Gasparas Aleksa

Eilėraščiai iš knygos „UŽKEIKTI BARBARUS“

„Išdegusi žemė...“
„Žavi vandens srovė...“
„Nojui nusispjaut...“
„Nemigo naktys...“
„Man tavo vardas nesvarbus...“
„Namai – degtukų dėžutės...“
„Ieškau stiklo...“

Į viršų

***
Išdegusi žemė,
tik pelenų sauja į akis,
užmiršk.
Plėšiu po vieną
tarytum žolynus
žydinčius apdarus,
kapoju liežuviu.
kandžioju,
springstu,
niekinu,
kad neužuosčiau
tavojo kvapo,
maudžiančio po oda.
Lupu ją nuo savęs
tarsi garbę
ir nešu šešėliui,
gaisravietėje
spurdančiam,
užbersiu jį akmenimis,
žole ir žodžiais,
kad negirdėčiau
alsavimo,
krentančio vanagu,
saldumu į gomurį,
mirtimi į kūdikį,
sudeginkim jį abu,
palietę lūpomis.
Mūsų bažnyčia
alsuoja nekaltybės evangelija.,
įpūskim žiemos šaltį,
kad išliktume.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Žavi vandens srovė
plauna gyvulėlių papilves,
jie paklydę blaškosi
tarp liūdnų praeivių,
girdžiu tavo šauksmą:
panirk giliau,
ištirpk,
kalbamės tarytum vandeny:
kiekvienas žodis –
dusulys,
kai jų nelieka,
grimztame į pomirtinį gyvenimą.
Garuoja žalsva pagalvė
su gelsvu apskritimu:
čia tavo pirmojo vyro
atvaizdą piešia
ir mato jūsų vaikai.
Jie ateis balzamuoti retortose,
išspjaus formaliną,
nusijuoks,
kad pats nenumirčiau.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Nojui nusispjaut –
mirkite, lozoriai.
Ne Vilniuje – medis Adomui,
išplėštas akis po juo
Ieva sodina,
užberdama žeme,
iš jo burnos
šaukiančia.

Mus išdavė kvapas,
Šitaip guolyje
sudygę cikorijos
apraizgo kepenis,
o varputis,
kaulus pragręžęs,
išlaisvina sielą
tarsi burę
mums atsigulti.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Nemigo naktys –
vilkai geltonom akim,
jų baltymai žalsvi,
tarsi pro tako luobą
besikalančios žolės pūkeliai
po prabėgančiųjų šiltom pėdom,
čeža už langų,
inkščia ir lenda vidun,
kai nori pabėgti sapnų karalijon:
jie zovada vejasi.
šiepia dantis,
tuojau sudraskys į skutus
auglių graužiamą jaunuolį
(kiek jūsų čia susirinko?).
Kasnakt vis vienu daugiau,
tas paskutinysis
vis lenda artyn,
žiūri įdėmiai į vyzdžius,
į gilumą, lyg kristum žemyn,
kai virvė suveržia miego arterijas
ir sėklą atiduodi paskutiniąją.
Nuveji šalin, likdamas šiapus,
upokšnyje pamerktom kojom,
pasirėdęs baltai
virš moterų skraidai,
varpo šerdimi įskeli ne garsą,
o šviesą, ir jie pasitraukia.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Man tavo vardas nesvarbus,
diena saulėta, bet bevardė
gelmėje dienų – tuo tarpu
mudu čia, už suklypusio stalelio –
ant Antakalnio debesies
renkame žodžius ir apdegusius kaštonus,
mūsų amatas – kalčiausieji,
regiu tavo atvaizdą
dukters veidrodėliuose,
besileidžiantį nuo Bevardžio kalno,
pro automobilio stiklą spoksantį
į žmogų pakalnėje
– tik nešok po ratais, gyvastie.
Pakaušiu jis suaižo langą,
sudribdamas šalia šuns pašiurpusio
– greičiau išgelbėkit mane nuo žmogžudystės –
šunelis kiauksi atsigavęs,
žmogus pabėga,
apstulbęs lieti jo plaukų kuokštą,
įstrigusį tarp aštrių šukių,
mirties plaukai – balti,
nelyginant šerkšnu apėję želmenys,
sudygsta tavyje,
minta tavo balso stygomis ir limfa,
svetimas šuo nepalieka tavęs niekad.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Namai – degtukų dėžutės,
kur avys tarsi karvės
laižo druską jau dešimt metų.
Apsimetu kvailiu,
galvojat jog miriau,
bet Dievas dar gyvas,
žolė augdama kelia mane
nuo kalbančios žemės,
niekaip negali peraugti
mano raumenų ir arterijų.
Apsimetu tėvo batais,
uostau švinkstantį prakaitą,
vėpsau į nuogą motiną,
mazgojančią jo kojas,
išmeta jie batus į krūmus,
vargeta radęs džiaugiasi,
semia mano dešiniu delnu
balos rudąjį vandenį
ir godžiai geria.
Namai – šiukšlių krūva,
kur avys nė karvės
jau niekad nepaliks
savojo mėšlo.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

***
Ieškau stiklo
mergaitės dūžtančios,
ji baugščiai slepiasi
įvairiaspalvių gyvulių
odose,
po skrybėlaitėm,
strazdanų gėlėm,
anapus šviesos.
Melancholiškuose
Mezginiuose,
pyrago pynėje,
keiksmažodžiuose
vos girdėti
tylus atodūsis,
per stiklą čiuožiant
deimantui.
Byra į virpančias
rieškutes,
ant pakalnutės
vaiko veide,
mirties valandoje
ant tavo skruostų
ašaros
šaltosios.

Aleksa, Gasparas. Užkeikti barbarus: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt