|
<< Atgal
J. P-nas
IŠ PARYŽIAUS
Apie orą. Midinetes ir nemirtingieji. Ar daug
nuogumo Paryžiasu teatruos. Lekiojančios kiaulės. Tūkstančiai kubistų. Rotondos
laskutai. Trys kanalijos.
n Paryžiaus bulvarai
platūs kaip mūsų lankos. Ir visokio įvairumo pilna. Bet čia nemadoje stebėtis. Tik
gal nusistebi kada pradeda medžiai sprogti. O virš Liuksemburgo sodo Lietuvos
šienapiūtės dangus. Tada jau tai visa belieka pavasariu pavadinti.
Oras sušyla. Ir iš už jūrų atlekia... daug
prinokusių amerikonkų. Tam tikra jaunų vyrų rūšis užsiima gimnastika. Ruošiasi
sezonui.
O gatvėse oras blogas. Bet prie visi priprato.
Niekas lig šiam amžiui tokiu oru nekvėpavo. Kai kam garsusis Ponincaré
pusdievis-išgelbėtojas. Bet iš neelegantiškų iš neparyžietiškai suodinų
priemiesčių kartais pasigirsta siaubus aidas:
Hu, hu, Poincare! Hu, hu, Poincare.
Paryžiaus madas žino visi. Paryžium džiaugiasi
visi mūsų žemės kampai. Bet ką reiškia tiems žmonėms toks riksmas, niekas
nesidomi. Bet tai neelegantiška ir padoriam žmogui nepridera tai visa nė
pastebėti.
n Į Paryžių
lietuviški labai pasivėlinę laikraščiai atnešė žinią, kad Kaune įsisteigė
kažin kokia nepaprastai akademiška literatų draugija. Sako, bus priimami užsitarnavę,
nusistovėję, nieko nelaukto nemaną padaryt mūsų garbingi literatai. Žodžiu, kvepia
akademijos užuomazga.
Ir linksma gi man pasidarė. Pagaliau! Mes Keturi
Vėjai buvom nelaimingi. Norėjom vaidinti revoliucionierių modernistų vaidmenį,
norėjom skaldyti akademizmą, norėjom būtinai griaut, griaut kad ir nusistovėjusias
tradicijas. Bet neturėjom ką griauti. Dabar ir mums šventė!
Štai Prancūzijos nemirtingieji. Kad ir praeitą
žiemą jie susirinko. Susirinkę susedo, taip rimtai rimtai susėdo. Ir pradėjo
svarstyt kokį žodį priimti į žodyną ir išleisti į literatūrą, koks žodis geras,
o koks nedorėlis paškudnas ir reikia jį iš literatūros išvyti. Tokie geri,
išlaikyti, susitupėję seneliai. Svarstytą daug žodžių. Prakeiktųjų žodžių
tarpe atsidūrė net ir neparyžiečiams, dargi neprancūzams gerai pažįstamas žodis
midinette (modistė). Ir akademikai šį žodį atmetė. Tai niekis, kad visas
kraštas kasdien, kas valandą jį vartoja, tai niekis, kad jis į gyvenimą įaugęs. Bet
akademikai nenori jo įsileisti į žodyną! Na ir ką jiems padarysi.
Pradėjau svajoti. Ateis laikai. Ir mūsų akademikai
imsis panašaus darbo.
O mes, kaip ir Paryžiaus jaunimas, tada jau keiksim
juos. O, keiksim! Reikia manyti, kad bus daug linksmiau.
n Matėt kaip
didžiulio miesto žmonės dirba. Žinot kaip jie išnaudoja kiekvieną minutę. Jaučiat
kokio milžiniško dėmesio įtempimo reikia, kad visą dieną kontoroje, krautuvėje,
dirbtuvėje su žmonėmis, su daugybe įvairių žmonių, dirbti be pertraukos, dirbti
skubiai ir tiksliai, dirbti greitai ir sumaniai.
Paryžiuj kaip ir kiekvienam didžiajam mieste taip
dirbama.
Vakare. Kada sužiba nepramanyti ir nepagražinimui
vartojami milijonai ugnių virš bulvarų dangus rausvas. Daugely vietų gatvės
susitenka bent po kelias vienoje aikštėje. Jų suspausti namai skiausčiais kampais į
vienas kitą žiūri. Ir rodos, kad ten susidūrė keletas milžiniškų raudonai
įkaitintų prosų. Vidui karšta šviesa, viduj pilna maksimaliai išvystytos energijos.
Tokių didžiulių miestų atmosferoje ir atsirado
nauja teatro rūšis. Teatrai apžvalgos muzik cholai (music hall) arba
revue.
Į tuos teatrus žiūrėta su panieka. Kažin, begu
tai teatrai? abejota. Greičiau šiaip balaganai, nors tiesa pasakius paties
teatrališkumo balaganuos dažnai esti nemaža.
Tačiau paskutiniu metu ir patys atkaklieji
estetai ėmė kalbėti apie muzik holų teatrališkumą.
Ši teatro rūšis prisitaikė prie šių dienų
žmogaus nuotaikos. Juk didžiulio miesto teatro lankytojas nebenori vienodu dėmesio
įtempimu visą vakarą sekti vaidinimą. Vienas ištisas veikalas, kad ir geras, labai
dažnai nuvargina. Dabar norima trumpų scenų, originaliai sukomponuotų teatrališkų
vaizdų. Daina, muzika, šokis, trumpas vaidinimas, momentaliai keičiamos dekoracijos,
šviesos efektai, be pertraukos vis naujų ir naujų artistų veidų mirgėjimas. Tai visa
gausiai teikia muzik-holas, kurio svarbesnieji bruožai yra: įvairumas, lengvumas,
pastatymų turtingumas.
Daug kas muzik holuos išsivysčiusį masinį,
nuostabiai aukštos šokio technikos, ritmingumo ir atlikimo švarumo pasiekusį baletą
jau labiau vertina, negu senąjį klasišką baletą. Muzik holuos teatrališkumas
neištirpsta kaip dažnai esti senuosiuos teatruos, kur autorių filosofija, režisierių
gudravojimai, artistų rolių pergyvenimai patį teatrališkumą kartais nuslopina.
Juokinga, bet vienodai tvirtai pasikartojanti tiesa:
senojo tipo estetai nieko dar nepripažino, ką pagimdė meno srityje mūsų
amžius. Naujoji poezija, tapyba, muzika (džazbandas pusė bėdos, bet siuvamųjų
mašinų ir šlamėsių muzika! Kino, muzik-holas buvo niekinami.
Tik vėliau, kada pastebėta, jog ir be pripažinimo
jie puikiai vystosi, tik tada jiems buvo suteikiamas estetiškasis patepimas.
Aš buvau pažadėjęs pranešt ar labai daug Jakšto
žodžiais betariant nuogybių. Na tiek to, kam ypatingai įdomu klausykit:
tikrai. Paryžiaus teatruos nuogumo pilna. Bet nesuprantu kodel tai visa ten ne taip
jau baisiai atrodo.
n Rotonda. Tai
garsiausia visam Paryžiuj, o gal ir visoj Europoj kavinė. La Rotonde iš tolo
šviečia Motparnasse'o bulvare jos vyliojanti iškaba.
Ir, dovanokit už palyginimą kaip peteliškės
į žvakę visų kraštų turistai į tą Rotondą veržias. Ypač tie, kurie turi ką
nors bendro su menu.
Senai būta mažytės kavinės. Sako, tylus kamputis
buvęs. Jame mėgdavę išgerti pigaus vyno bokalą ar kavos puodelį Paryžiaus
menininkai. Lankydavęsi ir kitų kraštų emigrantai. Dabartinės Rotondos
savininkas, pasakoja, turįs šaukštą, kuriuo pats Leninas kadaise valgęs.
Tikrai šios kavinės sienos matė daug žymių
asmenų. O dabar...
Negras, italas, vengras, indusas, plytos raudonumo
veidu amerikietis, kaip abrozdėlis efektingas Ispanas, žydai, dar kartą žydai,
kyniečiai, mongolai, švedai, koks vienas lietuvis ir keletas prancūzų. Kampanija,
kurios šimtąją dalį čia išvardijau, kas vakaras pripildo dabar jau padidintą,
praplėstą kavinę. Seniau neturtingos aprūpę, bet jaukios sienos dabar
veidrodžiai, murmuras ir baisiai abuoja nenusisekėlių kūryba. Paveikslai
šuniukas, saulolaidžiai, dama su vualiu, dar sykį saulolaidžiai, jūra ir šiaip
vanduo, vanduo.
Savo praeities garbės nuošimčiais ir dabar
tebesiverčia ši judri kavinė.
Pasakoja, kad labai didelė dalis Rotondos
lankytojų iš metų į metus pasilieka ta pati. Vistiek kas kur dedas, ar pavasaris, ar
ruduo, ar karas, ar kokie kiti rūpesčiai vistiek čia kasdien tas pats papirosų
dūmais, neišsipildžiusiom viltims, niekad neįvykdytais geismais ir įvairiom tarmėm
pritvinkęs oras. Sukas dūmų verpetai, verpetuos žmogystės švaistos, žvanga smulkūs
pinigai, žiba pigios šypsenos, žengia kariuomenių niekad neturėję, išdidūs vadai
Rotonda prekiauja savo pasaulinio centro nuotaika.
Suplyšus, sunykus Rotonda. Tarp marmurinių sienų
neturtas gėdingas, žmones žeminantis neturtas ir naivios svajonės. Tiek tik liko.
n Nuosaikiais gestais
rimtos išvaizdos vyras. Tai estų poetas Joganas Semperis. Tikrai pradžiugau su juo
susipažinęs.
Kaimynai. Kaimyniška (pradžiai) ir kalba. Apie
Keturius Vėjus, pasirodo, net estai žino. Kaž kas rašęs į jų laikraščius
apie mūsų iš reto žingsniuojantį žurnalą.
Kaip gi kaimyno nepaklausi:
Kas pas jus girdėt?
Paklausiau. Ir perdėm turėjau pavydėti. Ten ir
spauda kitokia negu pas mus. Jie kultūros fondą, kuris daug jau estų literatūrai
padėjo vystytis, turi. Jie ir užsieniuos po 8 metus gali pagyventi. Kur gi ne pavydėsi.
Bet laikau fasoną. Ir darau tokią išvaizdą, būk
pas mus... Genijų pilnos nuovadų ir žemės tvarkytojų raštinės. Laukiama tik progos
pasireikšti. O kai del Kultūros Fondo tai ir mes jau, sakau, kartais apie tai
užsimenam.
Tiesa, sako Semperis. Mes kultūros fondą turėt
tai turin. Bet mums riestai su juo. Mat vienas mūsų literatas ėmė ir išleido knygą
vardu: Lekiojančios kiaulės. Ir, kad žinotumėt, dabar kas met, kada parlamentas
svarsto mūsų literatūros reikalus būtinai kas nors primena Lekiojančias
kiaules. Tai esti rimčiausias argumentas kodel norima nuo literatų atimti jiems
priklausančią kultūros fondo dalį.
Taigi, sako jis šypsodamasis jei norit
išvegnti tokių. . .
Bet aš pasiskubinau pertraukt: O! mes lig
paskutinių dienų buvom švelniausi nekalčiausi. Mūsų knygos vis apie saulutes,
roželes ir rasas kalbėjo.
Bet pats sau pamaniau. Vis delto ne pro šalį savo
kolegas įspėti. Jei ne duok Dieve kas parašys ką panašaus. Pražuvę.
n Trys kanalijos. Ne,
ta inieko baisaus. Tai tik vienas amerikoniškos filmos pavadinimas. Rodos, toje filmoje
nė vienos žvaigždės nė vienos garsenybės nebuvo. Tai amerikoniško tipo,
tam tikru jau gan išsidirbusiui stilium pagaminta filma.
Paryžiaus cinema kino nedaro kaip
kitur seansų. Ten į kino eini, kaip į teairą visam vakarui. Pradžia esti
8½ val. vakaro, pabaiga apie dvyliką. Daugumas Paryžiaus kinematografų publiką
kviečia ne tik pašmatniausiom afišom, šviesų gausiom reklamom, bet ir elektros
skambučiais. Iš tolo gatvių užesy girdėt kaip įkyriai zirzia tie skambučiai. Tai
primena jormarkų balaganus. Bet kino šių dienų vaikas mažai rūpinas aukštąja
estetika.
Kaip ir visur kino salė atsiduoda pelėsiais,
žiurkėm, pigia pudra ir ščyru žmonių prakaitu. Bilietas, pusantro franko.
Iš kairės bananus čiulpia, iš dešinės kaž kas
glamonėja kažką tur būt vis del to moterišką. Priešais dvejetas jauniklių
(ekrane siluetai reljefingi) kaip baisiai mirties bijantis ligonis, gydytojo receptą
pildydami tiksliai, kas minutę bučiuojasi 3 kartus. Kiek toliau kaž kas pasitaisė savo
braškančioje kedėje, atsilošė, atsiduso. Ir jei būtų patentuotos svarstyklės
galėtum pasverti tą nuovargio akmenį, kuris tuo metu nuo jo krūtinės nuriedėjo.
Trys baisios kanalijos. Nušvinta ekranas. Laukas.
Keistai susipynę kaž kieno išvažinėti keliai. Statūs pavojingi skardžiai, aštrios
uolos, putotos akmenų suspaustos upės. Raiti keistai apsirėdę žmonės, juokingai
griozdingi vežimai. Arklių karčius šiurena lauko vėjai. Jau iš syk vaizduojas
savotiškas, pilnas keistenybių, pavojaus ir lauke tyro džiaugsmo pilnas gyvenimas.
Žmonės turi kažin kokius geismus. Tamsūs
nepaprasti jų sumanymai.
Ir šie, kurie tik asfaltu išlietas gatves težino,
kuriems Bulonijos miškas, visuos kampuos lyg baravykais polismenais nudygęs, atrodo jau
paslaptingas ir įvairus, dabar įsmenga akims į vėjo šiurenamus greitus miklius
arklių karčius į žiauriai drąsius veidus į tolimą ir tikrai slepiningą lauką.
Žiūrovas žino savo trumpus takus: numeruotas butas
mūrais suspausta gatvė, darbo vieta, kavinė, artimesnis kino ir dar pora vieteliu
sujungti tais takais.
O čia trys amerikoniškos filmos plėšikai. Trys,
vadinamos, kanalijos! Šiurpulingi baisiausiam pavojui gyveną žmonės. Filmos turinys:
Trys plėšikai mano apiplėšti keleivius. Bet keleiviai, jų tarpe jauna žavėtina
mergaitė, apsirenka pamano kad jie juos gelbsti nuo kitų tuo pat metu, taip pat juos
plėšti pasikesinusių, plėšikų. Prieš savo norą tie baisūs žmonės pasidaro
geradariai. Jie nors ir baisiai surambėję, bet neišlaiko pasiduoda nekaltos
širdies monams. Kada jaunos, švelnios, dėkojančios už išgelbėjimą merginos
rankutės apkabina vyriausio plėšiko kaklą, jis pasikeičia. Jo širdy, laikinai
kažkur pasislėpę, atkiunta taurūs jausmai. Jis pasidaro jaunos merginos, kuri prie
progos pažymėsim, tuo metu buvo viso to netekusi, globėju. Ir nauja keista šeima: trys
baisūs dabar nedrąsūs ir nuolaidūs, plėšikai kamalijos ir jauna mergaitė
pradeda savo gausią visokiais nuotykiais, pavojais ir mažais tokiais jaukiais plačiajam
lauke, džiaugsmais kelionę.
Žiūrėk čia jie susišaudo su vienais, ten veja
kitus, vel bėga nuo trečiųjų. Tai čia, ten tau pasirodo iššauto šautuvo dūmelis,
kaip balto avinuko vilnų kuokšta vėjo nešama. Kuo tolyn vis daugiau įvykių ir
pavojų. Kalnų baugios paskliundos, upių putotos vilnys, pašėlusių arklių karčiai
stačiai mirga akyse. Pagaliau tie trys plėšikai savo globojamą mergaitę ir
susiraddusį lauke jos sužėdėtinį, gelbėdami viens po kito turi mirti. Mat jie turi
sulaikyt jų vyriausią piešą žiaurų šerifą, kurį mergina jų globojama, buvo
įžeidusi ir kuris būtinai ją nori pasiimti savo baision nelaisvėn. Baisūs plėšikai
eina stačiai į nasrus mirčiai, užtvarose pasislėpę šaudosi su piktuoju šerifu
krenta negyvi, bet savo pasiekia mergina ir jos sužadėtinis išsigelbėja. Vienas
plėšikų nušaunamas tuo metu, kada jis pamatęs jog jo mirtis neišvengiama, sumano
paskutinį kartą paragaut mėgiamo gėrimo, kitas miršta kortoms burdamas gelbėjamos
merginos laimę. Gerai jau nebeatmenu ar toji mergaitė pačiam finale pasidarė
milijoniere, ar ne.
Tai šitokia baisių kanaliųjų istorija.
Jau senai bananas, kurs buvo manyta pamažu čiulpti
visą vakarą įgrūstas gerklėn ir umai nurytas. Priešais sėdinti pora taip pat
senai daro neleistinai didelius tarp pasibučiavimų antraktus, kitur vėl tylu, jokio
šlamėsio. Ekrano judrūs šešėliai stačiai į tamsoje sėdinčių žmonių širdis
šviečia.
O kada sužiba šviesa daugelis akis nedrąsiai
nukreipia šalin. Kada salėje pradedama kalbėtis, iš syk nepagaunama naturalaus tono,
balsai keistai skamba.
To viso pakanka miesto žmogui. Bet atviriai
prisipažinus ir negali nepakakti. Kino veikaluos sukaupti prakilnūs dideli pasiryžimai,
žiaurios gyvenimo sąlygos, pavojai, greta paprasti primityvūs, džiaugsmai. Tai visa
patiekiama gyvai, psprastai naturaliai. Ir kas vakaras balaganiški kino elektros
skambučiai nežabota reklama ir tie greit ekrane slenkanti šešėliai, visam pasauly į
tamsias pelėsiais ir žiurkėm kvepenčias sales sukviečia daugybes žmonių. Ir su kino
nieks jau mūsų amžiuje nesusilygins. Kino įtaka į žmones, kino aktorių populiarumas
[nurodykit kas populeresnis už Čapliną!] yra milžiniškas.
n Kaip savo filmoje
Čaplinas staiga pakeitęs bėgimo kryptį apgauna jį besivejančius polismenus, taip
Picasso apgavo kubistus. O kubistų keletas metų atgal Paryžiuje, sako, buvo keletas
tūkstančių.
Tikra jūra margų drobių. Kam ji, ta jūra,
bereikalinga! Dabartiniai žmonės, bendrai nemėgsta savo butuos laikyt paveikslus.
Gigienos reikalavimai verčia sienas laikyti visai nuogas. Ir tik senu papratimu dar kai
kas, kad palaikyt gražiąsias tradicijas dar remia šią meno rūšį. Kubistai padarė
milžinišką darbą. Jų nuopelnų niekados žmonija neužmirš. Bet jų likimas
nepavydėtinas.
Yra dar alkanų, nepaprastu pasiryžimu tęsiančių
savo darbą. Yra prisitaikėlių. Yra daug ir tokių kurie plakatus piešia. Šie sotūs
ir patenkinti. Jų darbas reikalingas tuč tuojau ir milijonams žmonių. Paskutiniais
metais pasirodė keletas monografijų, kur kalbama apie geresniuosius plakatistus.
Senasis Paryžius turi visoko. Čia dar sutiksi
ilgaplaukių, pranašų išvaizdos asmenų. Jų įvairios profesijos. Yra tokių
kompozitorių, tapytojų bet yra ir komivojažierių.
O vienoje kavinėje, kur renkas lenkų kolonija teko
matyt bent septynetą Gerbačiauskų. Labai buvo įdomu.
n Mano širdgėlai
nėra galo: lig šiol nė vieno žodžio apie Tysliavos sulietuvintą Eifelį. Tik vienas
nusiraminimas lieka, kad taip pat nė žodžio nėra ir apie tai apie ką reikėtų.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|