|
<< Atgal
U Ž L I E T U V O S S I E N Ų
Iš Vokiečių žemės
Remarque nebylys!
Iš Rusų žemės
Majakovskio nekrologas
Kova už metodą
Iš Prancūzų žemės
Surrealizmas
Populizmas
Iš Latvių žemės
Iš trauksmininkų kolekt. gyvenimo
Iš Lenkų žemės
Mečislovas Ščuka
Į viršų
IŠ VOKIEČIŲ ŽEMĖS
Šiais metais rusų rašytojų sąjunga parašė viso pasaulio pasižymėjusiem
rašytojam ankietą: kaip jie elgsis naujam imperialistiniam kare (jeigu jis ateis) ir iš
viso, kaip jie elgsis,kai tas imperialistinis karas bus nukreiptas prieš Sovietų
Rusiją. Atsakymai į tą ankietą buvo išspausdinti Izvestijose ir propagandiniame
Moskauer Rundschau. Daugumas jų labai įdomūs. Atsakė daug rašytojų, kurie
visom jėgom kovos prieš naują imperialistinį karą, kurie brangina
kultūriniųsantykių palaikymą su S. Rusija ir taip pat, žinoma, priešingi bet kokiam
karui su Rusija. Jų tarpe randame atsakymus tokių rašytojų, kaip G. H. Wells,
Bernard Shaw, Johannes R. Becher, Liam O'Flaherty (anglas), O. M. Graf, Martin
Anderson Nexö (danas), Romain Rolland, Stefan Zweig, Theodor Dreiser
(amerikietis) ir daugybė kitų. Tačiau, žinoma, ne visi atsakė. Neatsakiusių tarpe
randame Knuto Hamsuno, Gerharto Hauptmanno ir kitų pavardes. Savaime suprantama,
kaip ankietos rengėjai kvalifikavo šį tylėjimą. R. Radekas balansiniame
straipsny apie ankietos davinius be gailesčio pliekia šiuos, jo žodžiais sakant,
olimpiečius. Pav., G. Hauptmannui primena, kad jis sau pasaulinį vardą įgijo
pirmiausia vaizduodamas socialinius santykius ir proletarų maištą (Audėjai ir
k.) ir tik vėliau, tapęs gilesnis, bendrai žmogiškas, jis ėmė savo
individualizme slėptis už socialinių santykių, stengėsi vengti vaizduoti juos ir
nejučiom tapo buržuazinio pasaulio prijautėjas ir gynėjas. Hauptmannas tylėjo per
Did. karą, tylės jis ir vėliau...
Nieko kito iš jų ir nebuvo galima laukti,
sako str. autorius. Bet, kas įdomiausia, tai pono Remarque tylėjimas... (Jis
neatsakė net į pakartotinę ankietą). Šis tylėjimas rodo ryšį...
Remarque pasaulinį vardą įgijo knyga, kuria bandė
žmonijai priminti visus karo baisumus. Kas ją atidžiai skaitė, turėjo pastebėti:
joje nėra nė vieno atomo maišto. Bet sakoma, jis jo nepergyvenęs, jis grįžęs iš
karo pilnas tik pasibaisėjimo, o ne pasipriešinimo. Kaip garbingas menininkas, jis
vaizdavo tik tai, ką pergyveno. Tačiau negalimas daiktas, kad dabar, kai nuo karo
baisumų mus skiria ištisi metai, negalvotų apie tai, kodėl po velėnom trūni draugai,
kurių balsu jis norėjo būti. Negalima suprasti, kad žmogus, po dešimties metų su
tokia jėga atvaizdavo karo baisumus, ramiai įsikištų sau šimtus tūkstančių šio
skausmų honoraro ir sakytų: mano vardas yra Remarque, aš nieko nepastebėjau. Ir net
šiandien, kai aš matau prieš save gulinčias dvi neatsakytas telegramas, man tikrai
sunku tuo patikėti. Atsakyk tamsta, Erich Maria Remarque! Atsakyk tamsta ne frazėm,
atsakyk tamsta aiškiai, kaip manai apie istorišką išeitį iš tos situacijos, kuri
suėdė tamstos draugus ir grėsė mirtim devyniem milijonam, kurių karo veidai sustingo
užfiksuoti tamstos knygoj. Visur pasaulyje tamsta turi draugų ir neturi teisės
pranešti, kas buvo, neatsakęs, ko tamsta nori, už ką tamsta nori kariauti.
Ramiai galima praeiti pro tylinčius olimpiečius,
jie yra baltai apdengti grabai. Bet tamsta esi jaunas ir tamsta išplakei žmones savo
knyga. Argi tai turėtų būti priemonė gauti rentai iš draugų kraujo, kuriuos tamsta
prikeli ir leidi jiems kentėti?
Klausimas, kurį mes pastatėme Remarque'ui, yra
pastatytas visiem autoriam karo literatūros, kuri pastaruoju laiku pripildė visų
kraštų knygų rinką.
Remarque'ui, jaunajam olimpiečiui, tai bus
bene pirmas toks skaudus priekaištas. Kodėl jis buvo nebylys tuo tarpu, kai į ankietą
atsakė žymūs ir, be abejo, žymesni rašytojai, sunku suprasti. Greičiausia, kad
stambiausias Vokietijos knygų leidėjas ponas Ulšteinas nupirko ne tik knygą, bet kartu
ir patį autorių.
Taigi sic transit ir t. t.
B. R.
Į viršų
IŠ RUSŲ ŽEMĖS
1923 metais Vladimiras Majakovskis parašė
savo autobiografiją. Tarp kitko ten skaitom:
Tematika. Aš esu poetas. Kaip toks aš
esu įdomus.
Pirmoji knyga. Kažkokia Paukščių
mergaitė Agota. Jei man tą kartą būtų patekę daugiau panašių knygų, aš
visiškai būčiau metęs skaityti. Bet laimei antra knyga buvo Don-Kichotas. Toji
tai bent knyga! Pasidirbu medinį kardą ir šarvus ir kovoju su viskuo, kas tik yra
aplink.
Gimnazija. Parengiamoji klasė, pirma, antra.
Esu pirmas mokinys. Mokaus vienais penketukais. Skaitau Žiul-Verną. Apskritai
fantastiškus daiktus. Kažkoks barzdočius įstebi manyje menininko talentą. Mokymasis
neberūpi.
1905 metai. Nėra noro mokytis. Prasideda
dvejetukai. Prasideda demonstracijos ir mitingai. Aš kartu. Matau visokias vėliavas:
juoda anarchistų, raudona eserų, mėlyna esdekų, kitos federalistų.
Socializmas. Prakalbos, laikraščiai. Visur
svetimos, negirdėtos mintys ir žodžiai. Ieškau išaiškinimo. Knygynų languose
baltos knygelės Burevestnik. Perku visas. Keliuosi 6-tą valandą rytą. Skaitau
užsidegdamas... Mane įveda marksistų būrelin. Laikau save socialdemokratu; pavagiu
tėvo šautuvą ir nunešu į esdekų komitetą.
Gimnazija. Perkelia į ketvirtą klasę.
Vienetukai, retkarčiais dvejetukai. Apačioj suole Anti-Diuringas.
Partija. 1908 metai. Įstoju Rusijos
socialdemokratų partijon. Propagandistas. Einu agituoti pas kepėjus, pas batsiuvius,
pagaliau, pas spaustuvininkus. Vadinuos draugas Konstantinas.
Pastebėsim: Majakovskis užtai areštuojamas.
Sėdi apie metus laiko Butirkų kalėjime. Išėjęs laisvėn atsideda vien literatūrai.
Kartu su Chlebnikovu ir Burliuku išleidžia pirmą futuristų manifestą Antausis
visuomeniniam skoniui. Toliau iš autobiografijos:
Vieną naktį. Dienom rašau eilėraščius.
Blogus. Nėra kur išspausdinti. Naktis. Bulvaras. Skaitau eilėraščius Burliukui.
Dovidas stabtelėja. Apžiūri mane. Sušunka: Bet tu juk pats juos parašei. Tu juk
genialus poetas! Šitoks didelis ir nenupelnytas pagyrimas mane nudžiugina. Aš
atsidedu poezijai. Tą vakarą, visiškai netikėtai, aš tapau poetu.
Judėjime. Prasideda disputai. Mano ir Dovido
karštos kalbos. Laikraščiai ima pulti futuristus. Jų tonas ne visiškai palankus. Jie
mane paprastai vadina kalės vaiku.
Geltoni marškiniai. Kostiumo aš niekada
neturėjau. Buvo dveji negražūs marškiniai. Puikus papuošalas kaklaraištis. Bet
nėra pinigų. Gaunu iš sesers gabalą geltonos medžiagos. Užsirišu ant kaklo.
Triukšmas. Vadinas, brangiausias ir gražiausias žmogui daiktas kaklaraištis. Tuo
būdu, juo bus didesnis kaklaraištis, tuo bus didesnis triukšmas. Bet kadangi
kaklaraiščio didumas neapibrėžtas, tai sugalvojus marškinius, kaip kaklaraištį ir
kaklaraištį, kaip marškinius, įspūdis didžiausias.
1914 metų pradžia. Jaučiu savo
meistriškumą. Galiu valdyti temą. Pilnai. Statau klausimą apie temą. Revoliucinę.
galvoju apie Debesis kelnėse.
Mobilizacija. Paima kariuomenėn. Frontan eiti
nenoriu. Užsirašau braižytoju. Naktim mokausi pas vieną inžinierių braižyti auto.
1917 metų vasario mėn. 26 d. Važiuoju
automobiliu į Valstybės Dūmą. Įlendu Rodzjanko kabinetan. Atlankau Miliukovą. Tyli.
Bet man kažkodėl atrodo, kad jis varžosi. Po pusvalandžio atsibosta. Išeinu. Po
keletos dienų perimu auto mokyklos vadovavimą.
Spalis. Pripažinti ar nepripažinti? Man (ir
kitiem Maskvos futuristam) toks klausimas nė nekyla. Mano revoliucija! Skubu į Smolnio
institutą. Dirbu. Viską, kas tik pakliūva. Tenka sėdėti.
1919 metai. Važinėju su misterijom ir kitais
reikalais po fabrikus. Mane ir draugus sutinka džiaugsmingai. Vilborgo rajone
organizuojasi komfuturistai. Išleidžiame Komunos meną. Akademijos žlunga.
Galvoje bręsta 150.000.000. Imuos Rostos*
agitacijos.
1920 metai. Dieną ir naktį Rostoje. Užpuola
visoki Denikinai. Rašau ir paišau. Paruošiu kokius 300 plakatų ir kokius 6.000
lozungų.
1922 metai. Organizuoju leidyklą MAF.
Spiečiu būrin komunos futuristus.
Pabaiga. Visu tuo, ką pasakiau, nemanau
visiškai išsemti savęs. Be viso, kas paminėta, mėgstu, pavyzdžiui, astronomiją...
Aš esu poetas. Šitokia ta vadinama autobiografija. Tai ir viskas.
Prie to visko mes galim pridurti: žymesnieji
Majakovskio kūriniai: Žmogus, Debesys kelnėse, Stuburkaulio fleita,
Karas ir taika, Misterija buff, Leninas, Gerai, Pirtis,
150.000.000 ir kit. Nuo 1923 metų Majakovskis redagavo žurnalą Lef, kuris
šiemet persikrikštijo į Ref'ą.
Majakovskis gimė 1894 metais. Nusišovė šiemet,
balandžio m. 14 dieną. Gyvenimo valčiai į meilės rifus sudužus. (Majakovskio
ironija!) Jo mirtis skaudus nuostolis rusų literatūrai, o taip pat ir visam
moderniškajam menui. Jis buvo viena stambiausių figūrų visoj pokarinėj poezijoj. Jo
kūrybiniai nuopelnai neabejotini. Iš Majakovskio kūrinių dar ilgai teks mokytis
literatūrinio meistriškumo.
Majakovskis Rusuose sukūrė naują ligi tol
nevartotą eilėdarą, sukūrė savo sintaksę ir žodyną. Sukūrė daugybę naujų
vaizdų, naujų posakių bei išsireiškimų, kurie galėjo gimti tik revoliucijos ugny.
Visai jaunajai rusų poetų kartai Majakovskis darė ir tebedaro milžiniškos įtakos. Jo
literatūrinė įtaka žymi ir užsieniui.
Savo literatūrinio darbo
metodą jis išdėsto įdomioje knygoje Kak dielat' stichi (Kaip dirbti
eilėraščius)**
Į viršų
Jau kuris metas, kaip rusų literatūros
žurnaluose ir laikraščiuose eina aštrūs ginčai dėl kūrybinio metodo, dėl metodo,
kaip dirbti literatūros kūrinį. Tiesa, tokių ginčų būta ir anksčiau, bet jie tada
ėjo daugiau teoretinėje plotmėje, o dabar visas reikalas liečia kaip tik konkretiškus
reiškinius. Vadinas, dalykas darosi žymiai įdomesnis. Ginčų priežastis: neseniai
pasirodęs žinomo rašytojo Libedinskio romanas Herojaus gimimas. Šis
romanas be savo tematinio tikslo turi dar ir kitą tikslą: būti konkretišku tam tikro
kūrybinio metodo pavyzdžiu. Būti atbaigtu pavyzdžiu metodo, kuris išreiškiamas
naujojo realizmo, psichologizmo, gyvo žmogaus sąvokom ir kuris savo
literatūriniais mokytojais laiko klasikus: L. Tolstojų, Balzaką, E. Zola, Flaubertą,
apskritai visus didžiuosius realistus.
Herojaus gimimo kritika visiškai teisingai
nurodo, kad didžiausias Libedinskio romano trūkumas perdėtas psichologizmas. Romane
veikėjų psichologija iš tiesų imama labai detališkai, romanas iš tikrųjų stengiasi
duoti kuo tiksliausius gyvus žmones, bet čia ir iškyla pats didysis jo trūkumas: pro
medžius nebematyti miško. Libedinskio romanas,duodamas gyvus žmones, neduoda gyvos
gyvenimo aplinkos. Jo romano žmonės per silpnai tesurišti su ta aplinka, per menkai
teparodomos jų savitarpio socialinis santykiavimas, kuris juk pagrindžia ir tą aplinką
ir tą žmonių psichologiją. Aišku, todėl romanas nebetenka tam tikro visuomeninio
poveikio, jo teikiamas epochos vaizdas darosi nepilnas ir net pats psichologizmas
netikras. Kritika griežtai atmeta Libedinskio romaną ir ypač metodą, kuriuo
vadovaujantis tas romanas kurtas.
Ginčų įkarštyje, kaip Libedinskio antitezė,
iškyla kitas rašytojas Bezimenskis su savo pjese Šūvis. Bezimenskis
ir jo pažiūrų teoretikai iš literatūros kūrinio pirmiausia reikalauja aktualumo,
ideologinės agitacijos, idėjinio pirmavimo. Savo mokytojais jie laiko romantikus,
idealistus: Heinę, Volterį, A. France etc. Bet kritika nepritaria ir Bezimenskiui. Ji
nurodo jo pjesės veikėjų schematizmą, reališkąjį netikrumą. Ir iš tikrųjų
Bezimenskio žmonės tai daugiausia marionetės, tampomos ideologiniu šniūreliu, tai
statistai be individualybės. Bezimenskio pjesė miškas su labai blogais medžiais.
Šioj ginčų kovoj už kūrybinį metodą nelaimėjo
nei Libedinskis, nei Bezimenskis. Kritika visiškai teisingai reikalauja kažko trečio.
Ji reikalauja: dialektinio realizmo.
J. R.
Į viršų
IŠ PRANCŪZŲ ŽEMĖS
Prancūzų literatūroj nuo parnasistų ir
simbolistų grupių išnyko poetų ir rašytojų kolektyvai: André Gide, nusižiūrėjęs
į Dostojevskį, ėmė reikalauti kuo didesnio psichologizmo ir įsigilinimo į save. Ir
tas reikalavimas nenuėjo niekais. A. Gide uoliu mokiniu pasirodė Proust, kuris, atmetęs
peizažus ir aplinkumą, ėmė knistis po pasąmonę. Kiekvienas rašytojas norėjo būti
sau srove, ir tuo būdu per 20 metų pridygo daug asmenybių, bet nė vienos srovės. Iš
tų asmenybių poezijoj žinomiausios: Comtease de Novilles, Paul Valéry, Paul
Claudel, Francis Jammes. Bet tai vis daugiau ar mažiau neoromantizmo, neoklasicizmo
ir, žiūrint religiškai politiniu žvilgsniu atžagareiviškumo atstovai. Bet
prancūzai, kurie savo istorijoj turėjo tiek daug revoliucijų ir perversmų, kurių
kraujuje vis dėlto yra daug revoliucionieriškumo, negalėjo ramiai žiūrėti į šiuos
konservatoriškuosius literatūros ir istorijos faktus.
Ir štai per Didįjį karą kraštutiniai
ekspresionistai sukuria literatūroj ir plastiniame mene dadaistų grupę, kurių
tikslas buvo atgaivinti primityvizmą, įvairių tautų buvo atgaivinti primityvizmą,
įvairių tautų tautodailės primityvus. Vėliau, kai pagal primityvus buvo pradėta
kurti dirbtinis primityvizmas, įsibrovė ir mašinizmo bei dinamizmo elementai, kuriuos
savitarpy bederinant gauta dabartinis konstruktyvizmas. Tai buvo be galo didelė
revoliucija prieš visokį pseudoromantizmą, impresionizmą ir neoklasicizmą.
Bet, pasibaigus Didžiąjam karui, apsižiūrėta,
kad ši sukurtoji srovė tėra tik eksperimentas, o ne rimtas darbas. Ir štai, kai ėmė
smukti dadaizmas, iškilo Guillaume Apollinaire, André Breton, Louis Aragon, Paul
Eluard, Piere Naville, kurie sukūrė stiprų ir triukšmingą rašytojų kolektyvą
ir surrealizmo srovę. Šie rašytojai, patys būdami buržuazinio kilimo, sukondensavo
bepradedančią reikštis revoliucinę nuotaiką. Kai pasibaigus Didžiajam karui didelės
prancūzų demonstracijos traukė per Paryžių, rėkdamos Šalin Vokietija!,
surrealistų štabas suriko Tegyvuoja Vokietija! tai gal būt charakteringiausias
surrealistų bruožas. Surrealistai savo politine pažiūra veik niekuo nesiskiria nuo
paprastų radikalesnių prancūzų. Jiem negeistina tokia revoliucija kaip Rusijoj. Jie
nori revoliucijos dėl pačios revoliucijos, triukšmo dėl paties triukšmo. Todėl
Barbusse ir komunistų laikraštis Humanité dažnai juokiasi iš šių donkichotų.
Jiem nesvarbu pati revoliucija, jiem svarbu revoliucijos nuotaika. Todėl Paryžius
žiūri į juos kaip į įdomius išdykėlius, kurie kiekvienoj vietoj kitaip daro, negu
įprasta daryti, bet tas darymas realiame gyvenimo jokio pavojaus nesukelia. Surrealistai
sukilo prieš visokias tradicijas ir aukščiausiai iškėlė absoliutinės laisvės
principą. Po Bakunino tik surrealistai Europoj teįnešė tokį radikališką laivės
supratimą.
Šis laisvės principas lygiagrečiai eina jų
kūryboj: formoj ir turiny. Jie ėmė kalbėti, kad dadaizmas tėra neblogas
eksperimentas, kuris gali privesti prie visai teisingo kelio, prie surrealizmo. Jie ėmė
kurti vaizdus, kurie sudaryti iš atskirų realistinių faktų, sujungtų visai nelogišku
būdu. Jiem atrodo, kad senasis realizmas nuobodus, perdaug plepąs. Pagaliau jiem ne taip
svarbu tikslus turinys, jiem svarbu iš nelogiškai sugretintų vaizdų ir per tat
atsiradusio nepaprasto kontrasto pagalba sudaryti anarchistinę ir nuo visų
literatūrinių tradicijų laisvą vaizdą ir nuotaiką.
Pagaliau, dar keistesnis dalykas. Naville paskelbė
Pesimizmo organizavimą! Absoliutinei laisvei pradžia padaryta, todėl reikia
sugriauti visas optimizmas, kuris, kildamas iš nelaisvos aplinkumos, kūrė literatūrą,
netikrą laisvės supratimą ir tradicijas. Nepasitikėjimas literatūra! Nepasitikėjimas
humanizmu ir civilizacija! Nepasitikėjimas laisve! Ir taip be galo. Ir tuos visus
nepasitikėjimus reikia organizuoti,reikia sukurti pesimizmo liniją. bet tas pesimizmas
turi būti aktingas. Ne toks, kaip iki šiol buvo.
tai paskutinis surrealistų žodis. Bet tai juk tai
pat tik eksperimentas. Ta begalinė vaizdų ir sąvokų grupavimo laisvė prives prie
individualizmo, jeigu laiku nebus pasukta teisingesne kryptim. Iš pesimizmo organizavimo
turi pagaliau išplaukti naujo optimizmo organizavimas. Juk griovimas nėra tikslas arba
bent labai netobulas tikslas. Surrealizmas tai Paryžiaus padaras, kuris kitur vargu
būtų suprantamas ir esmingas.
Pr. D.
Pastaba. Ilgas ir išsemiamas straipsnis apie
surrealizmą bus išspausdintas Kultūros žurnale.
Į viršų
Tuoj po Didž. karo prancūzų literatūroj
nuskambėjo surrealizmo vardas, kuris iki šiol dar neišeina iš mados. Bet surrealizmas
nepaėmė visos literatūros. Jis įsivyravo tik poezijoj ir tapyboj. Proza liko, be
mažučių bandymų, ta pati miesčionijos papročių vaizduotoja, kaip ir per karą bei
prieš karą.
Bet visoj pasaulinėj literatūroj iškilęs
persilaužimas iš ekspresionizmo į neoromantizmą neaplenkė nė prancūzų.
Meno ar literatūros kryptis neatsiranda be
kultūrinės ar ekonominės to meto įtakos.
Anksčiau Paryžius, buvęs literatūros centru,
pastaruoju laiku ėmė netekti tos pirmykštės reikšmės. Sujudo ir provincijos. Nebudo
baskai, bretonai, burgundai. Perdaug prisipildęs Paryžius nebesuvirškino viso kūrėjų
importo, plaukiančio iš provincijų.
Ir tas kaip tik išėjo literatūrai į gerą.
Rašytojai, likę provincijoj, įsistebėjo į vietos
gyvenimą, papročius ir ėmė kurti plačiajai laukų liaudžiai artimus ir suprantamus
kūrinius.
Miesčioniškoji literatūra, kurią gamina visi
Paryžiuj gyveną rašytojai, įkyrėjo ir patiem miesčionim. Kritikas Cremieux sako, kad
miesčionių ir miestiečių aprašinėjimas literatūrą nutolino nuo tautos
masių. Todėl kilo reakcija. Ji nebuvo tokia griežta kaip futuristų ar
ekspresionistų akcija prieš romantizmą arba realizmą. Naujoji kryptis pasivadino
populizmu. Jos kūrėju laikomas Frédéric Lefévre, kuris išleido ir populistų
manifestą Manifeste du Roman Populair. Jis manifeste pasižada liaudžiai
meno pavidalu suteikti tą patį, ką jis iš jos yra paėmęs, tik perleidęs per
kūrybinį aparatą, susintetinęs, suglaudęs reiškinius ir vaizdus. Jis pats parašė
populistišką romaną Samsonas Samsono sūnus. Tai yra vieno liaudies
stebukladario, raganiaus, gyvenančio prie Maino, istorija. Šiame romane praeina visa
primityviškoji aplinka, praeina ta liaudis, kuri dar tiki stebuklinguoju gydymu, ir
pasakos, kurių Prancūzijoj dar daug yra. Jeigu šį romaną perkeltum į Lietuvą arba
Rusiją, jis netektų savo svarbumo, nes mūsų arba rusų rašytojai, kilę iš liaudies
ir ją vaizduoją, jame nieko nuostabaus neras. Tai yra gal paprastas realizmas. Bet
prancūzam tai ypatinga naujiena, ir todėl aišku, kodėl Lefévre taip greit pagarsėjo.
Tas kaimietis stebukladaris Samsonas atėjo į Paryžių, ir jį tuoj visur priėmė kad
ir ne kaip savą, bet kaip įdomų padarą.
Populizmo grupei priklauso dar du gabūs rašytojai
tai André Thérive ir Léon Lemonnier. Bet Lefévras su šiais dviem
rašytojais ne visai sutinka, nes šie, būdami katalikai, pasiskubino ir populizmui
suteikti katalikišką atspalvį ir paversti jį savo agitacijos tribūna.
André Thérive romanas Degusios anglys
vaizduoja taip pat ne miesčionies gyvenimą, tik, vengdamas naturalizmo, jis viską
sušvelnina ir vietomis iš realizmo padaro idiles. bet skaitytojai ne mažiau domisi ir
šiuo romanu. Nežiūrint jo turinio, idėjos dešinumo, jis vis dėlto dvelkia kažkuo
nauju, ko seniai jau prancūzuose nebebuvo.
Juk net naturalizmo kūrėjas Zola, ir tas
aprašinėjo daugiau miestiečių ir miesčionių gyvenimą. Dabar jau suprantama, kad
Prancūzijos visi pakraščiai iškasinėti ir išmatuoti, bet tų pašalių dūšios
tyrėjam dar yra be galo daug vietos sako F. Hirth. Kritimas Cremieux nurodo, kad tiek
Lefévre, tiek Thérive turi daug impulsų iš rusų: Dostojevskio, Gogolio, Čechovo ir
vėlesniųjų rašytojų. Ibsenas sakė, kad kuri tai teisti pačiam save. Šis
principas yra visame naturalizme ir realizme, yra rusų autoriuose ir dabar populistų
kūryboj.
Pr. D.
Į viršų
IŠ LATVIŲ ŽEMĖS
Iš trauksmi-
ninkų kolekt.
gyvenimo |
Vasarą kaip mūsų kolektyvo, taip ir
trauksmininkų buvo mėginta truputį pailsėti ir susikaupti tolimesniam darbui.
Trauksmininkai nuo š. m. pradžios iki šio laiko
išleido 5 numerius Jauno Trauksme. 3 Nr. yra išspausdinti Kosto Korsako ir Bronio
Railos eilėraščių vertimai. Be to, yra E. Skejenieko speciališkai parašytas
straipsnis apie Trečią Frontą.
*
18 d. liepos m. š. m. mirė J. Trauksmei
artimas žymus rašytojas poetas Janis Ziemelniekas, kurio paminėjimo vakarą
trauksmininkai suruošė Dailės Teatre 18 d. rugpiūčio mėn. Pastebėtina, kad teatras
tiek buvo prisigrūdęs publikos, kad keletas šimtų žmonių turėjo grįžti negavę
bilietų. Toks reiškinys aiškiai rodo, kad trauksmininkais ir jų bendradarbiais latvių
visuomenė labai domisi.
*
Didžiausias darbas, kurį nudirbo trauksmininkai,
tai latvių modernistų poezijos antologijos (Latvju Modernas Dzejas Antologija)
išleidimas. Antologiją išleido Gramatu Draugs leidykla. Antologiją redagavo Aleksandrs
Čaks ir Peteris Kikuts. Įžangą parašė Peters Kikuts.
Antologijos yra 329 puslapiai su 46 autorių poezijos
kūriniais, biografijom ir fotografijom.
Mes čia suminėsime bent autorių pavardes ta
tvarka, kuria jos yra antologijoj atspaustos, kad vėliau sutikta pavardė būtų
pažįstamesnė: Janis Sudrabkalns, Linards Laicens, Peteris Ėrmanis, Andrjs Kurcijs,
Apsesdėls, Lucija Zemaičs, Richards Rudzits, Karlis Dzelzs, Aida Niedra, Valdis
Grėvinš, Herberts Dorbe, Alija Baumanis, Margers Tanks, Peteris Kikuts, Aleksandrs
Čaks, Janis Plaudis, Fridrichs Gulbis, Pavils Vilips, Arveds Grigulis, Eriks Raisters,
Emilis Skujenieks, Austra Skujinia, Valdis Lukss, Julijs Roze, Austra Dale, Janis
Ziemelnieks, Karlis Students, Antons Barda, Paulina Barda, Valts Davids, Janis Grots,
Biruta Skujenieks, Vitolds Žibelis, Janis medinis, Karlis Eliass, Valda Moors, Elina
Zalite, Karlis Abele, Lilija Auza, Jonass Miesnieks, Karlis Rabacs, Eriks Adamsons,
Anšlavs Eglitis, Arvids Borines, Janis Trimda, Peteris Aigars. Taigi eilė nemaža.
Antologiją patartina kiekvienam lietuviui, mėgstančiam literatūrą ir besidominčiam
latvių poezijos laimėjimais, įsigyti.
*
Daugelis trauksmininkų, k. a. E. Skujenieks, J.
Plaudis, P. Kikuts, A. Čaks, P. Vilips ir kit. ruošia naujas poezijos ir prozos knygas.
Be to, aktingai dalyvauja pažangiojoj latvių spaudoj.
Šią žiemą trauksmininkai žada būtinai
atvažiuoti į Kauną ir čia kartu su trečiafrontininkais suruošti literatūros
vakarą. Paskiau tą patį vakarą suruošti Rygoj, taip pat drauge su
trečiafrontininkais.
Į viršų
IŠ LENKŲ ŽEMĖS
1927 metų rugpiūčio mėn 17 diena
naujajam lenkų menui buvo labai liūdna. Tą dieną Tatrų kalnuose tragiškai žuvo M.
Ščuka, Lenkijos modernistų vadas. Jis teišgyveno 29 metus (gimė 1898), bet jo trumpas
gyvenimas buvo kupinas kovos už naują turinį ir naują formą mene ir už naują
kultūrą gyvenime.
Pirmasis Ščukos žygis pasireiškė atmetimu
akademizmo ir miesčioniškojo opurtunizmo, kuris tuo metu buvo įsiviešpatavęs
lenkiškajame mene. Kai Ščuka išsivadavo iš naturalistinio realizmo, kuriam apskritai
jis meistriškai tarnavo tiek savuoju visai subrendusiu vaizdavimu, tiek nepaprastai
sistematišku objekto apėmimu ir didele išreiškimo jėga, jis ėmėsi formalinių
eksperimentų ir tapybiškos faktūros problemų tokiu mastu, kaip dar niekas ligi tol
nebuvo užsimojęs Lenkuose. Vedamas troškimo pažinti ir sukurti naujas vertybes, jis
pats savarankiškai perėjo visus svarbiuosius moderniškojo meno evoliucijos laipsnius.
Tenka tik atminti, kokius ilgus metus Lenkija išbuvo izoliuota nuo viso pasaulio, kad
suprastume Ščukos kūrybinį savaimingumą. Apie bent kokį kontaktą su užsieniu,
siaučiant Didžiojo karo audrom, negalėjo būti nė kalbos. Ir vis dėlto Ščukos
stropių pastangų duomenys puikiausiai pasirodė jo darbuose, išstatytuose Varšuvoj
parodose 1920 ir 1921 metais. Tada pirmą kartą lenkai išvydo paveikslus, tapytus
ekspresionistų ir dadaistų pobūdžiu (1920) ir meno daiktus, padarytus suprematizmo bei
kūbizmo metodu (1921). Tuo pačiu metu buvo sukurta ištisa eilė plastikos kūrinių iš
tokios medžiagos, kaip cementas, skarda, geležis, stiklas, medis, gipsas ir t. t.
1923 metais buvo suruošta Ščukos kūrinių paroda
Berlyne. Jų tarpe, šalia griežtai abstraktiško pobūdžio darbų, buvo matyti
antkapių projektai (Zamenhofui, Libknechtui, Dostojevskiui), scenos dekoracijų škicai,
labai įdomiai ir originališkai sukonstruktuoti knygų eskizai (Bücherentwürfe),
kuriuose tekstas jungėsi su plastika ir papildė vienas antrą. Tuo pačiu metu pasirodė
pirmieji architektūros projektai.
Ščuka stengės sukurti naujas, gyvas formas
plastikoje, kurios kuo labiausiai atatiktų moderniškojo gyvenimo tendencijas ir kryptį.
Aišku, kad pakaitos mene turi eiti ranka rankom su pakaitom gyvenime, meno revoliucija
su darbo masių kovom. Šit kodėl Ščuka visai sąmoningai stojo dirbti į Lenkijos
proletariato organizacijas, kurios vedė sunkia išlaisvinimo kovą. Meno atnaujinimo
darbą jis jungė su pastangom kurti naują proletarišką kultūrą. Jis aktingai
prisidėjo prie darbininkiško turinio knygų leidimo ir ieškojo naujų agitacijos
būdų, kitaip pavartodamas plastiškas priemones ir grafikos metodus. Šioj srity jis
daro plakatus (žymusis Amnestijos plakatas 1926 met.), dirba darbininkų teatruose.
1924 metais Ščuka drauge su T. Zarnoveru įsteigė
žurnalą Blok, kurio svarbiausias uždavinys buvo kovoti už naująjį meną
ir kuris sutelkė apie save visus jaunuosius menininkus, jau 1920 metais ėjusius po
Ščukos vėliava. Blok, kuris jau pačioje gyvavimo pradžioje aiškiai pabrėžė
savo internacionalinius užsimojimus, kaip vienintelis tokios rūšies žurnalas Lenkijoj,
turėjo nepaprastai didelės reikšmės. Šitame žurnale Ščuka pradėjo plačiai
užsimotą veikimą, karštai propaguodamas utilitarinį meną, meną, kuris kuria naują
gyvenimą. Čia jis pateikė šalia savo ankstybesnių abstraktiškų laboratorijos darbų
pirmuosius fotomontažus ir teoretinus straipsnius, kurie skelbė utilitarinio
konstruktyvizmo principus. Taipjau buvo ieškoma naujų spausdinimo metodų ir ypač
propaguojamas naujas statybos menas (Baukunst).
Ščuka labai greit perprato architektūros meno
dėsnius ir tuojau sukūrė ištisą eilę monumentališkų tos srities projektų,
propaguodamas didelius kolektyvinius trobesius su sodų terasom viduje ir su maksimaliniu
oro bei šviesos prieinamumu. Paskutiniais savo gyvenimo metais Ščuka kaip tik
daugiausia atsidavė architektūrai. jo darbai turėjo nepaprasto poveikio visai jaunajai
lenkų architektų generacijai.
Ščuka nepripažino jokių kompromisų, ir tatai
atbaidė nuo jo visus abejojančius. 1925 metų pabaigoje žurnale Blok įvyko
skilimas, bet šis svyruojančių draugų atsiskyrimas tik dar labiau paskatino Ščuką
su atkakliu konsekventiškumu eiti savo pasirinktąja kryptimi.
1926 metais, nebodamas didžiausių kliūčių,
Ščuka suorganizavo pirmą internacionalinę naujosios architektūros parodą Varšuvoje.
1927 metais jis dalyvavo naujosios architektūros parodoje Maskvoj. Tais pačiais metais
jis ėmė leisti naują žurnalą Dzwignia, kuriame sutelkė visus literatus
ir menininkus, užsimojusius dirbti proletarinės kultūros dirvose. Be to, jis mėgino
suorganizuoti darbininkų kultūros draugiją, kurios svarbiausias uždavinys būtų
buvęs kelti darbo masių meninį, kultūrinį ir sportinį susipratimą. Deja,
draugija valdžios nebuvo leista.
Paskutinis Ščukos darbas buvo straipsnis, įdėtas
ketvirtame žurnalo Dzwignia numery, antrašte Menas ir tikrovė, kuriame jis
mėgino panagrinėti menininko socialinės būklės reikšmę ir dabarties meno santykį
su darbo masėm.
Pažymėtina, kad Ščuka buvo žymus sportininkas,
vienas geriausių lenkų alpinistų; jis žuvo kalnuose per vieno iškilos dalyvio
neatsargumą. Jo mirtis buvo nepaprastai didelis naujojo lenkų meno nuostolis. Ir
pralinkus trejiem metam po Ščukos mirties tas nuostolis dar vis tebėra neatpildytas.
J. R.
Kalba autentiška
_____________
* Rosta SSSR telegramų agentūra.
(Atgal>>>)
** Šis nekrologas nėra pastanga
įvertinti Majakovskį kaip žmogų ir kaip kūrėją. Tuo tikslu kolektyvo narys J.
Radžvilas projektuoja patiekti Kultūros žurnale platesnį rašinį apie
Majakovskį. Red. (Atgal>>>)
*** Naudotasi žurnalu Der Sturm,
1928, 1 Heft. 185-86 psl. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|