|
<< Atgal
Petras Tarulis
TREJOS DEVYNERIOS
|
Šis veikalas pradėtas spausdinti K. V. 2 Nr. Ten
buvo pasakojama apie prasto senovės lietuviuko (Šernium praminto) prietykius. Čia rasit
tų senoviškų dienų tolimesnį, autoriaus nuomone, labai teisingą aprašymą. |
Senovės lietuviui laukiniu būt tai tik
nusispiaut. O dabar jau kur kas sunkiau.
Ta bambagyslė, kuri Šernių prie vienos žemės
vietos buvo pririšus, trūko. Ir dabar jis jau laisvas lauke liko.
Kaip gi aš ateinančiais rinkimais susirūpinusiam
piliečiui, ar labai raukšlėtam žinovui, ar, pagaliau, jaunai ir mąsliai [maloniausia
medžiaga!], bet džimi batukais apsiavusiai merginai nusakysiu kaip Šernius
lauke laukinis buvo? Vis tiek bus panašu į gegužinę arba į linksmą kelionę
paviešėt svetingam užkampy. Geriausiu atveju skaitytojas vaizduosis persirengusį
aktoriu iš lietuviškos istorinės piesės.
Na, tai kaip gi mes darysim, skaitytojau? A? Reikia,
kad Šernius būt laukinis. Reikia jam kitoniškų, negu dabar akių. Jei anatomijos
profesorius tobulais instrumentais išmatuotų kiaušą, tai jau rastų nors mažytį, bet
visgi skirtumą! nuo šiandienių kiaušų.
Kita krūtinė. Kita kakta. Kitoniškos žarnos.
Et, tiek to! Nelsepiu. Dalyvaukit kartu, mielas
skaitytojau. Jus mielas tradicijos dėka šiam mano darbe. Štai griežtai naujas
grimas. Liesus plaukus šalin! Še, Šerniau, laukiniai galingom garbanom šepečius
šiepianti plaukai. Duok krūtinę. Taip. Nemanyk rodytis senovės Lietuvoje su liesa
širdele, kurios išsekę raumenėliai neįstengia pakankamai stipriai ir greitai pumpuot
kraują. Še tau didžiulis ir tikslus raumenų akumuliatorius.
Laikyk krūtinę! Su valstybinės degtinės pusbonkio
įtalpos kraujo kiekiu tik parlamento liberalų lyderis išeitų, sakau, duokš
krūtinę: kibiru raudoną ir tirštą, kaip į 40 arklio jėgų motorą mašinistas
benziną pilu tau kraują.
Nervai? Jei nori, šilkinius telefono laidus galiu
pasiūlyt.
Celso stiklus į akis: Kad viską kaip kovos metu
artilerijos kapitonas galėtum įžvelgti.
O dabar atsigrįžk į mane.
Taip.
Dabar tai galiu tave rekomenduoti į senovės
didvyrius.
Na, pagaliau jei taip, klausyk mano komandos:
Marš į senovės Lietuvos mišką.
Nedideli, šmaikštūs ir taip gyvi, kaip
vestuvėse pamergiai, arkliukai juodbėriai. Aš turiu pabrėžt, kad jų plaukų
spalva nuo manęs nė trupučio nepriklauso. Siekdamas įvairumo aš kitokiai spalvai
simpatizuočiau. Bet šiuo tarpu jau nieko negaliu padaryti: ir dainos ir istorija kliudo.
Tie patys juodbėriai neša ant savo nugarų po
vieną vyrą.
Juodbėrių kanopos senai jau atsisveikino su sava
žeme. Dabar svetimi laukai jiems pakojon kelią kloja:
Kur senesni žino, kad netrukus bus svetimųjų
miestas. Žino, kad ten moterys ir turtai jų drąsos laukia. Jaunikliai džiaugias ir
nauju šlaitu ir keliūtos vingiais ir artima proga drąsą parodyt.
Visai negrandiozė ir neįspūdinga įvyko kova.
Suprantu: tankai, armotos, kulkosvaidžiai, dešimtys
ir šimtai tūkstančių kariuomenių. Tai kas kita. Ir kūnas šiūšta ir statistika
baisi. O čia...
O čia sauja lietuvių. Tiesa, jie labai uoliai
stengės kuo daugiau bildesio ir triukšmo padaryti. Kiek tik galėjo senoviškiau ir
baisiau apsivilko. Kepurės raguotos, kaip mūsų Dauguviečio senoviniuos spektakliuos,
kailiai, brazdos, pečiai platūs, be vatos pagelbos tik iš tikrų raumenų ir kaulų
pečiai. Nors tai gerai!
Arkliukai per šonus šikšnom išvanoti gaidžiais
puolė į svetimų sodybų tirštumą.
Svetimos moterys sukliko ir vanago užkluptoms
vištoms pamėgždiodamos, apdraikė viską riksmu ir vaitojimu.
Lietuviai plačiu ruožu puolė priešus
[nepainiokit su panašiais 1919 metų Lietuvos diplomatiniais pranešimais].
Priešai netaip lengvai atidavė savo moteris ir kitonišką turtą. Daugumas jų norėjo
greičiau mirti, negu prakeiktiems lietuviams užleisti savo vietą. Visai nejuokom
kautasi. Krista žemėn iš abiejų pusių gana gausiai. Kraujas tirštais lašais
aplinkui taškės. Kalavijų rankavėtai nuo kraujo lipo prie rankų. Skvernai taip pat
kruvinom dėmėm išmarginti.
Triukšmas. Aš nieko prieš neturiu: vaizduokitės
sau istorinio lietuviško veikalo sceną. Vaizduokitės butaforinių kalavijų, ješmų,
kirvių, buožių ir skydų bildesį. Vaizduokitės kaip čia vienoje, čia kitoje vietoje
kiaurai perverti, kariai plačiai rankas iškėtę krinta. Vaizduokitės jų vaizdingas
priešmirtines konvulsijas. Tik... patriotinių monologų nereikia. O šiaip tikrai būtų
panašu į tai, kas tikrai įvyko. Kad ne grimas, kurį šios kovos dalyviai labai sunkiai
gali nusiplauti būtų tikras sodžiaus teatro pamėgdžiojimas. Nevykęs spaistymas
su buožem ir kalavijais. Joks save gerbiąs režisierius tokios scenos nenorėtų rodyti.
Metęs bendrą žvilgsnį į visą kovos lauką, aš
kaipo nuoseklus pasakotojas turėčiau sustoti ties keleta įdomesnių detalių. Daug ką
galima pavaizduoti, daug to verta.
Tik gaila, kad mano rankos žymiai supančiotos mano
pirmykščiu, del Šerniaus gyvybės išlaikymo, pareiškimu. Aš dabar jau nebeturiu tiek
progų neramumu pavirpint skaitytojo širdį. Todel ne perdaug spausiu į tas vietas, kur
Šernius į pavojų patekęs, galėtų jaudinti skaitytoją.
Būtų malonu, kad skaitytojas vis tik sutiktų su
manim lengvu žaismingu žingsniu kartu tolyn eiti.
Šernius.
Numanau daug kas klaus: iš kur ir kaip jis čia
atsirado? Ką veikia? Ko siekia? Klausimai vietoje. Ir aš privalau į juos atsakyti. Bet
teks skaitytojui labai miglotu atsakymu pasitenkinti.
Ot, taip sau. Šernius bėgo mišku. Sutiko būrį
raitųjų. Trumpa tarp jų kalba:
Kur tu, vadinas, be kepurės bėgi? Gal
širšė vėjas, cha-cha!
Šerniaus atsakymą gali suglaudus taip išreikšt:
Et taip sau. Bėgu ir gana. Tik atgal grįžt
nebegaliu.
A! Šitaip. Na, tai drožiam kartu. Tuo tarpu
pesčias dumk. O paskui gal ir arkliapalaikį gausi.
O Šerniui kas? Jis mato nieko neturėdamas ir
nustot nieko negali. Tai ir sako:
Velniai jūsų nematai, drožiam.
Ir kada jie sutiko priešą, Šernius nedaro gėdos
autoriui. Jis įsivelia į pačią priešų tirštumą. Keletą kartų parkrenta, vėl
pasikelia ir lupas kiek gali. Vienas vyresniųjų padrąsino:
Gerai, sako, tik ne perdaug, kad be
reikalo žarnų neištaškytum.
Spiaut, ilgai kalbėt laiko neturėdamas
atkirto įsisiūbavęs Šernius.
Vos pasibaigė šis trumputis pasikalbėjimas,
lietuvių priešai gauna paspirties. Lyg į krosnį keletą pliauskų įsviedus, kovos
liepsna karštesnė tapo.
Lietuvių baras krūpterėjo, lyg pasviro. Buvo
galima manyt, kad padidintos ir šviežios priešo jėgos lietuvius sutriuškins. Bet
pavojui padidėjus ir pralaimėjimo pasekmėms kiekvieno vaidentuvėje sužibus, lietuviai
trūko lūžo šoko priekin. Pirmutinių tarpe Šernius.
Priešai pastebėję laikiną lietuvių pakrikimą
dvigubai karščiau ėmė veržtis.
Šernius nesvyruoja. Jis įžuliai raunas priešų
tarpan. Jis pasergėjo, kad greta jo stovėjusieji sėbrai atgal atšoko.
Atšoko jie tik laikinai, tik tam, kad prisitaikyti
ir vėl pulti. Bet vieną akimirką Šernius vienas. Vienas tarp priešų.
Priešai biauriai subliovė. Panertė galvas ir
paskutiniškai užsimojo lietuvius sugniužint.
Štai dideliu greitumu paskui vienas kitą
ūžiančių įvykių grandinė.
Atokiau buvęs vienas, įgudęs prie panašių
skerdynių, priešas mato Šerniaus aklą drąsą, siaurai akis primerkia, užsimoja ir
šaltai, bet taikliai į jį paleidžia smailų iešmą. Tokią jėgą kietas priešas
pavartojo, kad iešmas ne tik Šerniui į pilvą įsibestų, bet kiaurai jį perskrostų.
Šernius pats užsimojęs kirsti. Jis nemato, kad iešmas neša jam neišvengiamą, tikrą
mirtį.
Greit, nelauktai tai įvyko. Niekas negalėjo
padėti. Niekas ješmo nesulaikys. Taikiai paleistas jis va štai! Šerniaus pilvo
skradžioje žaizdoje pasvirs.
Užpakaly kaž kas suriko. Bet argi išgirs ta
trumpą riksmą Šernius? Ne! Nepataisomai. Būtinai. Tikrai tai įvyksta...
O skaitytojas tur būt šypsos. Tur būt kritingai
lūpas sudėjęs laukia!
Pažiūrėsim... Kaip gi jis iš tos padėties
išsinarplios. Pa-žiū-rė-sim...
O jei aš nebūčiau atidengęs savo paslapties...
Sakykit, skaitytojau, argi neatsirastų jūsų širdyje mano simpatingam, vikriam, geram
ir visokių malonių vertam Šerniui užuojautos. Na, prisipažinkit, ar nepajustumei
saldžiai skaudaus kutenimo savo viduj, ten kaž kur tarp širdies ir jaknų...
Dabar tik šypsena ir su nepasitikėjimu primerktos
akys. Aš tai žinau. Ir todel atatinkamai elgiuosi.
Štai atidengiu uždangą, už kurios pasislėpę
mano kolegos ruošias jus, skaitytojau, žavėti. Atvirumas, šviesa. Jokio patamsio!
Štai kas man rūpi.
Kartu viešumoje aptarsime padėtį.
Šernius užsimojęs kitam kirsti. Jis kovos
karščio įkaitintas nepastebi dideliu smarkumu stačiai į jį krintančio iešmo. Aš
sulaikau šią sceną: kaip kinimatografe, staiga nustojus aparatui sukti juostą,
vaidintojai, kaip kas buvo kas žodį išsižiojęs tarti, kas koją pakėlęs žengti
lieka nejudomai stovėti. Taip ir ši su Šernium scena staiga sustingo.
Aš galiu taip padaryt. Šernius staiga [skaitytojo
širdis suvirpa] atsigrįžta. Pamato. Akimirksnis... jis baisiu greitumu stveria
iešmą... Ir... Štai baisiąją mirtį [ir tiek rūpesčių autoriui] nešęs iešmas
Šerniaus rankoje. Tai labai prašmatnu, herojinga, karžygiška. Na, o jei jau rodyt
karžygį, tai kad bent karžygis būtų! Bet mūsų amžiuje įtikink kad nori žmogus,
jog tikrai taip buvo. Netikės, šaipysis. Antra versija. Staiga [vėl pasikėsinimas į
skaitytojo širdį] greta stovįs priešas lygiai tuo pat metu [kaip tik tada, kada
autoriui prireikė] gavęs mirtiną smūgį virsta ir patenka į iešmo ir Šerniaus
tarpą. Ješmas jį skradžiai perveria [šiam nelaimingajam vistiek: viena skyle daugiau
ar mažiau!] ir tik krauju lašančiu smailagaliu nuskrodžia Šerniaus alkūnę.
Ką gi, padėtis pirmu žvilgsniu ne blogiausia.
Lengvai ir greit baigta su ta painiava. Ir skaitytojas užintriguotas. Bet senai jau su
panieka žiūrima į tuos autorius, kurie panašius klausimus palieka paprastam nuotykiui
spręsti. Ir čia, vadinas, neišdega!
Trečia padėtis. Įvykiai nekliudomi vystos. Bet
tada juk Šernius miršta, o tai prieštarauja pamatiniam mūsų nusistatymui. Galima,
žinoma, mirtina žaizda. Bet velniop ją! Paskui tąsykis su ligoniu. Reikia tada kaž ko
moteriško, švelnaus, kas jį prižiūrėtų, slaugytų. Reikia daug jausminių klijų.
Dūsavimai, kuklūs žvilgsniai, šnabždesys ir panašios šiukšlės ką gi daryt?
Nebent...
Daug darbo buvo lietuviams. Kol belaisvius
suraišiojo. Kol pasislėpusius išgaudė.
Daug sukapotų. Vaitoja. Pagauti priešai šiepia
iltis. Iš visų pusių apsupti jie vilkais žvalgos į lietuvius, taip žiauriai stiprius
ir už juos galingesnius, kad priešų krūtinėse prieš jų norą, atsiranda juos
žavintis jausmas.
Šernius kitų tarpe darbščiai sukas aplink
suimtuosius. Jis gerai, kietai suriša priešų rankas. Jau neatsipalaiduos! Kai kas jau
bėga į priešų trobas. Iš ten girdėt moterų riksmas. Drebančios moterų rankos
glosto priešų pečius, tikisi pasigailėjimo sulaukti. Pilnos paskutiniško gyvuliško
pykčio akys pavergtos ir kitoniškos neįstengia būti, kaip tik švelniai nuolaidžios.
Kailiai, indai, ginklai didžiuliais griežiniais
styri aikštėje, kur senesnis juos prižiūri.
Šernius taip pat bėga į sandėlius. Stveria
daiktus. Neša. Jį kartais piktai subara:
Mesk tuos griozdus!
Ir dalį velkamų daiktų jis bruka šalin. Mat,
jauniklis, jam pirmiena.
Vienoje troboje Šernius netikėtai užklumpa
priešų moterį ir savo nekantrų kovos draugą tokioje padėtyje, kad jis čia pat
sustingsta. Aukštai pakelia antakius, skubiai perbraukia staiga išdžiūvusias lūpas
liežuviu... Nežino ko tvertis. Pats nepamato, kaip pagriebia sunkią girnapusę ir matyt
tikėdamas, kad ta girnapusė gali iš ten jį išvesti, velka ją į aikštę. Nors
aišku, kad ir niekieno nenurodomas jis juk numanė gi, kad ta girnapusė jiems nė
trupučio nereikalinga.
Kol priešai buvo pavojingi vyresniųjų nesimatė:
visi lygiai su priešais pliekės. Dabar, kada tik vieni nugalėtojai liko šeimininkauti
turtingose priešų sodybose, vyresniajam buvo daug rūpesnio.
Štai vienoje pusėje pasigirdo klyksmas, keiksmai.
Vyresnysis randa: du jaunikliai šiųmečiais gaidžiukais prieš vienas kitą stiepias,
Nekantrūs ginklai, kurie buvo priešams skirti, virpėjo rankose ir štai-štai ruošės
saviškį kirsti. Čia kivirčas del arklio. O štai kitam kampe daug piktesnio barnio
priežastis: jauna priešų moteris.
Išmintingas senis numano kas daryt:
Ji mano, sako.
Ir tada tie, kurie putoti prieš vienas kitą
stovėjo, svariais žvilgsniais palydi tą šmaikščią, neregėtai juos žavinčią
moterį ir tuojau nurimę abu greta bėga kito turto plėšti.
Paskui puota.
Skaitytojai, pasiruoškit padaryt malonės aktą. Nes
aš anksčiau apgalvotu planu ruošiaus nusikalsti. Nepatieksiu iškilmingų, senovės
gyvenimo aprašymuos įprastų puotų paveikslų, nevartosiu šydo, nė kitokių
grožybių.
Jokios tvarkos. Visur kur tik rado patogesnę vietą,
skubiai ir kuo galėdami sotinas. Išsijuosę. Veiduos po plačiąją, lyg pečiadantė,
šypseną. Net auksuotų taurių trūksta! Gėralą semia visu kuo, dargi rieškučiom. O
gėralas? Jis taip dvokia aitria rūgščia ir graužia kartumu gerkles, kad dabartiniai
Metropolio gerėjai ir nuo vieno antpirščio, kaip kačiukai nuo pypkės syvų,
išsitiestų. Kumelės pienas, na tai ir su dabartiniu šampanu nepalyginsi. Rūkytos ir
kitokios mėsos gabalai. Žuvys. Vaisiai. Be atodairos į žiaunas kemšama. Ir viskas,
kas tarp plačiųjų dantų pakliuvo, kriaukši ir smunka gilyn, o ten dugnas labai toli:
ten didžiuliai valgių griežiniai, lyg štukoriaus rankose pinigas, be pėdsako dingsta.
Kada visi įkaito, kada kojos pačios pasikeldavo ir
šeimininkų valios neklausydamos treptelėdavo, kada rankos plačiais ratais pamėgo
judėti prasidėjo žaidimai. Išsistovėję eržilai nesuprantamo pykčio pagaut
krato karčius, vilpši aukštyn paskuigalius. Nė vieno mandagaus gesto! Švelnaus
nusiteikimo asmenybei ir žiūrėt būtų nepatogu. Ne tik kojas vienas kitam mindo... na,
ką čia kalbėt!
Vienas kitam kimba į sprandą. Ritas, minas,
glebesčiuojas, meta vienas kitą žemėn ir kartu būriais griūva. Staiga kai kas piktai
suurkščia, mat jam pasirodė, kad jam koja pakišta ir pečiu niūkterėta perdaug
piktai. Kietas kumštis zimbia į smilkinį. Ir smilkiny smilkteri žiežirbos.
Vyresniam vėl darbo.
Galūtinai sotūs visą savo kūną išdraiko
aplinkui. Mat, nereikalingos dabar rankos tai kam jas rankiosi, nereikalingos ir kojos
neverta nė kilot jas! Lai drypso.
Šernius gėrė. Šernius šurmuliavo kiek gana!
Mynėsi. Už juostų po du susikabinę jaunikliai švaistėsi aikštėje, ardė savo kojom
žemę, stenėjo, atsiviedėję sviedė vienas kitą. Girdėt jų sunkus kvėpavimas. Jų
karštas prakaitas aitriai net iš tolo kvepia. Jų prakaituoti pečiai su pečiais
suspausti nė mintim tarp jų nepralysi. Niekas nenori nusileist.
Um! girdis iš visų krūtinės jėgų
atsidusimas. Tai mėginimas priešą žemėn parblokšti. Priešas neatsilieka. Jis ilgai
nelaukęs apgaulingu judesiu dėmesį kitur nukreipęs taip pat:
Ok! mėgina priešą ar per petį stačia
galva numest, ar keliuos suklupdyt, ar oran pakėlus ant šono patiesti.
Šernius ėmėsi su vienu. Pasistipinėjo, paakėjo
kojų storais pirštais šaknelėm perpintas velėnas, prisitaikė, sukė, metė
parbloškė. Kitą taip pat žemėje paliko. Jau keletas nugalėta. Tada stovykloje
pasigirdo balsų, kurių prasmė ši:
Žiūrėk! Tai jauniklis! A? Gyslotas berniokas!
Kada paskui vienas kitą per Šerniaus rankas perėjo
keletas jauniklių ir kada vis tas pats likimas juos sulaukė... Staiga atsikėlė iš
tarpo vyresniųjų vienas vyras. Pačiam gerume. Prieš pat žilus plaukus smilkiniuos.
Tai buvo toks vyras, su kuriuo ir pats vyresnysis mandagiai kalbėjo. Jis nieko neklausė.
Kaip žalas jautis niuriai priekin ėjė ir jo plati krūtinė iš tolo jam kelią skynė.
Na, eikš! įsako jis Šerniui.
Šernius kuklus. Visa savo išvaizda Šernius nori
parodyt, kad tų imtynių jis visai nenori.
Reiškia, mes čia taip sau, žaizdami ritėmės. O
taip, kad rimtai, tai nė nemanėm. Jis nori išvengti to susitikimo. Kam tai? Jis tokios
garbės ir netroško!
Ir prieš Šerniaus norą šis vyras paėmė jį už
juostos. Ir verste vertė Šernių jo juostos nusitverti. Šernius atžagariavo. Pagaliau
tas kietasprandis įnirto:
Pienburni, vadinas. Ką? Neišmanai
kokios tau garbės suteikiama. Tu būsi jo, o ne ko nors kito, parblokštas!
Stovykla suūžė. Paskui kaip po perkūnijos tylu.
Ši scena surinko visas dar neužmerktas ir sapnais
neuždraikytas stovyklos akis. Aplink atas. Įvairiaspalviai blizgančių akių ratas.
Vidury rjiedu už juostų susikibę.
Šernius jaučia, kad jis pateko į stiprias reples.
Jis mato, kad nuo tų imtynių neatsipalaiduos. Jis nebenori šį piktą vyrą dar sykį
užpykdyt ir taip pat rimtai jį suima... Tik... visų krūtinių sutartinas kauksmas.
Trumpa nejauki tyla ir betvarkis klegesys.
Mat, tas piktasis aplink save baime apsisiautęs
vyras nugara žemę pasiekė ir juokingai, lyg nevykusi šeimininkė skystą tešlą,
kojom orą pamaišė.
Greit. Gal abiem lygiai nelauktai tai atsitiko.
Taip. Šernius ir šį stipruolį, kurio net ir
ramaus visi bijojo, parmušė. Tiesa, gal čia paprastas nuotykis. Gal perdaug tas
kietasprandis barzdočius svaiginamo gėralo suvertė sau į gerklę, gal perdaug savim
pasikitėjo, gal, pagaliau, stačiai jo koja paslydo ir menkai pagelbėtas jis pargriuvo.
Bet faktas, visų akyse lieka neginčijamu faktu. Jauniklis Šernius pečiais griozdingai
šakotą priešą paguldė.
Šis šast, pašoko! Skaudžiai per sukąstus dantis
sumykė. Pajuodavo. Pačiupo Šernių. Sklandžiai, lyg karštai mylįs bernas mergą,
suėmė jį... Ir jau visi užmirė, žinojo, kad dabar tai vargas Šerniui! Kol
negrikšters ranka, kol nugarkaulis nekriaukšters, tol Šernius iš geležinio glėbio
neištruks.
Akių aplinkinis ratas dar skaidriau sužibo. Burnos
kai kur atvėpo. Kai kurios figūros nejučiom pamėgdžiodamos susikibusių pozas keistai
persimetė. Užuojauta dabar visa urmu Šerniui krito. Kiekvieną krustelėjimą
skaidrusis akių ratas seka. Kai kas suriko:
Gana, pakaks!
Bet ir šaukta nedrąsiai, nes žinoma gi, kad
Šerniaus priešas nieko neatbos! Savaip šį ginčą baigs.
Žinojo visi Šerniaus priešo kerštingą, kietą ir
nežinantį kas pasigailėjimas būdą. Žinojo ir tik vieno laukė, kada pagaliau jis
ras reikalingu Šernių sutriuškint.
Akių ratas niekur nemirksi mato, kad jie iš
lėto vienas kitą žiauriai suėmė. Jaučiama, kad Šerniaus priešas nusprendė
taisyklingose imtynėse jam atkeršyt. Akys paspringo reginiu. Akių ratas tyliai žiba ir
laukia...
Veltui laukė.
Nes vyresnysis, kuriam teko šį būrį tvarkyti,
greit reikalą sau vienas apsvarstė. Ir nusprendė: negerai jei tas jauniklis
skaudžiai nukentės, dar blogiau jei vyresniajam nepasiseks. Todel jis staiga suriko:
Gelbėkitės, priešai!..
Bet tuojau paaiškėjo, kad nedaug jo pameliuota. Vos
tik spėta krūpterėt, vos tik suprasta to šauksmo prasmė tolumoje tikrai pasirodė
priešai. Priešai, jų aukščiau išsklaidyti, surinko gausų būrį ir ėmė nurrmusius
ir jokios pavojaus nesitikėjusius lietuvius iš visų pusių supti.
Vietoms įgėrusiems, vietoms šiaip lig kaklo
prisisotinusiems, vietoms apsnūdusiems lietuviams nieko daugiau neliko kaip tik ką
patvėrus, ką pametus kiek galima sparčiau sprukti.
Mieguisti veidai graibo ir nieko neranda. Apygirčiai
šuoliais ir bėga ir blaivėja. Imtynių dalyvių, pirmykščius griežčiausius
troškimus, kaip chirurgas apendicito priežastį lyg kas iškirpo. Šoko, tvėrė,
bėgo, vienas kitam padėjo. Kerštas, pavydas, pagieža, nirštas vidun smuko. Ir tuos
visus įvairius jausmus pakeitė: rūpesnis išsigelbėti.
Antro epizodo pabaiga
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|