Juozas Aputis

       Novelės iš knygos „HORIZONTE BĖGA ŠERNAI“

       Tik-tik-tik
       Balta novelė
       Riksmas mėnesienoje

Į viršų

       TIK-TIK-TIK

       Birželio vidudienis. Ežero pakrantėm jau grįžo meškeriotojai, pūsdami mėlynus dūmus, kurie dar labiau pamėlynuodavo įkaitusiame ore, žuvis nurimo, nugrimzdo į dugną, ji lengvai gali pasislėpti nuo karščių, tik niekur negali pabėgti nuo savo mažo proto, užtat ją dažnai pražudo išmirkęs sliekas.
       Mašinos lėkė plentu į vieną ir į kitą pusę, posūkyje sukeldamos dulkių debesis, lėkė sunkvežimiai, kriokdami ir springdami, nes buvo perkrauti, jie vežė betoną, akmenis ir didžiulius blokus, žmones ir galvijus, plytas ir durpes. Lėkė automobiliai, didesni ir mažesni, pilni ir tušti. Mašinos drebino orą; žalios, pailsusios ir vandens ištroškusios pušys nenorėjo nusileisti šitam ūžiančiam chaosui – šakomis jos griebdavo mašinų krioksmą ir prarydavo, nurėždamos jį lyg peiliu. Ir prie viso triukšmo dar prisidėjo garsiakalbiai, kuriuos bažnytkaimio stulpuose ir šakotesnėse pušyse neseniai iškabinėjo elektrikai. Visa gerkle garsiakalbiai rėkė apie didžiulius tempus, nors nereikėjo, visi matė, ir mašinos, tarytum išgirdusios ir supratusios tų geležinių burnų žodžius, dar labiau įsiręždavo ir kriokdamos lėkdavo per miestelį, tolyn, į tas vietas, kur jų laukė išskėstom rankom ir kur taip pat rėkė garsiakalbiai.
       Bažnytkaimio žmonės sulindo į pavėsius – kas prie ežero, o kas namie, jie, žinoma, prie tempų buvo šiek tiek įpratę, turėjo ir savo, bet šitas ermyderis ant plento nelabai patiko. Jie gulėjo pavėsiuose kaip ant kranto išmestos didelių ežerų žuvys ir tikėjosi lietaus, kuris bent kiek nuplautų dulkes. Kartais palei ežerą, o taip pat kitoje jo pusėje, nueidavo žmonės – po vieną ir daugiau, bet ar jie tylėdavo, ar nebūdavo girdėti – nepasiekdavo joks garsas. Buvo kaitra, nueinantieji atrodė panašūs į žmones dykumoje, o žuvys sulindo į gelmę, jei ne – būtų pagarsinusios žmonių žodžius, juk vėsesnę dieną arba rytais žuvys šokinėja iš vandens, laiko ištempusios laidus, ir žmonės susišneka per ežerą.
       Prie mašinų gaudesio žmonės įprato, jau nebebuvo jis toks svetimas, o daugiau beveik nieko nematė.
       Ir tuo metu ant plento netikėtai pasirodė trys gyvi, gana netriukšmingi padarai: labai keistai dėliodama kojas, lyg jos būtų guminės ir lankstytųsi, nuleidusi galvą ir ištempusi kaklą, ėjo žalmarga karvė, ją vedė už apinasrio smarkiai susikūprinusi senutė, o iš paskos kiūtino mažas baltapūkis vaikiukas ir protarpiais be žodžių paragindavo žalmargę: kiek turėdamas sveikatos, tvodavo ilgu vytiniu, bet žalmargei jau buvo vis tiek, ją galėjai ir užmušti, atsivaikščiojo savo. O senutei ir baltapūkiui vaikiukui buvo vis tiek, ką, užsikirsdamas ir tarpais prasmegdamas mašinų gaudime, rėkia garsiakalbis. Beje, gal ir ne vis tiek: vaikiukas stabtelėjo ties pušim, kur buvo įkelta ta geležinė burna, užlaužė galvą, keistai atmetė koją ir vytinį, bet netrukus pasivijo du savo draugus ir dar smarkiau ėmė tvoti žalmargei. Gal jis ir suprato kai ką iš to garsiakalbio gerklės. Vaikai dabar gudrūs ir mokyti, bet tikriausiai nesuprato, tik šitaip sutapo, tik atsitiktinai jis greičiau ėmė varyti žalmargę ir dar smarkiau mušti. Šia procesija nesidomėjo mašinų šoferiai, nes ji ėjo labai tvarkingai, nė kiek nepažeisdama judėjimo taisyklių, ėjo pačiu pakraščiuku, gal jau net ir per daug. Tiesa, žalmargė kartais pasitraukdavo labiau į plentą, nes jos kojos silpnai belaikė, o kartu su žalmarge į plento pusę žingsniuką padarydavo ir senutė, bet labai mažytį, ir bjauriausiam autoinspektoriui sunku butų prikibti. Berniukas kartais išbėgdavo į plentą, mat, jam reikėdavo vytiniu sutvoti žalmargei per šoną, kad toji dar labiau laikytųsi griovio, jau tiek tai gali išmanyti, jokio čia nereikia gudrumo: drožk pakraščiu, ir viskas. Taigi šoferiams tie žmogeliai ir karvė jokių pašalinių rūpesčių nesudarė, kaip ir visada – reikėjo tik saugotis, kad neįvažiuotum į griovį, lėkdamas tokiu pašėlusiu greičiu ir taip burzgiant mašinai. Gal kas ir patėmijo karvę, senutę ir vaikiuką, negali sakyti, ir akylų yra, bet rimčiau nelabai buvo svarbu, kas eina plento pakraščiu.
       O žmogeliai ir žalmargė traukė toliau. Kilnojosi visos aštuonios kojos kaip parade, beveik vienu ritmu, tiesa, vaikiukas labiausiai pamaišydavo, jis padaugindavo žingsnių, nebuvo dar kaip reikiant įpratęs. Bet ėjo tolyn visi trys. Mašinos lėkdavo ir pralėkdavo, ir, kol žmogeliai su žalmarge nuslinkdavo nuo vieno telegrafo stulpo iki kito, pačios greičiausios, sūkuriais į kėbulus pagaudamos pušyse įtaisytų burnų sakinių pradžią, nulėkusios tenai, kur joms reikėdavo, išgirsdavo pabaigą. Vidurio jos gal ir negirdėdavo, nes ne visur dar kabojo garsiakalbiai, ne visur paplentėse augo dideli medžiai, o jei augo, tai juos iškirto ir užsodino mažais. Į mažą to gelžgalio neįkelsi, o į cementinius telegrafo stulpus ne taip lengva įlipti. Bet greitų mašinų šoferiai lyg kelialapius patys užpildydavo praleistus tarpus ir apytikriai suprasdavo. Na, paklaida, žinoma, šiokia tokia galėdavo įsibrauti. Bet ar įmanoma jos išvengti? Šiaipjau esmę vis tiek pagaudavo. Pavyzdžiui, mašinoms kriokiant pro ežerą ir pušyną, šoferiai išgirsdavo: ,,Nutiesim kelius...“ (čia pasipainiodavo stulpai be garsiakalbių ir mažais medeliais apsodintas plento tarpas), o galinėj stoty juos pasitikdavo žodžiai: ,,pirma laiko“, – ir kriokiančių mašinų šoferiai vaipydamiesi žiūrėdavo į laikrodžius: darbai nesiskyrė nuo žodžių! Kokie žodžiai galėtų būti nukąstame tarpe, nelabai domino, svarbu gerai pradėti ir dar geriau baigti. Esmę atsekti būdavo nesunku, smarkiai ištreniruota buvo šoferių fantazija, ir jie, patenkinti, slėpdamiesi nuo girtų dispečerių, eidavo į bufetą išgerti alaus.
       Žalmargė kartais kažkuo suabejodavo: ji pakeldavo vieną priekinę koją, o užpakalinės tuo tarpu pašliauždavo tik trupučiuką ir nepakildavo. Senutė tokiom akimirkom iš visų jėgų įtempdavo pavadį, o vaikiukas aukštai iškeldavo vytinį, kad ne tik užtvotų žalmargei, bet kad toji dar ir pamatytų, jei gali iš viso pamatyti. Dažnai baimės jausmas yra didesnis už skausmą, bet tasai gyvulėlis buvo amžinai juos sulyginęs – jau vieno kitu pabauginti negalėjai. Vaikiukas užbėgdavo iš priekio, mosuodamas žalmargei palei snukį. Karvė pastebėdavo vytinį, kitaip ji būtų nuslydusi į griovį, bet matydama ji nieko nesuprasdavo, o į griovį neįslydo todėl, kad kelią jai rodė pakraščiu eidama senutė, kuri imdavo glostyti žalmargės kaklą, pakasydavo kaktą, paduodavo saują dobilų. Žalmargei dobilai, matyt, nelabai patiko, ji krimsteldavo ir išmesdavo ant pagriovio, o koksai vienas baltas dobiliukas likdavo kadaroti tarp jos lūpų. Senutė tada imdavo kalbėti švelniausius žodžius, juos prarydavo mašinos, be to, ar būtina čia pasakyti, kaip ji kalbino karvę, – žinom, kaip senutės šnekasi su gyvais padarais. Ir karvė, gal būt, pailsėdavo, o gal sukaupdavo paskutines jėgas, tačiau pradėdavo eiti toliau, iš pradžių labai nepasitikėdama ir gąsdindama senutę, o paskui jau ir tvirčiau. Taip palengva jie praėjo nemaža sankryžų. Ties viena jų, pavyzdžiui, ant tam tikros lentelės buvo parašyta „VTI stovykla“, prie kilos sankryžos „PK vila“, prie trečios „Turistinė bazė“, o prie ketvirtosios „Kempingas“. Žalmargė visai neatkreipdavo dėmesio į tas lenteles, jos niekada jai neegzistavo, senelė neprimatė ir nemokėjo skaityti, tik maldaknygę iš atminties, ji nė pas „daraktorių“ negavo mokslų. Mokyčiausias buvo baltapūkis vaikiukas, tas tai jau skaitydavo visom kalbom, kaip sakydavo kaimynams bobutė, jisai ir antrašus ant vokų, o retkarčiais ir ant siuntinių giminėms ir pažįstamiems mokėjo užrašyti. Vaikiukas, vienintelis iš trijų, ir dabar pastebėdavo ir, jei pašėlusiu greičiu lekiančios mašinos neapnešdavo dulkėm, perskaitydavo užrašus ant lentelių, bet jis nežinojo, ką reiškia tos raidės, o ir tie žodžiai. Pavyzdžiui, jis galėtų perskaityti ir bobutei pasakyti, bet toji taip pat nesuprastų. Galėtų tas vaikiukas paaugęs ir iš žodynų pasiskaityti, leidyklos dabar žodynų daug spausdina, bet vis tiek jis nelabai suprastų. Tie žodžiai jam bus tokie pat tolimi, kaip Eua salos pavadinimas. Yra labai nesupratingų žmonių, nes jie visai neišmano apie tempus.
       Praėjusi „kempingą“, žalmargė visai atsisakė. Jai jau užteko, ji padarė, ką galėjo, toliau – kaip sau žinotės. Žalmargė atsigulė ant pat griovio krašto, paskutiniųjų kojų nagos net pakibo ties griovio nuolaidžių, priekinę koją parietė tik vieną, kita liko nepatogiai atmesta į kairę, į plento pusę. Senutė sukaupė visas jėgas, ji instinktyviai pajuto, kad žalmargės gerumu dabar nepakelsi, todėl ėmė tampyti pavadį, sudžiūvusią ranka pliaukštelėjo karvei per ausį, paskui užsimojo spirti į šoną, bet apiplyšęs apavas pataikė į akmenuką, ir tas nusirito skersai kelio. Vaikiukas taip pat šokosi į pagalbą: jis pliekė karvei per nugarą iš visų jėgų, dabar gerai galėjo ją pasiekti, net pleišos iš vytinio lakstė, bet žalmargė nesuvirpėjo. Po valandėlės ji skausmingom akim pažiūrėjo į tokią pat skausmingą senutę ir lėtai ištiesė kaklą, ant žemės paguldydama galvą. Senutė dabar prarado bet kokią viltį pakelti žalmargę jėga, ji atstūmė užsimotą vaikiuko ranką, parkrito ant kelių, prikišo skarele apdengtą ausį prie žalmargės kaktos, paskui prie snukio. Žalmargė nepajudėjo. Senutė apėjo keliais aplink ją, kalbindama ir myluodama, ji pati vos nenusirito į griovį, o tuo tarpu vaikiukas stovėjo šalia, jo pleišėtas vytinis buvo nuleistas žemyn, balta galva tarpais pranykdavo dulkėse ir vėl pasirodydavo. Jis jautėsi truputėlį nedrąsiai, visi vaikai jaučiasi nedrąsiai, kai vyresni yra priversti susidurti su didele nelaime ir kai ta nelaimė vaikui atrodo tokia menka, nes jis gyvena kitokiame pasaulyje, kur ir nelaimės kitokios. Dabar jis pamatė senelės akyse ašaras, ir visas nedrąsumas praėjo, jis patempė lūpą, o senelė tuo tarpu kažką jam pasakė, vis dar parkritusi prie žalmargės ir rodydama ranka ežero link.
       Vaikiukas tuojau pat paėjo į šalį, žengė kelis žingsnius į priekį ir ėmė bėgti. Iš pradžių pamažu, nedrąsiai, taip visada pradedami bėgti dideli maratonai, o paskui greičiau, greičiau, greičiau... Rankoje jis dar tebelaikė vytinį, kuris vilkosi žeme, ir vis bėgo...

       Dabar mes pakelkime visi rankas, šaukime balsiai dispečerius – bent keliom sekundėm sustabdykim visas urzgiančias mašinas, šoferiai gali ir neišlipti iš kabinų. Dabar susikaupkim ir paklausykim, kaip bėga vaikiukas: tik-tik-tik-tik... Muša ir muša jo kojelės, muša ir muša, jis jau padarė didelį lanką, jau juosia ežerą, netrukus bus visiškai kitoje pusėje, jis bėga ir bėga, neatsigręždamas ir nelėtindamas greičio, jis dar nieko nežino, tas mažasis Bikila, ką reiškia jo bėgimas, ką dundena jo kojelės apvalios žemės plutoje, jis dar nieko nežino. Ir mes gal nelabai žinome. Tik yra, mes jaučiame, sunkiai nusakoma vaikiuko bėgimo prasmė. Juk mes jaučiame, girdime, kaip lemtingai muša baltapūkio vaikiuko kojelės.
       Tik-tik-tik.

       O dabar mašinos tegul lekia, dispečeriai, duokit ženklą, prispjaudė iš pykčio ant kelio šoferiai, kas tvarko, tegul paleidžia ir garsiakalbius, tegul kriokdamos mašinos vežioja nukąstus sakinius. Jau sunkiai begalime girdėti baltapūkio vaikiuko kojų tiksėjimą, jis dabar pirmoje sodyboje, valstietis taip pat tekinas bėga į ganyklą, atsiveda arklį ir pakinko, paskui jis muša arklį botagu, ratai šokinėja per akmenis, arklys jau apsipylė prakaitu, veja žmogus senutei į pagalbą arklį, sustoja šalia žalmargės, apsuka ratus, paverčia ant šono, paskui visi trys užgula visą vežėčią, bet negali atversti žalmargės, kur jie atvers, tada valstietis iškinko arklį, prikabina prie vežėčios, ir, nutaikęs akimirką, kai arti nėra mašinos, paragina jį, ir žalmargė jau guli vežime, nors ir nepatogiai, bet vežime, pačiai jau nereikės eiti, o netrukus ratai pajuda, valstietis linguoja šalia, baimingai žvelgdamas į cypiančius ratus, sėstis negalima, nes arkliukas vos paveža ir be žmonių, labai sunkiai tempia ratus su žalmarge, jis pats jau viena akimi aklas ir beveik nieko negirdi, perkaręs visas ir dreba.
       Ir vėl eina procesija – senutė ir vaikiukas – paskui vežimą, vienas iš trijų jau nebepaeina, guli vežime, kažin ar bepasikels, o du dar kiūtina iš paskos, vienas dar ilgai eis.
       Tik-tik-tik-tik.

       Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

       BALTA NOVELĖ

       – Prašom, įeikite, – išgirdusi beldžiant, pasakė ji, nepasukdama galvos ir tik mintyse žiūrėdama į duris. Žvelgdama dabar pro langą, už kurio žemė buvo nuklota geltonais lapais ir kur klevai kasdien darėsi vis nuogesni, ji matė viena, kita, trečia kryptimi vaikštančius žmones, ištįsusius, ilgus ir, rodėsi, nieko bendra neturinčius vienas su kitu. Žmonės slinko ir slinko daugybe krypčių, daug daugiau, negu buvo gatvių, takų ir šaligatvių, jie ėjo čežindami klevų lapus, ir mergaitės akyse likdavo siauri pėdų labirintai, kuriuos – kartu su lapais – judindavo ir ardydavo vėjas.
       Ji nuklydo parko taku prie upės, ėjo linguojančiu lieptu į kitą pusę – tenai iš mažos stotelės išlekia nedideli autobusai, ir iš ten, nuo skardžio, miestelis atrodo tarytum aptvertas neperlipama tvora, iš aukšto kamino rūksta drumzlini dūmai, žiemą ir vasarą, kepina saulė, žmonių beveik nematyti, jie juda mažyčiai lyg taškeliai, ir jų judėjimo linijos susikryžiuoja begalybę kartų, o nuo tokio pagalvojimo ir pamatymo per metų metus miestelis darosi panašus į seno kambario sieną, kurios raštą keičia raštas ir dažą dažas.
       Tik vienas nedidelis plyšys yra iš to aptvaro – siūbuojantis lieptas per plačią upę, todėl ji skuba tuo lieptu, paveja žmogelį, variną dviračiu, žmogelis eina sunkiai, dviratis tampo jį į šalis, o, perėjęs į kitą pusę, niekaip negali ant jo užsiropšti, vis linksta ir linksta prie žemės, ji palaiko dviratį, kad žmogeliui būtų lengviau; tuo metu maiše, permestame per dviračio rėmą, ima garsiai kriuksėti ir žviegti, net žmogelis per girtumą supranta, kad yra juokinga, jis sunkiai šypsosi, o ji, leipdama juokais, klausia:
       – Ar neatsirado pirkėjų? Ir dar taip ilgai išlaukėte...
       – Ne taip ir ilgai, –sunkiai sako žmogus, bet kalbėti nori, smagu, kad mergaitė išmano jo reikalus. – Juk galima suprasti, kad aš ne visą laiką turguje buvau. Tam yra rodiklių... Ir pirkėjų netrūksta, prie manęs taip pat vis lindo, tik nepatiko, kad manieji balti, ir kainą užsiprašiau pamanomą, tiktai dabar labai ieško deglų.
       Jam pavyko pajudėti iš vietos, paskui ėjosi geriau, jis nuvažiavo, krypuodamas ir nardydamas tarp žmonių ir nedidelių autobusų, paskui dingo gražiame pušyne, o jo baltieji maiše, net ir nutolus, vis garsinosi.
       Eidama palei upę, ji prisiminė, kad tenai, ties vingiu, vasarą buvo labai liūdna, iki pusės išsirengęs žmogus pjovė dar visai žalias avižas, aptrupėjęs cementinis liūtas laikė letena prispaudęs šerniuką, tuo visiems parodydamas, kad gamtoje laimi didieji ir stiprieji, buvo labai karšta, žmonės kitoje upės pusėje, prie pušyno juostos, be garso žiopčiojo ant geltono smėlio, ji pasidarė iš balto popieriaus kepurę, paskui ją paliko, ir dabar toje vietoje turėtų būti geltonų lapų kauburys.
       Su gailesčiu grąžindama save iš praeities į baltą kambarį, ji paklausė įėjusią moterį:
       – Tikriausiai, jaučiatės geriau? – Mergaitė liepė moteriai atsisėsti. – Ar vis dar negalite užmigti?
       Moters suknelė buvo labai graži, tiko prie jos išvargusio, nemigos iškankinto veido. Ant pečių krito tamsūs plaukai, o krūtinę puošė didelis gintaro gabalas. Ji laikė padėjusi rankas ant baltai užtiesto stalo. Keistą artumą ir kažką bendra pajuto mergaitė moters rankose ir baltuose pirštuose.
       – Kai labai pavargstu, tada ir užmiegu, – sako moteris pusbalsiu, žvelgdama į kaktusus, pastatytus ant palangės, paskui į siaurą, baltai paklotą sofą. Po to labai ramiom akim seka baltą mergaitės veidą ir įsmeigia akis į dar baltesnį jos chalatą. Už baltos užuolaidos į kriauklę papteli vandens lašas. Moteris nežymiai krūpteli. – Dar aš suspėsiu išsimiegoti, prieš akis dar tiek daug laiko. Man labai sunku, kai į mane žmonės žiūri kaip į kitas. Man viso to nereikia, o jei ir reikia, tai kitaip. Teisybė, aš atsivežiau dvidešimt šešias sukneles ir kasdien jas keičiu, velkuos vis kitą. Juk jūs suprantate, kodėl aš taip darau. Man patinka kasdien užsivilkti naują suknelę, man tada vis šventė ir šventė. Vaikštau tokia nekasdieniška ir didesnė, net sau tada patinku. Aš tenai, namie, neturiu nė kada pasipuošti, ten ir nepamatys niekas, niekam manęs tokios nereikia, užtenka kitokios. Dieve, kokias aš jums kalbu banalybes, bet kad jų daugiau nei ko kito. Tenai viskas vis vien, tik dirbi, bėgi nuo nakties iki nakties. Jūs nepykite, bet aš kitokio sau džiaugsmo ir nebemoku pasidaryti.
       Moteris vėl liūdna žiūri į baltą mergaitės drabužį, į jos truputį pravertą burną ir baltus dantis. Ji prašyte prašo pritarimo, paskatinimo. Jo moteriai labai reikia išbristi iš banalybės. Aplink yra balta. Žali kaktusai stovi ant palangės.
       O tenai, pagal upę, driekiasi baltas smėlio takas, jis tįsta šalia žalio aerodromo, pakeliui stūkso apsamanoję akmenys, kuriuose iškaltos negyvų žmonių pavardės, tenai, vidury balto avižų lauko, stovi žmogus, jam iš abiejų pusių nedideli vaikiukai, saulė leidžiasi raudona, žmogus su vaikais avižų lauke atrodo šalia istorijos...
       – Įeikite, prašom.
       Kažkas vėl pasibeldė. Po pusmečio ar po metų. Jau nebėra raudonų lapų, jau matyti už lango kiškio ar katino pėdos sniege, ir žmonių pro sustingusius medžių brūkšnius nueina mažiau, šalta, pastovumo ir susikaupimo metas. Prie metalinio stulpo pritvirtinta šaltyje plakasi nublukusi vėliava. Nuo kalnelio, tiesiai parko taku eina dviese – iš kaimų atvažiavę žmonės suka prie nedidelių vartų ties ta vieta, kur vasarą ir rudenį buvo lieptas. Du žmonės dar turi rogutes, kuriose paguldytas ilgas maišas. Vyras stabteli, pasilenkęs įsikimba į rogutes, stumiasi, o paskui, užgulęs maišą, lekia pakalnėn, juokdamasis ir kažką šaukdamas žmonai, kuri negali greičiau nei eiti, nei bėgti – ji žingsniuoja vienodai atsargiai, atsilošusi, jos didžiulis pilvas išpūtė mėlyną paltą, moteriškės skruostai garuoja. Pakalnėje jiedu vėl sueina į krūvą, vyras tempia rogutes, moteris pūtuoja šalia. Pereis ledu upę, o paskui abu suplasnos ir įskris perėti į šiltą lizdą.
       Žmogelis stovi tarpdury – nedidelis, apsiavęs veltinius, net kailinių nenusivilkęs, net ir kepurę rankoj laikydamas. Jis netgi nesako nieko, paklusniai laukia šalia kėdės, o paskui taip pat paklusniai ima rengtis, kraudamas į krūvą drabužius. Jis labai norėtų prašnekti, bet nesugalvoja pirmo žodžio. Jisai yra apakintas sienų, sofos ir mergaitės chalato baltumo. Bet jis yra ir pastabus – vilkdamasis marškinius, akimirksniui stabteli ir žiūri į kaktusus. Kaktusai yra žali, o sienos ir sofa balta.
       Ji rašo ir rašo į knygą. Paskui klausia:
       – Ar vedęs?
       – Jau daugel metų.
       – Ar vaikų turite?
       – Turiu netgi tris.
       – Trys – tai nedaug. Kam sakot netgi?
       – Gal kam ir nedaug, o man labai.
       – Ar šeimoj visi sveiki?
       – Rodos, visi. Niekas nesiskundžia.
       Ji ilgai klausosi, kaip muša žmogelio širdis. Kažkur visai čia pat, jos ausyje, ir kažkur labai toli, baltame avižų lauke. Ji mato, kaip į vieną ir kitą pusę sniego takais nueina ištįsę žmonės. Paskui labai gerai girdėti, kaip, trupučiuką šniokšdami, kilnojasi žmogelio plaučiai, o jisai pats tuo metu beveik prasižiojęs žiuri į jos lupas, lyg lauktų mirties nuosprendžio.
       – Tai kad viskas beveik gerai, – sako ji, liepdama žmogeliui rengtis, o pati dar girdi, kaip jos ausyje darbuojasi žmogelio širdis. Baigia rašyti ir žiūri į jį, o jisai taip lėtai rengiasi, jau gal apšilo baltame kambaryje, mergaitė sėdi, sudėjusi rankas ant kelių, paskui pakyla, vis žiūrėdama į žmogelį, ima stiklinę ir pila vandens ant didžiojo kaktuso, žmogelis tai mato, jis netgi pastebi, kaip gražu yra žalias spygliuotas kaktusas šalia balto chalato, jam pasidaro gal net jauku – taip viskas čia skiriasi nuo to, ką turėjo, čia balta ir šilta, daug keisto pasitikėjimo. Jis aiškiai neskuba rengtis, o ji vėl sėdi ir žiūri gal net ir į jį, o gal pro šalį, žmogelis perdaug gerai apie save galvoja, tokių čia būna šimtų šimtai. Beliko tik užsidėti atsilapojusią kepurę, tačiau žmogelis delsia, trypčioja, žiūrėdamas čia į kaktusus, čia į baltus popieriaus lapus, čia į mergaitės rankas. Paskui, laikydamas kepurę rankoje, pamažu artėja prie kėdės ir, dar nespėjęs atsisėsti, nudūręs į žemę akis, sako:
       – Man yra blogai.
       – Ką jūs! Aš jums sakiau teisybę. Jūsų sveikata visai nebloga. Pabūsite mėnesį, išvažiuosite visai sveikas.
       Žmogelis, rodos, negirdi.
       – Man yra blogai, – sako jis vėl.
       Žmogaus skundui jautri ausis pagauna tikrą nerimasties balsą.
       – Man gyventi yra pasidarę nekaip... Aš, mat, neturiu žmonos ir, kaip sakiau, tris vaikus. Ir dar nedidelius. Man yra blogai. Aš nujausdavau prieš visa tai, kad jau kažkas prasideda, kad jau užeina debesys. Žmoną, mat, aš turiu, tik ją pasodino į kalėjimą, jinai buvo sandėlininkė, ji kažką sugalvojo negera, pareidavo vėlai, o kartais ir visai įprato nepareiti, aš nieko jai nesakydavau, nes prisilaikau tokios minties, kad kiekvienas už save atsako ir kiekvienas sau atsiskaito. Dabar man yra blogai – ji gavo penkerius metus, vienerius jau baigia, o kur dar ketveri. Viskas tas man yra neįprasta, aš nebemoku gyventi, puldinėju iš kampo į kampą, parlėkęs iš darbo, pavalgydinu, suguldau nuprausęs vaikus, o paskui ima darytis baisu, aš negaliu nei užmigti, nei doro sapno susapnuoti, guliu stačiom akim, širdis kaip įpjauta. Ir vis tas pats, ir vis tas pats. Aš jau toks nebe savy, nejuntu, nei kaip darau, nei ką, nei kam. Vis rašau laiškus, kad jinai visai nenusibaigtų iš liūdesio, o jau pats vietos nerandu. Ir namuose jau pasidarė nebegerai, nusiplūkęs per dienas, nesuprantu, nei kas man yra tie vaikai ir ar man jų reikia. Žmona parašo, jos laiškai tokie keisti, jinai taip viską išmano ir vis stveriasi gyventi, girdi, padaryk taip, padaryk anaip, sugrįšiu, tada imsimės abudu. O man jau nieko nebereikia. Gal kai žmogus pats savo galva darai, kad ir kokį blogą darbą, paskui daug lengviau yra ir atsakyti, ir susigaudyti, o kai užklumpa tave beginklį... Ji rašo, kad viskas būsią gerai, viskas praeisią. O man jau yra blogai. Mano galva tokia patežusį, ir anksčiau dažniausiai viskas išeidavo ne taip, o dabar tik jūs man galite padėti, niekas kitas. Man taip pasirodė, kai tik aš patekau į šitą kambariuką.
       Žmogelis net išprakaitavo nuo savo sunkių žodžių. Kaip ir anoji moteris, ji dabar laikė rankas ant stalo, žiūrėdama į žalsvas žmogelio akis, bėginėjančias jos veidu ir baltu chalatu.
       – Man yra blogai.
       Nuo skardžio žiūrint, mažame miestelyje kryžiuoja savo nesuprantamus kelius dideli mažyčiai žmonės, pro praviras pašto duris matyti, kaip sušilusi miniatiūrinė moteris muša ir muša ant laiškų juodus apvalius antspaudus, laiką kas pusę valandos raudonos bažnyčios bokšte pranešinėja laikrodis. Žmonės rašo vieni kitiems žodžius; sakydami paguodą, pirmiausia guodžia patys save.
       Skruzdėlių takais į visas puses skuba žmonės, vienas kitam gražiai nusilenkdami.
       – Užbėkite dabar į krautuvę, nupirkite saldainių ir pasiųskite savo trims vaikams. Jiems bus daug džiaugsmo.
       Žmogelis išslinko atatupstas, tyliai užverdamas duris, ir, likusi viena, pro žalius kaktusus ji matė jį, einantį per baltą sniegą į aukšta tvora aptverto miestelio krautuvę.
       Paskui ištisas dienas žmogelis ant raudono suoliuko sėdėdavo netoli jos durų, į baltą kambarį eidavo kiti žmonės, ją pamatęs, gražiai nusilenkdavo ir pasisveikindavo, o paskui ilgai vaikščiodavo baltomis pušyno alėjomis. Sykį tyliai jai koridoriuje pasakė vaikams pasiuntęs saldainių ir tą naktį ramiai miegojęs. Pagaliau ant raudono suoliuko sėdėti tapo nebegalima, seselės vis neduodavo ramybės, vis klausinėdavo, ko jam reikia, ir dar kartais negražiai pasišaipydavo, todėl koridorių paliko ir pasirinko baltą aikštelę prieš jos langą, iškarpytą kaktuso lapų. Iš pradžių sniego takais jis eidavo labai skubėdamas, tarytum niekur nieko, o po kelių dienų jau sustodavo ir, užvertęs galvą, žiūrėdavo į išblukusią vėliavą ant metalinio stiebo, o netrukus naktimis, jei tekdavo kam netoli būti, jį matydavo stovintį po langu ir žiūrintį į mėlyna mėnulio šviesa užlietą pušyną, o kartais net prisispaudusį prie stiklo ir prilaikantį rankomis atvėpusias kepurės ausines.
       Kartais ji ilgai turėdavo darbo, sėdėdavo prie kaktusų iki išnaktų ir visada pro užuolaidos plyšelį pamatydavo jį, bežiūrintį į vėliavą ar pamažu praeinantį pro langą ir vėl netrukus sugrįžtantį. Ji pati dažnai prisimindavo rudenį, geltonus lapus aikštėje ir baltą popierinę kepurę, paliktą anoje pusėje, o laikas bėgo, ir vienąsyk, vėlai vakare, ji pamatė žmogeli, stovintį ties jos langu sniege. Švietė mėnulis, sniegas buvo melsvai baltas, medžių šakos atrodė išpaišytos ant lango stiklo. Netoli nuo žmogaus, ant šiek tiek tamsesnio tako, jo kantriai laukė nutrintas lagaminas – ištikimas šuva. Žmogus dabar žiūrėjo tiesiai, ne į pušyną, be abejo, matė ir ją, tik negalėjo žinoti, ką ji galvoja.
       Tuo metu kažkas nestipriai pasibeldė, ir ji pasielgė ne taip, kaip visada, ji nepaprašė įeiti, o atidarė duris pati. Balta šviesa užlietame koridoriuje ji pamatė stovint moterį, kuri atrodė gal dar liūdnesnė, negu anąsyk. Ji buvo apsivilkusi baltą suknelę ir laikė rankoje tokį pat baltą megztuką.
       – Aš išvažiuoju ir noriu su jumis atsisveikinti, – pasakė balta moteris. – Jau buvo paskutinis sykis, kai aš atsivežiau dvidešimt šešias sukneles. Dabar jau tikrai galiu pasakyti, kad ir jos nepadeda.
       Nuo baltos lempos šviesos ji primerkė akis ir žiūrėjo į koridoriumi tolstančią moterį, einančią iš menkų pastangų į kasdienybę, norėjo ją palydėti bent iki koridoriaus galo, bet paskui staigiai pravėrė kabineto duris, ir tuo metu nuo lango stiklo atšoko atsilapojusi ausinė kepurė ir žalsvos graudžios žmogelio akys. Jo šuva lagaminas laukė ant tako, žmogus ėjo tiesiai prie jo, nė karto neatsigrįžo, pakėlė nešulį ir nužingsniavo per baltą sniegą. Tarpais jo kepurės ausys juokingai laptelėdavo.

       Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

       RIKSMAS MĖNESIENOJE

       Dienomis jis ne visada būdavo vienas. Tiesa, vidurdienį, jei užeidavo karščiai, jis sėdėdavo pavėsyje ant suklypusiu suolo vienas, tada jo kuprota nugara būdavo beveik lygiagretė su žeme, kad nenugriūtų ant nosies, vieną ranką laikydavo ištiesęs ir įsikibęs į lazdą. Kartais rankas palaisvindavo, lazda remdamas smakrą, ir tada šis mažo miesteliuko Kvazimodas pasidarydavo visai panašus į suskilinėjusią, kandžių išvarpytą medžio skulptūrėlę. Nejudėdamas žmogus galėdavo išbūti pasibaisėtinai ilgai, jis net išsėdėjo suolo lentoj duobę. Mėlynomis, visada išdžiūvusiomis akimis jis žiūrėdavo į kiemą, kuriame buvo šulinys ir kur dažnai aplinkinių namų gyventojai eidavo vandens. Tankiausiai – moterys. Kartais nebyliomis, o kartais graudžiai geromis akimis kuprius lydėdavo kiekvieną vandens lašą, nutykštantį per rentinio kraštą, o jei nubėgdavo srovelė, jis, žinoma, nuo suolo nepašokdavo, tačiau susierzinęs mechaniškai krusteldavo kaklą, ant kurio savotiškai priaugęs buvo kampuotas, pailgas veidas; burna prasižiodavo. Vandens šitam žmogui tikrai netrūko, nors jis vaikščiodavo sunkiai, bet prie miestelį supančių ežerų nueidavo, be to, grandine pritvirtintam kibire žmonės vandens palikdavo. Žiūrėdamas į rentinio kraštais tekantį vandeni, kuprotas žmogus, reikia manyti, galvodavo apie kažką gražaus, tikro, ko jisai nuo pat vygės stigo ir ko, jam atrodė, turi visi šitie žmonės, nerūpestingai švilpiniuodami ateinantys ir nueinantys, ateinantys ir nueinantys. Baisiausia jam būdavo, kai traukti pasemto kibiro pasilenkdavo jaunos moterys, kurių mažame miestelyje taip pat netrūko – vietinių ir vasarą atvažiuojančių, – ir kai gražios arba negražios, o vis tiek kuprotam žmogui nujaučiamos turint kažkokią paslaptį – jų kojos begėdiškai apsinuogindavo. Jis pajusdavo, kaip šaltis imdavo lįsti kažkur iš žemės pro jo suplyšusių batų padus, kildavo aukštyn išdžiūvusiomis, kaulėtomis kojomis, spruzdindavosi po nestipriai suveržtų kelnių diržu, o paskui imdavo šliaužti aukštyn, švelnus ir gražiai prilimpantis prie jo didelės kupros ir išlekiantis pro akis. Dar būdavo ir tokių moterų, kurios per rentinį smarkiai persisverdavo tyčia – tikra moteriška paikystė amžinai džiaugtis tuo, ko neturi kiti, ir amžinai justi malonų kutenimą paširdžiuos, suprantant, kad tie kiti ją mato ir gal net trupučiuką jos geidžia. Tokia kuprelio žudikė pasilenkusi ilgai knibinėdavo kibirą, o žmogus ant suolo išgirsdavo, kaip į suplūktą žemę, smakro spaudžiama, pradeda smigti lazda. Dar baisiau būdavo, kai ta storakojė širdagraužė po to, supylusi į savo kibirą vandenį ir būtinai nutekinusi šaltą srovelę per rentinį, tarytum niekur nieko – pasisukdavo į kuprių ir pasisveikindavo:
       – Labas rytas! Taip anksti pakilai...
       Ir nueidavo, trupučiuką pakrypusi nuo kibiro svorio ir vis tiek dar sugebėdama tinkamai judinti tą vietą, kurios kuprius neturi ir kurios, moteris žinojo, geidžia. Jau gerokai moteriškei nutolus, žmogelis lėtai kėlė kepurę, nespėjo pirma, priblokštas gražaus ir ne taip dažnai girdimo balso, ir atvirai šypsojosi, rodydamas pageltonavusius dantis.
       Paskui jis likdavo beveik vienas, miestelio žmonės išsivaikščiodavo kas į laukus, kas gaudyti žuvies, kas išvažiuodavo dulkinu keliu į didesnį miestą ieškoti mandresnės medžiagos paltui ar suknelei, o sugrįždavo vilkdamas pilną krepšį gražios ruginės ar kvietinės duonos. Tiesa, užklysdavo nemažai svetimų žmonių, tie labai plėšikiškai, daužydami kibirą į cementinio rentinio kraštus, semdavo vandenį, paskui pildavo į savo alyvuotus kibirus ir nunešę versdavo į šnypščiančius mašinų radiatorius, ir netrukus, sukėlę dulkių debesis, lėkdavo pats galas žino kur ir kokiais reikalais. Pasitaikydavo ir tokių, kurie jį labiau sudomindavo, – tie išlipdavo iš blizgančių lengvųjų mašinų, pavaikščiodavo miestelio gatvėm, į kelnių kišenes susivarę rankas, žiūrėdami į naujai statomus namus, į raudonų plytų mokyklą, ir kuprius, kartais nugirsdavęs miestelio bufete vieną kitą nuotrupą per radiją, suprasdavo, kad tas visas gražumas – tai jau tikrai tokių, kaip baltmarškiniai atvykėliai, darbas. Kartais jis, nudavęs, kad sėlina kažkur su reikalais, sustojęs atidžiai žiūrėdavo į tuos labai galingus žmones, vėl lipančius į mašinas ir skutančius toliau plačiaisiais tėvynės keliais.
       Smagiausia jam būdavo sekmadieniais, kai į turgelį priešais bažnyčią sulėkdavo iš apylinkių moteriškės, o kartais ir vienas kitas vyras, pavadavęs šeimininkę ar atnešęs parduoti per žiemą pridarytų grėblių.
       Visas turgauninkes jis pažinojo, todėl kaip mokėdamas pirkėjams labai įtikinamai girdavo kiekvienos prekę, nes tikrai žinodavo, kuri moterėlė gerai spaudžia sūrius, o kuri niekada neatneš didžiojo sviesto, padažyto morkų sunka. Išeidavo iš turgaus jau pats paskutinis, jausdamas didelį malonumą ir pasitenkinimą, pasukdavo į miestelio aikštę ne tiesiai gatve, o užuolankom, palei ežerą, kurio vidury kyšojo smilgomis apaugęs violetinis salos viršugalvis. Kiekvieną vasarą, prieš šienapjūtę, jis nusipirkdavo grėblį, grėblių dirbėjas tai žinodavo ir jam nuskusdavo, nušvitindavo gražiausiai. Tų grėblių ant aukšto buvo primesta gal penkiolika, jei ne daugiau, bet pirkdavo kiekvienais metais naują, šitaip buvo įdomiau gyventi.
       Dar vieną smagų darbelį vasarą turėdavo jisai. Išlydėjęs akimis nutolstančias pakeleivingas mašinas, praleisdamas greitus, sveikus ir labiau alkanus, tykiai remdamasis lazda, jis įeidavo į miestelio bufetą, pakabinęs smakrą ant stalo briaunos, ilgai rausdavosi visokių trupinių pilnose kišenėse, kol surasdavo kokį metalinį pinigą, paskui slinkdavo prie bufeto, stora moteriškė anoj pertvaros pusėj jį seniai pažinojo, siūlydavo be eilės, o jisai, storindamas balsą ir perkreipęs veidą, žiūrėdavo į eilėj stovinčiuosius ir sakydavo:
       – Nieko, nieko. Pastovėėėsiu, turiu laiko. Žmonės šit skuba. – Ir atsistodavo į eilės galą, o priėjęs pasiimdavo kavos ir bulkutę, kartais pinigo neužtekdavo, o kartais gaudavo dar grąžos. Sėdėdavo ant kėdės pačiame kampe, iš visų jėgų stengdamasis atsilošti, kad tarp smakro ir stalo liktų vietos stiklinei. Čia būdavo daug pažįstamų, pritrūkę vietos, prisėsdavo prie jo stalo, valgydavo ir gerdavo, nelabai kreipdami į kuprių dėmesio. Ir jam būdavo gera, jis mylėjo tuos visus žmones, todėl negalėdavo atsisakyti stikliuko, jei kas pasiūlydavo. Kai pirmą sykį pasiūlė išgerti, jisai sutriko, ilgai tyrinėjo žmogų, kuris stūmė jam stikliuką, paskui netyrinėdavo, suprato, kad siūlo iš gero ir iš meilės – jam, savam miestelio žmogui, be kurio viskas būtų ne taip ir daug ko netektų. Išgėręs porą stikliukų, jis šiepdavo burną smarkiau, negu išgirdęs prie šulinio moteriškę sakant labas rytas, sukembęs, niekada vertikaliai nevaikščiojęs kūnas pradėdavo šilti, ir tada kuprius imdavo išdarinėti dalykus, kurių paskui pats gailėdavosi, pykdavo ant savęs ir kartais dėl to net nedrįsdavo kelias dienas išeiti į aikštę. Jis įremdavo kojas į stalo kryžių ir lošdavosi kėdėj atgal, šaukdamas sėdintiems prie staliuko:
       – Žiūrėkit, ir aš vertikalus, ir aš vertikalus, cha, cha! – Tačiau beveik nebuvo sykio, kad po tų žodžių jisai nedriokstelėtų su visa kėde ant grindų. Nors juokdavosi tik labai girti ir iš svetur į bufetą užklydę žmonės, jį pagaudavo apdujęs siustas, pašokęs vėl sėsdavo ant kėdės, vėl spirdavosi kojomis, ir, kai pagaliau pavykdavo, žmogus panarindavo galvą, įtempęs susiraukšlėjusius, žilais plaukais apžėlusius sprando raumenis, nes nuo horizontalios nugaros padėties, riečiant veidą aukštyn, dabar burna norėdavo žiūrėti į lubas. Kai pasisekdavo kėdėj išsilaikyti, jis šaukdavo, nuo raumenų įsitempimo rydamas seiles:
       – Ar nesakiau! Ir aš vertikalus...
       Po to jisai sugniuždavo, vėl paremdavo smakru stalą, pasiimdavo lazdą ir išeidavo. Gal dėl to, kad lauke pajusdavo palengvėjimą ir apimantį gailestį, jis pasukdavo prie pinavijom apaugusios tvoros, kur visada sau guolį pasitaisydavo per daug bufete išgėrę; darbo čia rasdavos, nes žmogeliai, įlindę į žolę ir pinavijas, jau galvodavo esą namuose, prie tvoros nusiaudavo avalynę, ir, išsitiesę anoj pusėj, per plyšius iškišdavo basas kojas. Kuprius surankiodavo jų batus ir maudavo ant purvinų letenų, parkritęs raišiodavo varsčius, kažką šnekėdamas, bardamas žmogų, judindamas ir liepdamas eiti namo. Sykį šitokią grožybę pamatė kažkokie važiuotojai plačiaisiais laukais, ir miestelio valdžia tvorą nuvertė, pinavijas greitai išmindžiojo, prieglaudos girtiems neliko, o kuprius nebeturėjo kur atgailauti, todėl daugiau vertikalumu nebeužsiiminėjo, nors prie to labai įpratę žmonės ir toliau duodavo išgerti ir vis prašydavo jį prisiminti senus gerus laikus.
       Naktys būdavo jo. Kai viskas nurimdavo, žmonės užsidarinėdavo duris ir nulėkdavo paskutinis autobusas, jis vėl išeidavo į aikštę, tik jau ant suoliuko nebesėdėdavo, o slinkdavo tiesiai prie šulinio, įsikibdavo į rentinį ranka arba padėdavo ant jo smakrą ir sustingdavo. Tai vienur, tai kitur lange užgesdavo žiburys, dienos gyvenimas pradėdavo mirti. Mėnesieną naktį jį galėdavai matyti, apšviestą blausios šviesos, vienišesnį, negu dieną, ir žiūrintį pro rentinio kraštą į tą pusę, kur buvo piliakalnis ir didysis ežeras. Kuprius suklusdavo, jo ausys pasistodavo lyg kokio gyvulio, o į kuprą, rodos, suplaukdavo visa tai, kas žmogų supa paslaptingo ir nesuprantamo. Žiūrėdamas mėnulio šviesoj spindinčiom akim į naktį, žmogus juto, kaip jis yra miestelio aikštėj, prie šulinio, kad jis reikalingas ne tik šuliniui ir miegantiems žmonėms, medžiams, ežerams ir dar kažkam – kad tai jo įpūsta gyvybė plasta šalia ir, skaudžia meile užgavusi aplink esančią gyvastį, vėl pareina į jo kuprą. Tą naktį dėjosi stebuklas: kuprotas žmogus pakeldavo laisvą ranką, su kuria nereikėjo kabintis į rentinį, rodydamas ežero pusėn, ir tenai pliaukštelėdavo didžiausia žuvis, atlošdavo ją atgal, ir pro šulinį, visai žemai, šlumšteldavo šikšnosparnis. Pasuko jis ranką į žiburį lange, ir prie lango nuogom krūtim priėjo jauna moteris, paskui ji visiškai nusirengė ir ilgai žiūrėjo į save didžiuliame veidrodyje.
       Nenusakomas savęs pajutimas prikaustė žmogų prie šulinio, kažko nepasiekiamo, amžino ilgėjimasis užsiropštė jam ant kupros. Žmogus dabar aiškiai matė save dieną, savo išskirtinumą ir savo viršų, nes jis turėjo tai, ko neturėjo kiti, paskęsdami mažuose kasdienybės džiaugsmuose ir liūdesiuose, – jis labiau už juos visus juto visko, kas mėnesieną naktį buvo aplinkui, amžinumą ir begalybę, liūdną savo, žmogaus, didingumą.
       Nuoga moteris dar kartą praėjo pro nedidelį langą, jisai spėjo pagalvoti, kad moters kūnas slepia savyje viską – ir ežerus, ir piliakalnius, ir šulinius; kad moters ir vyro pradai lyg du titnagai uždega viską žemėje – gyvybę ir mirtį, dieviškumą ir pragarą, dvasios polėkius ir nuopuolius.
       Moteris pro langą nuėjo išjungti šviesos, greit ji užgeso, ir anoje lango pusėje liko tik moters dvasia, išsiilgto moteriškumo simbolis.
       Tuo metu už jo nugaros pasigirdo kitos moters ir vyro balsai. Netrukus moteris išbėgo į kiemą. Ji verkė tyliai, paskui ėmė kūkčioti.
       Pro jos verksmą tarpais buvo girdėti naktinių žiogų čirpimas. Nuo šulinio dangčio į dugną nukrito šaltas vandens lašas. Moters verksmas dabar buvo panašus į ištisą aimaną. Baisi moters aimana mėnesieną naktį, per visą pasaulį eina jos verksmas, primindamas visiems, kad žmogus, ką nors susikūręs ir idealizuodamas, pats žiauriausiu būdu ir sunaikina.
       Paskui moters aimaną į kiemą išvirto pikti ir bjaurūs vyro žodžiai.
       Dar vienas šaltas lašas nukrito į šulinio dugną, ir kuprius daugiau nebeišsilaikė savo apsupimo lauke, vienu mirksniu jis perėjo į šį pasaulį ir, skubėdamas, sunkiai vilkdamas kojas, užkliūdamas už tvoros, įsmuko į kiemą, iš kur sklido aimana. Moters nebuvo matyti, buvo girdėti tik verksmas po obelim, vyras stovėjo ant žvyruoto takelio – susidraikiusiais plaukais, pusnuogis, išvirtusiom akim. Kuprius pažino jį, dar visai neseniai bufete jis ragino „padaryti vertikaliai“.
       Kuprius sustojo prieš jį, kairėn rankon perimdamas lazdą, o dešinę bejėgiškai keldamas į viršų.
       – Ih, ih, ih! – inkštė jis, lauždamas aukštyn galvą ir eidamas artyn. – Ih, ih, ih...
       Paskui praslinko pro vyrą ir nubėgo link obels, iš kur sklido verksmas. Moteris stovėjo vienais marškiniais, kurie buvo perplėšti, jos veidą jis gerai įžiūrėjo – ta pati aną rytą jį palabino ir paskui taip mokėdama nuėjo.
       – Ih... ih... ih... – norėjo kažką pasakyti kuprius, bet joks žodis neišsprūdo iš jo lūpų.
       Moteris staiga liovėsi verkusi.
       – Na, ko tu čia dabar? Ko?
       Jis pajuto balse pyktį, kažkokią nuo amžių vyro ir moters santykiuose paslėptą bjaurastį, jis jau norėjo šaukti lyg pamišęs, kad moteris nustojo verkti iš neapykantos jam, o ne anam, kuris ją mušė ir draskė, idealizavo ir paskui šlykščiai išniekino, tik jokio šauksmo atsikišusi burna neišdavė. Kuprius greitai išgriuvo pro vartus į savo mėnesėtą aikštę, šuoliavo tiesdamasis ir jusdamas, kaip po kupra kažkas braška. Du sykius, kol pasiekė šulinį, jis pasakė;
       – Bjaurus yra gyvenimas.
       – Bjaurus yra gyvenimas.
       Paskui viena ranka lyg vanagiukas įsikibo į rentinį, o kita prilaikė rankeną. Atgal išsuktą kibirą ištraukė apžiojęs jo lanką dantimis. Apsilaistydamas kiaurus batus ir purvinas kelnes, negailestingai šliūkštelėjo vandenį ant žolės. Vanduo mėnesienoj atrodė melsvas. Šitaip pasėmė ir išpylė tris kibirus melsvo vandens.

       Aputis, Juozas. Horizonte bėga šernai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1970.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt