|
<< Atgal
Kazys Binkis
VASARIS VĖJAS
Jau ketvirti metai dirbame nepriklausomybę.
Turime vieną nepriklausomybės galvą ir apie
šimtą pusgalvių, turime nepriklausomų ministerių, nepriklausomų milicininkų,
nepriklausomų bankų, nepriklausomo šmugelio ir daug kitokių nepriklausomų dalykų.
Stengiamės, kad viskas kaip kitur. Pradėję nuo botago ir drobinių kelniukščių
mokame kur reikia kad ir frakas ir cilinderis ir Bencas. Stengiamės rodytis, kad drąsūs
ir patyrę vyrai. Raustame prisiminę, kaip mūsų valstietis okupacijos metu drebėdavo
pamatęs vokietį žandarą, idijotiškai šaipydavos jam ir rankas laižydavo. Sunku
vergauti atsidustame baudžiava įvarė mums tą drebėjimo ligą. Jau Kudirka,
daktaras, tas patsai Kudirka, kursai mus išmokė vadintis didvyrių žemės piliečiais,
vėliau savo Varpuose pastatęs daktarišką diagnozą, padarė išvados, kad
labiausiai išsiplatinusi lietuviuose liga, tai kinkų drebėjimas. Ir nieko čia
nebepadarysi. Jog ir mūsų laisvoms ir nepriklausomoms kinkoms taip dažnai atseina
suvirpėti, kai mes pasistiepę nešame arbatos kokiam francūzų sifilitikui ar anglų
kakainininkui.
Ir dirbame dirbame. Kaip kurmiai rausiame žemėse
kiekvienam paskirtą vagą ir linksime kaip bušmėnai savo nepriklausomybės fetišui.
Bet pagrasys kas iš tų gerinčių arbatą pirštu ir mes nepriklausomi klusniai
atsakome: klausome! Kaip gi ne. Nes mūsų tėvai baudžiauninkai ištisus
šimtmečius klausė ir tas verguvės siaubas dar nepaleido iš savo replių mūsų
dvasios.
Ir lig šiol mes neparodėm tikro noro iš jo
pasiliuosuoti. Jog kas dvasia? Jos neįrašysi bugalterijos knygos aktyvan. Be to dvasios
ubagystė taip lengva paslėpti gerai pasiūtan frakan ar pridengti ją mokamai surišant
galstuką.
Ir štai, iš gyvenimo ūkanų išlenda didumo, kaip
surangytos Eifelio bokštas ilgas, ilgas klousimo ženklas: Kas jei mes nuo savo
nepriklausomybės fetišo nuvilktumėm fraką? Kas jei šiandie ateitų kokie nauji gunai
ir pratiestų naują demarkacijos liniją nuo Dinaburko iki Liepojaus? Kas liktų iš
keturių nepriklausomų metų? Kurių kultūros brangenybių mes susikūrėm ar nors
rimtai stengėmės susikurt, kurios padėtų mums tapti žmonėmis, ne
atsipalaidavusiais vergais drebančiomis kinkomis, bet tikrais, laisvais, pabudusios ir
susipratusios dvasios žmonėmis, pilnateisiais pasaulio piliečiais?
Mažiutė mikroskopiška biudžeto dalelė, maž daug
tiek, kiek mama duoda vaikui baronkoms tai švietimo ir kultūros reikalams.
Mokyklos be langų. Mokytojams įstatymas:
priesakų mokytis. Jaunuomenė, kuriai mokytis arba mokyti uniformoj arba
departamentuos. O šių metų naujokuose radome 50 nuošimč. analfabetų, o sodžiuj
mūsų dedės patylomis dūsauja nebetekę vilties susilaukti caro laikų sugrįžtant ir
siunčia Kaunan pareiškimų, kad nebenorį būti piliečiais nes, pakaksią pilti,
ir reiškia nepriklausomo noro tapti vėl mužikais.
Aimanuojam kad bala, kad trošku, o savo jaunuomenei,
kuri įneštų į tą balą judėjimo vietoj universiteto atidarėme Kaune 400 smūklių,
kad ji baigtų nusigerti.
Treti metai veblame apie universitą, keli mėnesiai
seimas slebizavojo statutą ir vis nieko. Dalis suverėnų naudodamasis savo penkių
zakrestijonų dauguma sugalvojo iš tos mokslo šventyklos pasidaryti sau špitolę ir
stapt.
O gal dar prisiminti suaugusiu švietimą, žmonių
knygynus, žmonių teatrą etc.? Pastatykime čia didelį 0. Retai tokie dalykai
prisisapnuoja pakanka pilstytuvės.
Mūsų tėvai baudžiavos jungą vilkdami susikūrė
sau didelį meną, kuris toli praskambėjo už mūsų krašto sienų. Gal mes jame
ieškome paguodos? Gal mes meno šaltiny stengiamės apiplauti savo apipelėjusią
dvasią? Gal mes stengiamės tas brangenybes bent išlaikyti?
Amžiais sukrautą mūsų tėvų turtą, mindome
kojoms. Ketvertas tomų dainų ir pora tomų pasakų, dar anais laikais keletoj parapijų
surinktų ir rusų, vokiečių, lenkų ar suomių išleistų, tai ir visos mūsų žmonių
paliktojo turto liekanos. Kitkas guli, neapdraustas nuo nelaimės Vilniuj Mokslo Dr-jos
archivo spintose, arba eina į kapus draug su paskutinėmis senelėms dainininkėms.
Mums jos nereikalingos.
Tiesa, mes pavadinome Kauno gatves mūsų didžiųjų
vyrų vardais.
O Čiurlionis peli sukrautas skryniose ir užrakintas
drėgnam Meno Kurėjų Dr-jos kambary. Seimas vargasi negalais nubalsavo, bet nėra buto.
400 smuklių, kelios dešimtys bankų ir keli šimtai šmugelio įstaigų, randa Kaune kur
puikiausiai įsitaisyti, tik savo genijaus kurinių neturime kur priglausti.
O Meno Rūmai? Turime nesuskaitomą tautodailos
turtą. Turime savo dailininkų, kurie dar nesuskubo, kaip Čiurlionis, nuvešti savo
kurinių užsienin, kad juos įkainuotų. O kol užsienis nepradėjo apie juos rašyti,
tai mes stovim rankas nuleidę, žiūrim, mirksim ir kad paslėpti savo dvasios ubagystę,
flegmatiškai vienas kitam čiaupsim: Nieko ypatinga...
Parinktoji Meno Kurėjų D-jos kolekcija nesusilaukė
Švietimo Ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriaus sankcijos, kuris
teikėsi tarti Aukštajam Seimui savo kompetetingą žodį: šlamštas. Ir Aukštojo
Seimo dauguma rankų pasikėlė: nereikia.
Kažin, jei Čiurlionis dabar tarp mūsų gyventų ir
ponas direktorius su dauguma pakilusių Seimo rankų žiūrėtų į jo paveikslus, ar
nepasirodytų jiem, kad ir tai šlamštas. Juk tuose paveiksuluose nėra numaliavota nei
jaučio, nei asilo, kuriuos toji draugija pajėgtų suvirškinti.
Nėra lėšų? Išmetėme milijonus marmelado
fabrikui steigti, kurio pagamintą marmeladą atsisakė ir karvės ėsti. Išmetėme ir
tebemėtome milijonus visokioms kitoms marmeladinėms operacijoms. Tik savo dvasios
tuštumui užkimšti nieko nedarom. O juk dvasiai marmelado nepaduosi.
Susitvėrė būvusių ministeriu komitetas tulpių
oranžerėjai steigti ir dirba projektus, kaip iš visuomenės tam reikalui pinigų
išubagauti. Kito kelio mes nežinom.
Ir skursta mūsų dvasia. Ji eina menkyn ir menkyn ir
greit ji paliks visai toki, kaip mūsų dienraščiai.
Mes laižomės prie tų didžiųjų, o jie vadina mus
analfabetais. Mes skundžiamės jiems, kad mus skriaudžia, o jie iš mūs tyčiojas. Mes
rodome jiem savo frakus, o jie mus driskiais pravardžiuoja.
Ir toliai taip bus, kol mes nepamatysim visoj
platumoj savo dvasios ubagystės.
Toliai mes nebūsime tikrai laisvi ir nepriklausomi,
kol savo dvasios neatpalaiduosime iš tebelaikančio ją savo replėse vergijos siaubo,
koliai gaivingas vasaris vėjas nesulaižys mumyse sukietėjusios storžievybės plutos ir
gaivingi naujojo pavasario šaltiniai nenuplaus nuo mūsų amžiais suneštų dulkių
mėšlo.
Kalba autentiška
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|