tau duosiu du pieštukus ir dar trintuko pusę pridėsiu.
Mikė atpiauna pusę geltono trintuko ir duoda. Ir
ilgą pieštuką duoda.
Tada Zabelė šypsos.
Tik kai Zabelę pašaukia prie fisharmonijos, klasė
nutyla. Dabar Mikė pereina į artimesnį suolą, berniukai pasiremia alkūnėm ir
užvožia knygas.
Ji atsistoja šonu, viena ranka laiko dainos
žodžius, ir ta ranka dreba; kita ranka pasirėmus fisharmonijos. Ir uždainuoja.
Mikė žiūri į langą, kur dingsta iš jo akių
kažkoks į debesis įsinarpliojęs paukštis, ir jis ima galvot apie Kryklos upelį.
Visuomet jo galva pramušta tik dėl arklių, dėl varnų lizdų, dėl karvelių,
bokštuos perinčių. Bet niekad dėl knygų.
Bet jam baisiai nepatinka, kai ta vaistininko duktė
per pamokas išsiima visą savo dėžę, išvynioja varškinius pyragaičius ir lyg tyčia
atsigręžus į jį čiaumoja. Rankos tokios baltos. Ant vieno piršto žiedžiukas. Mikė
iškiša jai liežuvį.
O aš pasakysiu mokytojai, kad tu rūkei vakar...
Iškišk tyčia dar kartą!
Mikė iškiša ir dar kartą. Tada Jokūbauskaitė
nuryja kąsnį ir kelia ranką, bet Mikė sulaiko ją.
Tylėk tu, skundale. Štai, užčiaupsiu snukį.
Jis ima rašalo bonkutę ir pila jai į akis. Rašalas aptaško jos veidą, rūbus. Kiti
juoktis ima, tik mokytoja:
Mike, ir vėl tu. Ką tu padarei panelei
Jokūbauskaitei. Eik ir atsiprašyk. Na, marš.
Bet Mikė neina.Jo nunešiotas švarkas uždribęs,
apikaklė susilanksčiusi, o iš po jos kyšo marškinių kraštelis su žuvine sagute.
Eik ir atsiprašyk. Nušluostyk rašalą nuo jos
veido. Prižadėk, kad daugiau jos neskriausi.
Neisiu.
Jau mokytoja pyksta. Nes ji nutvėrė žurnalą ir
daužo jį.
Neisi? Kaip tu gali manęs neklausyt! Paimk
knygas. Vaikai, paduokit jam knygas. Ir rašalą, viską. O į jį: gali išeit ir
negrįžt.
Ir atneša jam knygas, tik vienas Kunkulis laiko
rašalo bonkutę. Rašalas išsimušęs varva pro jo pirštus, ir pirštai dreba.
Panele mokytoja, mudviejų tas rašalas per
pusę.
Mikė atstumia jį su tuo rašalu.
Ink knygas ir eik, ko dar lauki?
Mikė visuomet išblyškęs, bet dabar raudonas
raudonas. Tada mokytoja tokiu lėtu, tokiu geru balsu:
Eik, eik, tu taip nenorėjai mokytis, Mike. Tu
vis į laukus žiūrėdavai. Eik ir vėpsok į varnas atsistojęs.
Bet jos balsas didėja, skamba pilnas gerumo ir
pykčio.
Bus ramiau. Na, tu nori, kad išmesčiau? ima
jį už ausies ir tempia, bet jis laikosi įsikabinęs į žemėlapį, kuriame jis
pažymėjo savo Kryklos upelį, tokį pat ilgio, kaip ir Nemunas.
Atiduokit peilį, ir išeisiu.
Gerai, Mike, kodėl tu peilį atsimeni, o
neatsimeni niekad blogą padaręs, ji prieina prie stalčiaus. Še, tavo peilis.
Drožinėk.
Paskum nunarinęs galvą jis praeina tarp suolų ir
vos vos susilaiko nuo ašarų, kurios žvilga jo akyse. Praeidamas pro Kunkulį sako:
Nereik man to rašalo, daugiau nerašysiu.
Praeidamas pro Girdokliuką, kuris vis iš kitų
knygų mokydavosi, meta jau savo apkarpytą knygą.
Skaityk, jei nori, suplėšyk.
Kai tik prieina Zabelę Sviderskaitę, jis būtinai
pažiūri į ją. Jis išima iš kišenės drožtą plunksnakotį ir padeda prie pat
krašto, ant suolo. Paskum jis užsiima rankom akis ir visu kūnu puldamas duris,
išbėga, palikęs jas praviras. Į verksmą iš lauko atsako verksmas iš vidaus. Verkia
Zabelė, sukniubus ant sąsiuvinio, laistydama ašarom raides, kurios susilieja viena su
kita.
Mokytoja grįžta ir delnais pakelia jos veidą.
Bet ji vėl puola ir rauda.
Sviderskaite, kas gi? Gėdinkis! Ko raudi, sakyk.
Ir vėl pakelia jos galvą. Sakyk!
Mma ppieš-tuko ninie-eks neppadroš...
Cha, kokia tu. Na, gali eit namo.
Kai Zabelė išeina raudodama, mokytoja grįžta prie
fisharmonijos, nuleidusi akis. Paskum ji dar žemiau galvą nuleidžia. Ji jau beveik
visai prie klavišų prideda nosį ir sako toje tyloje:
Matot, vaikai. Nedarykit jūs taip... Labai
negražu... Panele Jokūbauskaite, neverkit, jūsų daugiau nieks neskriaus. Užmirškit
jį.
Taip visą galą žiemos, visą pavasarį ateidavo
iš kaimo su knygom Mikė, bet mokykloj nepasirodydavo. Jis tik prieš motinos akis taip
darė. Neva mokėsi, o iš tikrųjų jis valkiojosi po mišką, Kryklos upely statė
varžas. Jis mokėsi mėgdžiotis iš paukščių, pajuokt raibuonėlio dejavimą. Kasdien
jis susitikdavo su Zabele, ir ji pasakodavo jam, ką uždavė, iki kokio skyriaus. Nors
jis ir neskaitė, bet vis užsižymėdavo, įklojęs į knygą lapą. O Jokūbauskaitei
jis sugalvodavo įvairiausių kerštų ir nutarė atkeršyt. Jis įstums ją į Kryklą,
išpurvins, aptaškys. Tegu, tegu tik pasirodo ji ten, kur Mikės balsas plauko.
Pavasarį jis dingo.
Ištvinus Krykla atnešdavo Zabelei jo laivukus. Visi
tie laivukai atplaukdavo apvirtę, permirkę, prigrūsti pienių ar remunių. Kasdien
atplaukdavo laivukai pavandeniui. Mikė ten ganė toli karvę, kuri septynis kibirus pieno
per dieną duoda, anots jo, ir dirbo laivukus iš pušų luobo. Kartais į laivuką jai
įsprausdavo ir vieną kitą žodį.
Jau Zabelė turi jų visą laivyną, visi tie laivai
plūduriuoja Mikės iškastame mažame uoste, bet klykdama upė atneša jų naujas ir
naujas eskadras, be kurių ir irklų, apvirtusius, srovės aplaužytus, kaip iš didelio
mūšio.
Zabelė prirenka raudonųjų karkvabalių, sutupdo
juos į vieną laivą ir paleidžia žemyn pavandeniu, į Nemuną. Ji mato, kaip jos laivo
įgula, kapitonas didysis vabalas ir raudoni jūrininkai knapso, bėginėja kraštais
laivo, o laivą srovė mėto, ir putose dingsta jis. Štai, jau dingsta jis toli, už
pakrančių.
Tada ji leidžia kitą ir nieko nežino apie savo
įgulos žuvimą ties didžiąja Kryklos brasta, kur jos visi laivai priplakami srovės.
Taigi karkvabaliam, žaliem žiogam ir žaliom klevo
kirmėlėm, kurios sulenda nakčia į jos mažus laivus ir šviečia savo fosforinėm
nugarom, lyg visas laivynas būtų uždegęs lempas, mažasis Zabelės laivynas gal ir
labai jiem dideliu atrodo. Ką gali žinot.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|