TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Arnas Ališauskas

Eilėraščiai iš knygos „PRISUKAMA KARALYSTĖ“

Užupis
Miesto atradimas
Mintys
Ad me ipsum
pasaka be galo
Motinystė
Nepastojusios moters rauda motinystei pažadinti
Ars poetica
Pasigėrimas rudenį

Į viršų

UŽUPIS

Subačiaus gatvėj nėra vienuolyno.
Katinas žiūri į yrančią arką.
Katinas Užupio vaizdo nedarko.
Liejasi rytas kaip „Šaltmėtinis“.

Spoksantį katiną pastebi Munkas.
Spoksančio Munko nepastebi niekas.
Švinta. Ir rytas šaltas kaip sniegas
Mirdamas Subačiaus gatvėj susmunka.

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

MIESTO ATRADIMAS

Kiemsargis uždegęs sniegą
Supamoj kėdėj užmiega
Ir nemato kaip iš jūros tyliai išbrenda lietus

Paukščiai parskrenda į miestą
Išsigąsta susigėsta
Ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus

Miestas purvinas ir senas
Gipsas marmuras fontanai
Nežinau kodėl taip esam nežinau už ką geriu

Taip prasigeria jaunystė
Rožė ima ir pražysta
Ir netrukus paaiškėja kad tėvynės neturiu

Kas užpildys šitą spragą
Paryčiais kol miestas dega
Kas be nuodėmės atėjo nukapokit jam rankas

Senos knygos greit suiro
Iš dangaus monetos byra
Pranašystė išsipildė pasišildykim rankas

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

MINTYS

Žmonėse atsiranda kraujomušos mintys paryžiai
Pelei rausiantis po pamatais virš kurių dabar mišios
Kur paveikslų nedaug ir per didelis garso tankumas
Aš galėčiau užmerkti akis viską atperka kūnas
Nesulaukę stebuklo ateisim patikrinti ėdžių
Aukso šiaudas prilipęs prie rūbo lig šiol tebešviečia
Pranašystės dubliuoja sapnus ir senus kalendorius
Grakščiai išlenktus paukščio sparnus visa kita tik srovės
Geografinės arba menų arba literatūrų
Jos neturi krypties nei gyvybės o marmuro mūrų
Jei mirtis nesuės tai suės pranašystės artėjimas
Kai iš maro formuojas mirtis o iš mūro kalėjimas
Tavo celės ir tavo rūsiai prakartėlės ir kertės
Šitas miestas statytas numirti ar bent prasigerti
Kad atmuštų už tavąją sielą nors keletas varpinės dūžių
Ir nutoltum paviršium vandens su drabužiais arba
                                                       be drabužių

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

AD ME IPSUM

Ne gyvybės vanduo tavo gerklę ir smilkinius plovė
Chrestomatinis noras numirti tavęs neišgelbės
Tebestovi šventyklos bet jau pražiūrėtos šventovės
Kur prieš tūkstantį metų nulipo nuo žirgo hidalgas

Kur skaitei kaip mylėjo ir žudė nemylinčius danas
Ties dangum kur jau nyksta grafystės ir auga griuvėsiai
Ar ne tavo dvasia šunimi ten keleiviui vaidenas
Ir kai nieko neliks ar ne tu ten iš ilgesio dvėsi

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

pasaka be galo

I
verkdama motina
kalbėjo kad ir aš netikėdama
pradėjau taip tai ir baigsiu taip
kad tik tėvo pėdas surinksiu
į terbą kur plunksnos laikytos
ir mirsiu pačia negražiausia mirtim
šalia kelio pasėdamas kaulus
ar baloj prigerdamas
kalbėjo kalbėjo
dievuliukas virpėjo tarp pirštų
jos akys manim nusliuogdavo iki dangaus
man mano motinos gaila

II
verkdamas aš
kartais šlaistaus pakelėm
gyvesnis už gyvą miresnis už mirusį
dulkinu terbą
kur plunksnos kadaise laikytos
dar neišpagiriota praeitimi
dar neišgrandytom akiduobėm
kurias vėjas perkošia kiaurai
ir kad nors vieną pėdą
kur būtų man durneliui atsigerti
nė velnio
ir kad nors vieną tėvo pažįstamą gyvą
nė velnio
tuščios pakelės pilnos daiktų
čia akinių dėklas
čia surūdijus vinis
žiupsnelis tabako
čia ašarų žymės kaip sakydavo tėvas druskelė
languota kepurė
bet kad nors vieną pėdą
ir niekas nei matė anei girdėjo
anei nori ką nors prisiminti

III
verkdamas tėvas
sėdi dangaus dešinėj ir gražiai atgailauja
vogčia pasižvilgčioja į prieškarinį dar laikrodį
į nuotrauką savo sūnelį mane paleistuvį
ir supratęs kad niekada jam nepažadėsiu
nei jo praeities nei gražios ir laimingos senatvės
nosim patraukia krenkšteli atsidūsta
ir supratęs savąją gėdą prieš dievą
nusispjauna ir varo toliau
t. y. veja botagą kuriuo
parvarys mane klauptis prieš motiną
jis nežino kad kai tik nuvys
tai ir bus visos pasakos galas
betgi per naktį kiek nuveja
tiek ir atranda iš ryto

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

MOTINYSTĖ

Vieną kartą pasaulyje buvo turtingas karalius
Neturėjo vaikų ir kas mėnesį keldavo puotą
Taip vaikystė ir baigėsi geso neono liepsnelės
Ir baisu jeigu tai ne sutverta o tik sugalvota

O maitinančios moterys tarsi maitinančios kalės
Jaučia šaltį rugsėjo danguj užderėjo aguonos
Vienuolyno tarnaitės be garso iš patalo keliasi
Šitos moterys man ir į kapines parneša duonos

Ten kur miesto neliko užsidegė paukščių pašvaistė
Ir aronijos krūmas manęs įsitverdamas šlama
Užsirišę akis mes ateiname gedulo žaisti
Čiūčia liūlia sūneli labanaktis motina mama

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

NEPASTOJUSIOS MOTERS RAUDA
MOTINYSTEI PAŽADINTI

Pridėk sūneli žilą savo galvą
Prie dangiškos dievulio geležies
Ir kirvis tau sutvers raudoną spalvą
Kuria anksčiau nei užgimei grožies

Avytės sidabriniai gyvulėliai
Žiūrėk vaikeli kaip gražiai jos ganos
Nepagimdytas mano benkartėli
Nutrauk tam vyrui žiedą ir sutaną

Aš nežinau kas teka į kieliką
Ir ką raudonos gyvačiukės lyžčios
Nes man neliko nieko tiktai liko
Šventi paveikslai ir negyvos įsčios

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

ARS POETICA

Prisuktoj karalystėj gyventojų skaičiai pastovūs
Knygos pūva ir niekas lotyniškai jau nesupranta
Aš kviečiu tave dar kartą grįžti ant girgždančios lovos
Kam ieškoti ženklų jeigu uždrausta grįžti į krantą

Tai ne žvaigždės danguj tai tik avižas vaikas išbarstė
Suskaičiuok ir žinosi ko vertas pamišėlės kraitis
Pakentėk aš nešu tau vandens ir kraujažolių tvarstį
Apsibrėžkim kreida ir tylėkim nes tyli net raidės

Nes tylėjo šilti gyvuliai kai rujojo ar dvėsė
Kurgi pranašas šalta vėluoja durnelių kalėdos
Dar akimirka nieko iš tūkstančių likome dviese
Uosto grindiniu darda moliūgais atvirtę karietos

Savo meistro išsižada prisukama karalystė
Kai nematomi pirštai nervingai sutrupina kreidą
Kviesk vaikeli į dangų paukščius tegu avižas išlesa
Hepiendas Ir vaikas siusioja pasauliui ant veido

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

PASIGĖRIMAS RUDENĮ

Pasilieja dangum dievo sėkla ir gervuogių rašalas
Gerk vaikeli taip mąžta atstumas ir laikas
Kai blizgučiais apkarstytas grįžta tėvynėn apaštalas
Ir padaro kvailystę sutaną ir kryžių sutaiko

Liesk vaikeli stiklus kol dar gyvas atogrąžos laikas
Paragauk atminties atsimušk dantelius į leliją
Kol šešėliai balnoja išdvėsusią vasaros kaitrą
Tai nebuvo žaizda o jei buvo sakykim sugijo

Du kartus išbraidytas vanduo gena smėlį į deltą
Daug svaigiau negu vynas nusėdęs į kraują nugirdo
Du gyvenimai veltui ir trečias gyvenimas veltui
Reikia grįžti namo kol kvailys paslapties neišgirdo

Reik sakyti netiesą išdrįsti meluoti išeiti
Lošti kortom iš motinos kaulų kai niekas negirdi
Ir už trisdešimt grašių pardavus jos kruviną kraitį
Prisiminti vienuoliktą dievo įsakymą mirti

Ališauskas, Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius, LRS leidykla, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]