|
<< Atgal
VAIKŲ LITERATŪRA SUAUGUSIEMS
(Iš Keturių Vėjų kurijos sekretoriato)
Yra žmonių, kurie mano, jog nevisi gimnazistai
gali eiles rašyti. Net mūsų gerbiamieji kritikai, jei jiems patenka atspausta kurio
įsimylėjusio gimnazisto knygutė, užsidėję ant nosies po dvi poras akinių
prakaituodami vertina ir ieško jaunam autoriui nors kuklių pagyrimo
žodžių.
Tai pareina nuo to, jog mūsų kritikai jau pamiršo,
kaip patys seniau gimnazistėms į albomus ir per laiškus eiles rašinėdavo. .
Šįmet išleistų dešimtis knygučių
vaizdžiausiai įrodo, jog ne ti gabesieji, bet stačiai visai laužiški gimnazistai gali
eiliuoti ir spausdinti savo kūrinius ne tik mūsų aukštai kultūringuose
lairaščiuose, bet ir atskirais leidiniais.
Ir tai nėra vien tik mūsų laiko savybė. Jau
Gedimino ir Kęstučio laikais Lietuvos gimnazistai eiliavo. Kunigaikščių įsakymu,
žinoma, jiems buvo griežtai draudžiama savo eiliavimais popierą gadinti, tačiau
eiliuoti niekas jiems nedraudė ir jie eiliuodavo nei kiek nemažiau už dabartinius. Ir
kas jiems buvo kita daryti? LFLS, Kovo, Makabi tada dar nebuvo; bendrai futbolo technika
stovėjo labai žemai, filatelija vos tik gimti tebuvo pradėjusi, detektoriai taip pat
nebuvo madoje tad vargšams gimnazistams tik kūryba ir buvo bepalikusi. Medžiagos
kūrybai irgi netrūkdavo. Buvo daug miškų, vandenų; kartais išslysdavo iš po debesų
didžiulė saulė, arba daug žvaigždžių. Tad gimnazistai liuosomis nuo pamokų
valandomis vaikščiojo po neįžengiamas girias ir dainavo. Išslys iš po debesų saulė
apdainuoja, pamatys žvaigždę dainuoja, pajus sielos gilumoje, širdyje ar
šiaip kur pirmąją laukinę meilę dainuoja. Sako nebuvę neįžengiamose giriose
nei vieno neapdainuoto medžio.
Sakysim, tylus gegužio vakaras, medžiai vos tik
pradeda sprogt, kvepia, ore zvimbia juodvabaliai, ar kitaip kaip juos tada vadindavo,
krūmuose gieda lakštingala, gimnazistai: ateitininkai, aušrininkai, varpininkai,
draugininkai, žiežirbininkai, žaizdrininkai, kibirkštininkai vaišto visi, kaip
broliai susikabinę, užmiršę partinius ginčius ir dainuoja:
Lakštute,
Paukštute,
Ko gi tu burkuoji?
Šita kūriamoji savybė mūsų laikų gimnazistams
yra palaikų keliu perduota ir vargu ką čia begalima padaryti. Tiesa, fitbolas,
filatelija, detektoriai, dalį šios kūriamosios masės nuo eiliavimo atitraukia, tačiau
kita dalis dar intensingiau savo jausmus eilėmis reiškia.
Žinomą, nieko čia bloga nebūtų tegul sau
reiškia, kol šie jausmai liekasi gimnazistų ir gimnazisčių tarpe. Tačiau, kai jie
pradedama atskirais leidiniais suaugusiai visuomenei brukti, tylėti nebepatogu. Maža ką
kas gali pamanyti ir pradėti vertinti (kaip tai jau daro mūsų kritikai) šiuos
jausmų leidinius, kaipo poeziją. Pesimizmo ir optimizmo varpų gadynėj visko
galima laukti.
Tur būt, niekada dar lietuvių kalba tokio
pasibaisėtino spausdinto šlamšto nėra mačiusi, kaip pastaraisiais metais. Ir tur būt
niekada nėra buvę Lietuvoj taip žemai puolusiu skoniu kuriamųjų gimnazistų, kaip
dabar.
Nėra ko čia iš šių kūrėjų reikalauti
žmoniško eiliavimo technikos, originalumo, kultūringos sakinio struktūros ar
pakenčiamo rimo, stačiai sveiko proto trūksta. Štai paeiliu atversk kuria nors iš
šių dešimties knygučių:
Pavasaris
išaušo,
Žiedais
šypsosi laukai
Džiaugiuosi.
Šyrdy jaučiu
aš rojų,
Laukams
saldžiai kvatojų,
Juokiuosi.
Išeisiu aš į
kalnus,
Išeisiu aš į
miškus
Dainuosiu (O,
Viešpatie! Red.)
Ir džiaugsiuos
širdžia visa
Džiausgsiuosi
veidu, siela
Apalpsiu
(Bernatonis)
Alptų sau vienas kur pamiškėję besidžiaugdamas
veidu ir siela kam suaugusiems taip nemokėliškai pasakoti tokius paprastus daiktus?
Ką pasakytų Kęstučio laikų gimnazistas tokią kūrybą išgirdęs?
Kas
sustabdys man laisvės kelią
Ir siekio žvaigždę kas nukreips,
Man paukščio sparnus kas pakeis
Nebus kas man prieš ranką kelia!*
(Vitkauskas .
Arba kitą pusląpį to paties atvertus:
Saulės ūpą pasigavęs,
Jausmo kardą pasiėmęs
Tavo širdį užkariausiu.
Jausmo ugnį susikūręs,
Joj sušilti užsikvietęs,
Vaidelute būt prašysiu.
Brangus mūsų kritike, Jocaiti, tai kas, kad
gramatika šlubuoja ir jausmo yr ir poezijos yr, girt galima.
Versk trečią jausmų knygą:
Skubėki, brangioji: putoja jau vynas
aukso taurėse.
Ateik, kol skruostų varsa nenublanko,
giedra akyse.
Jau kraują su auksu sumaišė
šiandie, taigi
tu
Spindėk, lyg tas auksas, bangi būk, lyg kraujas
vaikų nekatlų.
Aš tavo galvelei nupinsiu vainiką
lelijos žiedų.
(Laucevičius-Laucius)
Ach tas banguojantis vaikų nekaltų, kaip
avinėlių, kraujas! Ir rinkėjas turi surinkti, ir mašina atspausdinti, ir Zelceris turi
popierio pristatyti, ir knygynas lentynas užkrauti, ir Tumas ir Radzikauskas ir Jocaitis
turi skaityti ir galvas laužyti, kaip čia tą nekaltą vaiką su banguojančiu krauju
pagyrus. Pačiam brangiau kainuoja.
Ils me disent, tes yeux, clairs comme le christal:
Pour toi, bizarre amant, que est donc mon mérite?! Tai iš Baudelaire'o epigrafas.
O lietuviška siela išduoda tokią poeziją:
Ach, šitam kambary tiek numirusių rožių
Ir tylaus svaigulingo alpulio žiedų!
Mano miela, meldeis tu gal ne vieną naktį,
minėdama, kaip mes čia džiaugėms vienu du.
(Antanas Venclova).
Žinant nors porą eilučių iš Boudelaire'o rašyti
tokią kiaušinienę tai įrodymas visiško negabumo svetimųjų kalbų moksle.
Kokią gimnazistę gali įtikinti kad ir toks
prisipažinimas:
Aš sakau:
Kaip gegužės briljantai,
Kaip žiedai
purpurinės skaistybės,
Tu graži, tu
saulėta!
Ką gali į tai atsakytų prašmatnesnė, maždaug be
pataisų perėjusi į šeštąją klasę gimnazistė? Tur būt taip maždaug:
Pons Antanai:
brilijantais
Mus vilioja
kožnas frantas.
Kad graži
pati žinau,
Kas toliau?
O toliau:
Aš sakau:
Mano meilė, kaip vynas,
Mano meilė, kaip
degantis žiedas,
Aš gegužio
nakties užbūrimų poeta,
Gimnazistė:
Pons
Antanai nesigirki,
Jūs
visi labai ištvirkę...
Iš
eilių nieks netikėtų,
Kad
jūs esate poeta.
Bet kam čia gilintis į jų dviejų ginčą.
Gimnazistei, kuri žino visas tų įvykių smulkmenas, gal ir įdomu prisiminti, bet
kuriam galui čia pupos su varškė. Kuo kalta visuomenė, kad jai tiekiami tokie
bejėgiški stenėjimai. O paskui kritikai draug su šiais autoriais bara tą vargšę
visuomenę, kad ji knygų neskaitanti.
Pesimizmo ir optimizmo varpų gadinėj tiekiama
net ir tokio tavoro:
Kas tie kloniai,
žydrūs toliai
Ir laukai?
Kas tos akys, krūtys
kietos
Ir plaukai?
(Šimkus-Nėlis)
Ponai gimanzistai! Lietuva ne publikos namas. Jei
norite intimiškai pasikalbėti, eikite į rūkomajį kambarį.
Gimnazijų ir Universiteto pedagogų taryboms reiktų
rimtai susirūpinti savo auklėtinių likimu. Įaugs vaikas į protą pačiam bus
nemalonu prisiminti, kad kvailystes rašė ir spausdino.
Reikėtų visomis priemonėmis remt futbolas. Gerai
taip pat ir filatelija. Paskutiniu laiku girdėtis, jog ir detektoriniai radio
aparatėliai nemažai gimnazistų atitraukia nuo kūrybos. Reiktų, kad valdžios
lėšomis būtų užperkamos šių dienų aparatėlių dalys ir tegul jaunesnieji sau
juos konstruoja, tai labai sveikas ir naudingas laiko leidimas.
Tiems gi, kurie nežiūrint visų apsaugos priemonių
vis delto links prie rašymo, mes čia norime patiekti pirmai pradžiai keletą
patarimų. Rašantiems reikėtų žinoti štai kas:
1) Neblogus eilšraščius gali rašyti kiekvienas
vidutiniškų proto gabumų vaikinas ar mergaitė. Pasakos apie Dievo dovaną apie
talentus yra grynas prietaras. Geras eilėraštininkas nieku nėra geresnis ar
blogesnis už gerą futbolininką, ar detektorių konstruktorį.
2) Kiekvienas eilėraštininkas privalo mokintis savo
amato bent tiek, kiek kurpius mokosi savo meno. Laukti vakarą kur pakrūmėj įkvėpimo,
ar mirksėti į žvaigždes, kol iš aukšto dvasia pavydale karvelio ar vištos ant
galvos tau nusileis tai vėplų darbas.
3) Reikia pažinti savo darbo medžiagą žodį,
kalbą. Naudinga: bendroji kalbažinystė, pritaikomoji kalbažinistė (poetinės kalbos
teorija Veselovskij, Potebnia, Šklovskij Žirmunskij). Be to, folkloras, ir gyvoji
žmonių kalba.
4) Poezijos pamatas ritmas. Reikia išmokti sugauti
įvairių gyvenimo reiškinių ritmas. Pav. Lietus lyja.. Nauji namai Žaliam Kalne.
Pulsas kulia. Automotoro darbas ir t. t. Eilėraštininas turi visuomet jausti savy šį
gyvenimo ritmą, net miegodamas.
4) Perskaityti svarbesniuosius kurinius pasaulinės
literatūros ir taip vadinamus klasikus, kad nebūt į juos panašiam ir nekartot tai, ką
kiti savo laiku daug geriau už tavę yra padarę. Literatūros padarinys tiek yra vertas,
kiek jis savo tobulumu skiriasi nuo kitų aukščiau padarytų dalykų. Peckiojimas senai
nuvalkiotų motivų ir zaunijimas įkirėjusių melodijų tai visų šalių
puskarininkų ir štabo raštininkų darbas.
6) Susipažinti su meno metodais
(formalinis-pritaikomas metodas Oskar Walzel: Gehalt und Geschtalt in d. Kunstwerk des
Dichters 512 pusl. Apie tą pat trumpai. Žirmunski O formalnom metodė).
Gerai žinoti eiliavimo techniką:
a) Ritmas (Andrej Bely: Izsliedovanije ruskavo
četyriochstopnavo jamba ir kiti to pat autoriaus raštai ritmo klausimu.
b) Eilėraščio melodika: (Eichenbaum: Melodika
sticha).
c) Fachtura (Majakwski: Kak delat stichi).
d) Perskaityti bent vieną žmonišką poezijos
teoriją ištisai, tik, žinoma, ne Bizauskio ir ne Gustaičio: Stilistiką. Iš
šių galima būtų pasimokinti ne bent davatkų gadzinkas rašyti ir Maironį skaityti.
Jaunam rašytojui, jos nieko naudinga negali duoti (Tomaševskij Poetika. Galima net,
nors kiek ir pasenusi: Ovsianiko Kulikovskio Teorija Poeziji i Prozy. Labai gera
Šklovskio Teorija prozy).
8) Dar keletas praktiškų patarimų iš abėcėlės:
a) Rašyti į popierą eilėraštį tik tada, kai jau
aiškiai girdisi sąmonėj jo muzika (ritmas, melodija, vietomis aliteracijos, garsinės
metaforos ir t. t.).
b) Stengtis, kad sakiny nebūtų nei vieno žodžio
be kurio galima apseit. Jei užbrėžus vieną žodį eilėraštis nepasikeičia
blogai, jei užbėžus keletą nepasikeičia dar blogiau. Tada reikia pabandyti
užbrėžti visus eilėraščio žodžius ir jei jis nuo šito nepasikeis tai taip ir
palikti.
c) Nevartoti išdaužytų, įkirejusių rimų:
nakčia slapčia laukai sakai. Veiksmažodiniai ir daiktavardiniai tos pat
lyties rymai daro pigiausį įspūdį. Nei vienas save gerbiąs eilėraštininkas
nepavartos: rašyti tašyti, graibyti matyti, mieloji jaunoji, gelelė
mergelė tai ne rymai, o ramsčiai, kurias raiši ramstosi.
d) Epitetų vartojimas tai įrodymas autoriau
bejėgumo parodyti daiktą ar veiksmą taip, kaip jis norėtų. Užuot privertus
skaitytoją tai pajusti jis prilipdo prie daikto cukierkos popierėlį su užrašu: gražioji
gamta skaisčioji saulutė, laukinė meilė ir t. t. Pigu banalu, ne
skoninga.
e) Tropus ir figūras vartoti tik originales, kurios
greičiau ar vaizdžiau apibrėžia aprašomąjį daiktą ar veiksmą. Ypač atsargiai su
sulyginimais ir mataforomis. Metafora yra galingiausias poezijos meno įrankis. Vienas
garsus lenkų poezijos teoretikas pasakė: Duokite man metaforą ir aš pasakysiu
kurios epochos jos autorius. Kažin kuriam šimtmečiui priskirtų jis lietuviškuosius
autorius iš jų meteforų spręsdamas?
f) Reikia daug bandymų rašyti, kol pradeda išeiti
iš jų įmanomi eilėraščiai. Iš pradžių galima ir apie orą, apie augmenis, apie
vištas. Ir tik tada, kai jau išmoksi pasakyti šio to naują kad ir apie vištą,
galima atsargiai imtis rašyt ir apie mylimąją. Kitaip bus gėda ir pačiam ir
mylimajai.
Tiek kol kas pirmai pradžiai, bet vis delto mes
ščyra širdžia patartume dar kartą pabandyti futbolą ar filateliją gal
pamačys.
Kalba autentiška
____________
*) Prieš koją --- galima kelt? R e d. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|