Juozas Aputis

       Novelės iš knygos „RUGSĖJO PAUKŠČIAI“

       Žuvys neturi atminties
       Senamiesčio namai
       Septintą valandą nėra autobuso
       Žmogus matine galva

Į viršų

       ŽUVYS NETURI ATMINTIES

       Jis atsirėmė nugara į sieną. Kaminai vakaro dangaus fone buvo nejaukūs. Jokiu akmeniu nesudaužysi nebylaus kaminų abejingumo.
       Jis žinojo, kad Jūratės nebėra ir nebebus. Kai jis nubėgo, viskas jau buvo baigta. Jūratė gulėjo ant upės kranto, išsigandusias dideles akis įsmeigusi į dangų. Jis pasilenkė prie jos ir pamatė, kaip lūpų kamputyje virpėjo šaltas vandens lašas.
       Dabar Jūratės nebebuvo. Jis viską žinojo. Žinojimo buvo per daug ir per maža. Paėjęs nuo sienos, Tomas žiūrėjo į veidrodį. Akys buvo sausos, jos neverkė. Mintys buvo liūdnos.
       Stovėjo nebylūs, abejingi kaminai, spaudė iš keturių pusių kambario sienos, ir kai pribrėško, jis pamatė Jūratės akis. Jos žiūrėjo susimąsčiusios iš visų keturių kambario sienų ir lydėjo Tomą kiekviename žingsnyje.
       Kai saulė nusileido, kaminai staiga pasidarė jaukesni. Namų kaminai Tomui visada būdavo šiurpūs, kai juos matydavo tolimoj erdvėj ir kai leisdavosi saulė.
       Maža dulkėta gatvele, kasdieniškai kalbėdami, ėjo žmonės, ir jis norėjo, kad visi žmonės susirinktų jo kambary. Jie galėtų nekalbėti apie Jūratę, galėtų nesakyti užuojautų. Bet žmonės pabūtų kartu su juo, patylėtų. Jis visų jų nesusodintų, bet jie galėtų sėdėti pakaitom. Tačiau žmonės, kurie ėjo gatve, kalbėjo kasdieniškai ir turėjo visokių reikalų.
       Tomas užsimerkė. Jis vėl matė Jūratės akis, o sienos vis dar buvo, slinko artyn, ir niekas nepravėrė durų. Jis susiieškojo įskilusią plokštelę, ir kai grojo smuikas, Tomas pastebėjo, kad Jūratės akys buvo pilnos džiaugsmo. Ir jie abu nutarė eiti prie stačių plokštumų. Bet paskui ji nubėgo viena per saulės nutviekstą lygumą, ir prie baltų Ispanijos kaimo pastatų, nesulaukdami raitelių, pririšti žvengė neramūs žirgai.
       „Tomai, perskėlei plokštelę, ir dabar melodija visą laiką šlubuoja.“
       Namo sienos tebebuvo. Ir Jūratė gulėjo ant upės kranto, o lūpų kamputyje virpėjo šaltas vandens lašas, ir permirkusi suknelė nedengė jos sušalusių kelių...

       – Nuostabu! Būkite geras, pagrokite dar kartą. Ta muzika šią gatvelę daro didelę.
       „Iš tikrųjų, Tomai, uždėk plokštelę dar kartą, nors ir perskelta ji, nors ir šlubuoja melodija. Pasiklausysim, nubėgsim, pabaidysim raitelių nesulaukusius žirgus, o paskui vėl eisim pasitikti stačių plokštumų. Ką tu, mielas, mes būsim dideli prie tų plokštumų. Ir kaminai jau visai ramūs ir nebaisūs, ir prasmės kiek daug visur.“
       – Jūs dažnai grojate šią plokštelę?
       Jis krūptelėjo. Jūratės akys buvo kambario sienose, o ta jauna mergaitė stovėjo prie praviro gretimo namo lango ir šypsojosi.
       – Jūs dažnai grojate?
       – Dabar aš grosiu kas vakarą.
       – Ir jūs nepyksit, jei aš taip pat klausysiuos?
       Vienas žmogus kalbėjo nekasdieniškai ir atėjo. Jis nesakė užuojautų ir norėjo labai nedaug. Jis beveik nieko nenorėjo.
       Nedidelių priemiesčio namų langai ir durys buvo praviros, ir žmonės namuose kalbėjo puse lūpų, tarytum bijodami nuslopinti vakaro kalbą.
       „Tomai, tu galėtum išeiti į gatvę. Kartu su žmonėmis pažiūrėtum nuo kalno į miestą ir, ką suprastum, papasakotumei man.“
       Jos akys tebebuvo, kambario sienos vėl pradėjo artėti.
       – Nepyksit, kad klausysiuos? – mergaitės akys dabar susimąsčiusios.
       – Aš nieko nežinau. Aš grosiu kas vakarą.
       Kitą dieną jie abu vaikščiojo gatve. Ji buvo jauna ir graži, ir jis pajuto, kaip kažkas nuskriaustas atsikėlė jame. Džiaugsmas, kad yra šita jauna mergaitė, šildė jį, ir pasiryžimą nesustoti didino tolumoj dunksančios pilkos plokštumos.
       – Vakar tave aš tikriausiai įpykinau?
       – Aš grosiu kiekvieną vakarą, Ema.
       Ji nusijuokė.
       – Manęs dar taip niekas nevadino, Tomai. Jis džiaugėsi paslapčia, kad jos dar niekas tokiu vardu nevadino.
       Paskui jie sėdėjo stadione, ir Tomas matė, kaip ji troško gyventi. Ji mylėjo ir juto viską. Ji norėjo paliesti savo kūnu kiekvieną daiktą ir sužinoti, kaip jis vadinasi iš tikrųjų.
       Vakarais Tomas uždėdavo plokštelę, Jūratės akys būdavo visose keturiose sienose, žvengdavo raitelių nesulaukdami žirgai, ir Ema vis prašydavo uždėti plokštelę iš naujo.
       Niekas nepraverdavo durų.

       Jie abu sėdėjo prie upės, ant įkaitusio smėlio, ir paskui Ema greit nusimetė suknelę ir įbrido į vandenį. Ji brido vis gilyn, ir baisus nujautimas persmelkė jį visą. Ji nuplaukė pasroviui, ji buvo graži permatomame vandenyje, sagė blizgėjo jos plaukuose prieš saulę. Upė tekėjo greitai, ir Tomas, lieknas ir įdegęs, kaip naivus tamsiaodis bėgo upės krantu, įsmeigęs į mergaitę akis ir klimpdamas į karštą smėlį... Ji juokėsi vandeny, ir Tomui jos balsas buvo geras... Jis tirpdė kažką jame ir jungė su pasauliu. Blizgančio vandens nesulaužoma logika įtikinėjo, kad viskas praeina.
       Paskui ji išlipo kitame upės krante ir neskubėdama ėjo atgal.
       Nurimęs jis atsisėdo. Grojo kaime girdėtą nesudėtingą melodiją, nes tenai kažkam buvo linksma. Nuleidęs kojas į vandenį, jis žiūrėjo toli į laukus, pilnus žydinčių dobilų ir bičių. Kalbėdamasi su krantais, tekėjo upė, ir anoje pusėje jis matė Emą. Ji ėjo nesidairydama, nuleidusi galvą, ir Tomas pamanė, kad su juo gal būtų jai lengviau. Jis norėjo šokti į vandenį, bet vanduo tekėjo ir buvo toks pat, kaip tada, kai Jūratė gulėjo ant kranto ir kai permirkusi suknelė nepridengė jos sušalusių kelių. Staiga tarytum siaubingas griausmas suskambo įskilusi plokštelė, adatėlė šokinėjo lyg per giliausias vagas, o žirgų žvengimas buvo skardus, ir dobilienos ėmė lūžinėti. Jos kėlėsi, virpėjo, ir netrukus iš keturių pusių išaugo didelės sienos; Jūratės akys buvo geros, jos žiūrėjo į vandenį ir norėjo įbristi upėn, nuplaukti ir žinoti, kad ant kranto, nuleidęs kojas į vandenį, sėdi Tomas ir lydi ją akimis.
       Dobilienos virpėjo, lūžo laukai, ir sienos darėsi vis didesnės.
       – Ema! – sušuko Tomas išgąstingai, bet balsas buvo kimus kaitrią pavasario dieną, ir tarytum nematomi partizanai perpjovė ore laidus, ir ji neišgirdo. Paskui vėl sienos sujudėjo, pradėjo leistis prie žemės, žydėjo dobilai, ir bitės dirbo medų. Ema stovėjo vandeny, jos veidas buvo šlapias. Ji buvo linksma, bet kažkas neaiškus, neišspręstas garmėjo su upės vandeniu.
       Prie jo kojų jau kelintą kartą susirinkdavo būrys mažų ir didelių žuvų, jos nardydavo ir į vieną, ir į kitą pusę, retkarčiais išsprogintom akim pro vandeni pasižiūrėdamos į dangų.
       Kaime melodija nutilo, ir ten taip pat buvo atidarytos visos durys ir langai, o žmonės klausėsi ir norėjo suprasti, ką kalba kiti.
       Jis surado smėlyje akmenuką ir sviedė į žuvų būrį. Jos išsisklaidė į visas puses, bet greitai sugrįžo vėl. Jis sviedė kitą, ir jos vėl spruko į šalis ir vėl greit pasirodė.
       „Žuvys, matyt, neturi atminties. Jos tik iš instinkto bijosi. Jei jos suprastų ir atsimintų, kad aš galiu kokią vieną netyčia užmušti, jos daugiau nebegrįžtų. O gal jos labai alkanos?..“
       – Tomai, kodėl tu šitaip... Kas tau yra? – ji brido prie jo, ir Tomas matė, kaip srovelėmis nuo jos plaukų bėgo vanduo ir krito į upę.
       Jis neatsakė, nors žinojo, kad reikėjo atsakyti.
       Ji pažvelgė jam į akis ir išsitiesė ant įkaitusio smėlio; ji buvo trupučiuką pailsusi, neramiai ir nelygiai kvėpavo. Ji juto visą pasaulį, ir jis dar buvo jai geras. Tomui pasirodė, kad be jos negalėtų gyventi.
       – Kam tu mėtei tuos akmenukus, Tomai?
       – Aš baidžiau žuvis. Jos tik neilgam bijosi. Žuvys neturi atminties, Ema...
       Ji atmetė ant smėlio rankas ir nusijuokė:
       – Žuvys neturi atminties, žuvys neturi atminties...
       Staiga jis krūptelėjo. Nuo jos plaukų per skruostą nuriedėjo vandens lašas ir sustojo lūpų kamputyje. Ji gulėjo, žiūrėdama į mėlyną dangų, ir galvojo kažką, o nuriedėjęs vandens lašas virpėjo lūpų kamputyje. Lyg vagis jis atkišo drebančią ranką prie jos veido, ir ji išsigandusiomis, beveik stiklinėmis akimis žiūrėjo į jo ranką ir sušuko:
       – Tomai, kas tau?
       Jis atitraukė drebančią ranką.
       – Ema, aš nenorėjau to lašo matyti. Dabar jo jau nebėra. Aš jį pasiėmiau. – Jis parodė drėgną piršto galiuką.
       Paskui ilgai abu tylėjo ir galvojo, tur būt, apie tą patį. Tomas surišo abiejų drabužius, o ji nuplaukė į kitą krantą, ir jis brido, lyg vėliavą iškėlęs drabužių ryšulėlį.
       Gatvės buvo šventiškos ir beveik tuščios. Kepino saulė, mirgėjo namai ir bokštai.
       Tik senesnieji, negalėję išsiruošti nei prie upių, nei prie ežerų, nei prie jūros, lengvu žingsniu vaikščiojo šaligatviais, ieškodami pavėsių ir matydami savo tolimą praeitį. Sukeldavo vėją pralėkdami troleibusai, laikrodžio dūžiai buvo duslūs, ir žmonės iš pilies dairėsi į karštą ir tarytum išmirusį miestą, o garlaivis, paėmęs paskutinį keleivį, paskelbė, kad laikas išplaukti.
       Jis ėjo kažkaip nedrąsiai, juto, kad greta yra jos pečiai, plaukai su blizgančia sage. Jis žinojo, kad be jos mieste būtų baisu, ir, nieko tikro negalėdamas suprasti, suėmė ją už pečių ir tarė:
       – Ema, tu eik. Aš pastovėsiu ir paskui eisiu iš paskos.
       Ji žiūrėjo nustebusi.
       – Ema, aš noriu tave iš tolo matyti. Tu eik, o aš pastovėsiu. Aš žiūrėsiu į tave iš tolo.
       Ji nuėjo. Iš pradžių palengva, paskui greičiau. Jis stovėjo ir per kaitrų orą girdėjo jos žingsnius, matė mirgant gelsvą suknelę, ir paskui tolumoj, už miesto gatvių, pasirodė stačios plokštumos, ir Tomui suplakė mintis, kad ji nueis. Jis pasileido gatve, garsiai šaukdamas. Jai, matyt, buvo gera, kad Tomas pasivijo, palietė petį, kad jis buvo pavargęs ir sunkiai alsavo. Jie abu žiūrėjo į plačios gatvės vidurį, kur stovėjo baltas milicininkas, sulaikęs mašinų virtinę, ir mažyliai per gatvę ėjo, linksmai klegėdami. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu. Tomas pažiūrėjo į jos akis, ir jam pasirodė, kad Emos akys buvo liūdnos.
       Vakare jie sustojo prie Tomo namų. Jos akys tebebuvo susimąsčiusios. Ji nedrąsiai, lyg bijodama tarė:
       – Tomai, tu nepagalvok... Aš norėčiau užeiti pas tave. – Ir staiga ji krūptelėjo, nes Tomas, išskėtęs rankas, atšoko, tarytum norėdamas uždengti namą.
       – Ne!.. – suriko jis šaižiu balsu, ir vaikai, žaidę prieblandos apgaubtoje dulkėtoj gatvėj, sukluso.
       Vakare jis vėl uždėjo plokštelę, ir melodija šlubavo, žvengė prie baltų pastatų pririšti žirgai.
       Kambario sienos tebebuvo, ir niekas nepravėrė durų.
       Paskui atėjo ruduo, kaminai kasdien vis labiau buvo pajungiami į darbą, ir žmonės rečiau laikė duris praviras ir jau nesiklausė, ką kalba kiti.
       Jie vėl atėjo prie upės. Kitoje pusėje degdami nuo medžių krito lapai. Ji sėdėjo ant kranto, ji ištiesė įdegusias kojas, ir suknelė pridengė kelius. Upės gargėjimas buvo šaltas ir nejaukus. Jis vėl matė laukus, ir laukai lūžinėjo, vėl stovėjo keturios sienos, kuriose nebuvo nei dobilų, nei bičių.
       – Jau ruduo, Tomai, – tarė Ema, ir lapai anoj upės pusėj degdami krito į vandenį.
       – Jau ruduo, Ema, – atsakė Tomas.
       – Žuvys neturi atminties, Tomai, – tarė ji po valandėlės.
       – Žuvys neturi atminties, Ema.

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

Į viršų

       SENAMIESČIO NAMAI

       Vyrai nekantriai laukė. Jau ėmė tamsėti, nes buvo vėlyvas ruduo ir temdavo greitai. Jie vis dar stovėjo prie gamyklos laiptų, trypinėjo vietoje, ir nežinia, ką kiekvienas galvojo. Jie, linksmi vaikinai, galėjo, žinoma, dabar pajuokauti, paplepėti apie niekus, bet lyg susitarę tylėjo, ir kiekvienas sekliau ar giliau suprato savo keistą pareigą. Gerai, vaikinai jo sulauks, jis nusileis žemyn laiptais, ir ką jam pasakyti? Čia reikia tiek daug nuoširdumo, tikrumo, čia negali būti nė lašelio šaltos pareigos, ir, sakydamas, patardamas, tu turi parodyti jam geras salas, prie kurių jis galėtų nusiirti.
       Vienas iš jų žiūrėjo į kylančius dūmus iš kamino ir į ramias žvaigždes vėsiame danguje, jis įsivaizdavo save didelio skliauto vidury, ir jį suėmė šiurpas, kažkodėl pagalvojus, kas būtų, jei staiga iš to vėsaus skliauto nukristų bomba... Jis papurtė galvą, vydamas tas keistas mintis, nes jos netiko dabar prie jų laukimo, prie tikslo, o gal ir tiko – juk viskas su viskuo savaip susisiekia.
       Vania ėmė švilpiniuoti. Užvertęs galvą, jis taip pat žiūrėjo į persišviečianti dūmų stulpą, kylantį iš kamino, ir pagalvojo, kokio aukščio turi būti kaminas, kad ištrauktų į orą žmogų, ir dar pagalvojo, ar tenai, kamino viršuje, labai karšta.
       Trečiasis žiūrėjo po kojomis, jis kažkodėl prisiminė šaltą besniegę žiemą kaime ir sodelyje ant virvių motinos išdžiaustytas baltas drobules.
       – Ir nesirodo, – neiškentė pagaliau Vania, nutaręs, kad ant kamino vis dėlto baisu, jei ne dėl karščio, tai dėl aukščio. – Kiek mes čia jo galim laukti?
       Nuo Vanios žodžių sugrįžo vyrai į šį vakarą ir į savo tokį nereikšmingą ir sunkų laukimą, jie dar tylėjo ir galvojo, bet jau apie daug artimesnius dalykus, galėjo jie, žinoma, galvoti ne vien tik apie Simą, bet ir apie save, palyginti trupučiuką su tuo pamišusiu, kaip jie sakydavo, Simu, bet nelygino nė vienas, nes, rodėsi, nepasielgė taip arba panašiai, kaip Simas. Na, išgerti tai išgeria visi, bet Simas su ta Vera! Na, su tokiomis jau nė vienas iš jų neprasideda. Seniai čia ji tąsėsi su kitu, o prieš tai dar su kitu, kasmet beveik su kitu. Kaip tam Simui šitaip išeina? Buvo antai atsitikimas, kad ir Vania metė žmoną, nesutarė charakteriai – prieš penketą metų tai įvyko – na, metė, ir viskas. Pastyrinėjo vienas savaitę, o paskui į vakaruškas ėmė lakstyti, o tos mergaitės taip ir limpa – nebjaurus vyras Vania, ir šoko jis pasiutusiai puikiai. Pašoko šitaip dar vieną savaitę, o trečiąją jau ir vestuvės. Gausias iškėlė, visa brigada susirinko, ir Simas su žmona atėjo, graži jo žmona buvo, aukšta ir liekna, pailgo veiduko, dainavo visą vakarą. Gražiai Vania pasielgė – vedė iš naujo, jauną ir įdomią, ir jei reikės – ar gali būti nuo to apsaugotas – gal ir dar kartą. Bet jau Simas! Toks jaunas ir su tokia...
       – Eini kartais namo, o tau gatvė – lyg prožektoriaus spinduliais nutvieksta – vis platyn ir platyn priekyje. Paskui prisimeni, kas esi, ko nori, kuo rūpinies, ir iš to prožektorių kelio ima atgal prie tavęs riedėti juodas kamuolys, kol susiriečia po kojom kaip šunytis. Mažas toksai... – buvo bepradedąs pirmasis, bet trečiasis jį pertraukė:
       – Tas šuniukas ir dabar turės susirangyti. Gal ne toks ir mažas... O Simas, tikriausiai, lauks, kol Veros pamaina baigs darbą.
       – Jeigu taip, tai iki išnaktų jo nesulauksim. Pabūsim dar kiek, ir eiti reikia. Pagalvojus – tas šuniukas dar mažesnis nuo to darosi: Simo reikalai jau šunytis, o tai, kad mes negalim Simo palaukti, turėdami savo reikalų, dar mažesnis šuniukas...
       – Ai, ką ten, vyrai! Baikit apie tuos šunis. Kas nežino, kad visus mus lydi tokie ciuciai. O dabar einam. Kitą sykį nugriebsim Simą, – pasakė Vania. – Jeigu jam su Vera taip įdomu, tai namie man irgi nenuobodu.
       Vyrai jau pradėjo skirstytis, pavaikščiojo palei sieną ir netrukus vienas paskui kitą išėjo pro vartus.
       Simas nusileido laiptais tuojau pat, vos tik Vania su draugais nuėjo. Gal jis tyčia laukė, kol jie išsivaikščios, o gal tik sutapo viskas šitaip. Jis nulipo laiptais pamažu, užsivertė apykaklę ir išėjo į gatvę. Ėjo jis koja už kojos, nesidairydamas ir su niekuo nesisveikindamas, nes nieko nenorėjo matyti, ir galva dar svaigo po vakarykščių gertuvių, nors ir išdirbo gamykloje visą dieną. Jis vijo įkyrias mintis ir nieko nenorėjo galvoti. Bet negalvoti negalėjo. Jam jau seniai reikėjo išspręsti, ne, ne išspręsti, o suprasti vieną svarbų dalyką. Iš tikrųjų jis jau seniai gyvena tomis mintimis.
       Simas nuėjo ilgą galą prospektu, jis nesėdo į autobusą ar troleibusą, o po kurio laiko pasuko į senamiestį su keistai pavadintomis gatvelėmis, su apdulkėjusiais senovę imituojančiais žibintais, kur vietoje dagčių įsukta dvidešimt penkių ar keturiasdešimties lemputė. Čia buvo kažkodėl jaukiau ir paprasčiau, nes kartais ir namai tau ima kalbėti ir suprasti, o kokie namai supras ir atjaus daugiau, jei ne senamiesčio? Naujiems – kas, jie patys dar geltoni, kaip viščiukai, patys dėl savo pirmųjų bėdų eina iš proto, o šitie visko matę ir viską įveikę, jei išliko. Ak, velnias! Nejaugi tai galėtų turėti kokį nors ryšį su Vera? Nejaugi? Jis papurto galvą ir eina toliau, o tas kvailas lyginimas neduoda ramybės, ir Simas kažkur gilumoj pradeda suprasti, kad tas netikėtas, bet labai dabar natūralus suderinimas vis dėlto ne šiaip sau, ne iš piršto išlaužtas, čia yra kažkas.
       – Taip, čia kažkas yra, bet kam reikia galvoti apie tai, o kai viską man pavyks vienaip ar kitaip sudurstyti, ar palengvės nors kiek, ar aš jau žinosiu, ką daryti? – klausia jis savęs beveik garsiai, ir pro šalį ėjusi mergaitė atsisuka – graži žibintų šviesoj, ir kepuraitė jos balta, o pro kepuraitės kraštus – garbanėlių kuokštas. Ir drąsi ta mergaitė, pažiūrėjo taip į Simą, taip pažiūrėjo. Niekas pasaulyje taip nesupranta vyrų skausmo ir nerimo, kaip tikros moterys. Ir jos pasiruošusios nedelsdamos pulti į nelaimės vietą, nors nelaimės išvengti beveik negali padėti, nes per daug tame aukojimesi yra savimeilės.
       Simas eina toliau senamiesčio gatvele, paskui kita – ir tas gretinimas neišeina iš galvos, ir jis pagaliau pradeda kai ką suprasti, jis jau norėtų pasakyti tą sau žodžiais, bet jam nesmagu darosi dėl Veros, jis vėl veja mintis – čia kažkas ne taip, kaip su tais senamiesčio namais, ir kažkas taip, nes kaip pažiūrėsi į tokius dalykus, taip ir suprasi. Bet jis negali minčių atsikratyti, ir jau šnibžda kažkas čia pat: „Tu bijai sau pasakyti teisybę. Bijai pasilikti vienas su savim ir ieškoti užuovėjos. Verą tu apgaudinėji niekšiškiausiai. Tau jos visiškai nereikia – tik iš baimės ir vienišumo ieškai jos, tu bijai ieškoti užuovėjos kitur, nes kitam žmogui, jaunam ir pilnam pasitikėjimo, tu turėtum atiduoti viską. Vera, kaip ir tu, džiaugiasi mažyte apgaulinga šiluma, nes jai jau sunku galvoti apie tikrą, ji tyli, niekada nieko tau nesako, nes bijo netekti ir tų trupinių, kuriuos jai numeti. Jūsų abiejų užuovėjos baisiausiai netikros. Tu neieškai užuovėjos kitur, nes tada reikėtų save visą atiduoti, o tu bijaisi, nes nori išsaugoti savo nepriklausomybę kitai.“
       – Kitai? – paklausė jis ir vėl pasuko į pilką senamiesčio gatvelę. Jis vis dar ėjo pamažu, mintys valandėlę paliko jį, o paskui ir vėl ėmė lyginti senamiesčio namus, Verą ir save, ir jam pasirodė, kad čia tikrai yra didelis panašumas, beveik viskas taip pat. Naujam namui, naujam butui turėtum atiduoti visą save, turėtum tausoti, saugoti jį, kad nepasidarytų per greit nebe naujas, o seno – gali nekęsti, nemėgti – gyventi, galvodamas apie naują. Ir vis dėlto šitaip lyginti perdaug negražu. Jis negalvoja ir neieško jokio naujo namo, jis ilgisi pirmojo, kurį reikėjo palikti.
       Jau baigėsi ir trečia senamiesčio gatvelė, netrukus jis pasuko į seną tarpuvartę, paėjo kiek ir ėmė lipti apdulkėjusiais suodinais laiptais. Jis spaudė mygtuką ilgai, kelias minutes, bet niekas neatidarė durų, matyt, išėjo visi. Vilės tikrai namie nėra, ji dirba antroj pamainoj ir grįš vėlai naktį, bet kur galėjo išeiti jos motina su Irmute? Simas nulipo žemyn, vėl atsidūrė mažoje gatvelėje, paskui apvaikščiojo visus aplinkinius skverelius ir didesnius kiemus, bet nei Vilės motinos, nei Irmutės niekur nebuvo matyti. Tada jis sugrįžo vėl, skambino ilgai, bet niekas dar nebuvo parėjęs. Jis ištraukė iš kišenės raudongalvį Čipoliną, surado siūlo galą ir pakabino Čipolinuką ant durų rankenos.
       Namo jis ėjo greitai, jusdamas keistą maudulį ir nerimą. Ir taip norėjosi dar negrįžti, dar pasukti kur nors į šalį – pas draugus arba ir vienam kavinėj pasigert, paskui į visus lyginimus ir nerimus nusispjaut, vis tiek nieko neišlyginsi, bet jis įveikė save. Šįvakar jis nutarė dirbti, skaityti ką nors, nutarė, kad negalima šitokiu netikusiu būdu save apgaudinėti. Vis dėlto gyventi juk reikia, ir kiek dar reikės. Tačiau kambaryje jis dar aštriau pajuto maudulį ir nerimą ir, priėjęs prie lango, žiūrėjo į siaura gatvele skubančius žmones.
       Vis dėlto trys vyrukai neiškentė, neįvykdę savo planų. Išėję pro vartus, jie susitiko vėl ir nutarė Simą užklupti namie. Reikia vieną sykį užbaigti, ką jie čia vaikščios pilni paslapčių, lyg ginklų prisimurdę į kišenes. Ir dabar visi trys užlipo į penktą aukštą ir spaudė mygtuką, bet spausti nereikėjo, nes durys buvo praviros, o Simas, kai jie įėjo į kambarį, vis dar stovėjo prie lango ir žiūrėjo į žmones siauroje gatvelėje. Jam atėjo į galvą kitas palyginimas, bet jis nespėjo baigti minties, nes užveriamos sucypė durys. Jis neatsisuko.
       – Matai, Simai, pats, tikriausiai, nujauti, ko mes čia atėjome, – pradėjo Vania, nes jis turėjo patyrimą, nors buvo dar jaunas. – Mums atrodo, kad tu gyveni nei šiaip, nei taip. Ne tik mums, čia atėjusiems, bet ir visam kolektyvui, suprask... ,,Kai žiūri iš viršaus, jie daug mažesni ir įdomesni, žmonės, o nusileisk ir prieik... Ir save veidrodyje, kai žiūri iš tolo, kitokį...“
       – Tai va, pirmiausia, žinoma, dėl Veros. Dėl girtuokliavimo – bus jau antras punktas. Čia jau ne taip svarbu, mūsų nuomone. Bet su Vera tu kažkaip ne taip. – Vania jau įsidrąsino, o kiti du stovėjo vienas iš kairės, o kitas iš dešinės. Simas vis dar neatsisuko, jis dar tebebuvo prie lango, nugara į juos. – Sėst pasiūlytum, – pamėgino juokauti Vania, traukdamas iš kišenės butelį ir sėsdamas ant arčiausia buvusios kėdės, bet antrasis vyrukas sulaikė jį ir parodė į kėdės atlošą, ant kurio buvo pakabintas moteriškas švarkelis. Visi trys atpažino – Vilė su tuo švarkeliu vaikščiojo prieš trejus metus, kai ji čia gyveno. Paskui antrasis vaikinas vėl kumštelėjo Vanią ir parodė tarp spintos ir sofos ant grindų pastatytą rankinuką. Jį taip pat prieš trejus metus nešiodavo Vilė, atsiminė gerai visi, kai ji ateidavo su tuo rankinuku ir švarkeliu prie gamyklos vartų pasitikti Simo.
       Valandėlę vaikinai nustebę tylėjo.
       – Matai, Simai, mes vis dėlto norėtume... – pradėjo Vania, bet jis nutilo, nes tuo metu Simas pasisuko į juos veidu.

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

Į viršų

       SEPTINTĄ VALANDĄ NĖRA AUTOBUSO

       Jis norėjo pabūti mieste, kur namai raudoni ir smailūs, panašūs į bažnyčias, kur matyti griuvėsių liekanos, apibirusios alyvų žiedais, o miesto pakraščiuose apsamanojusios dar ne visai išgriuvusios sienos, kur viskas kalba apie tai, kas buvo ir kas yra dabar, kur akys užkliūva už kiekvieno akmens, pasakojančio, kas yra karas ir kas būna po karo. Tenai vaikštai gatvėm vienas, nes niekas nepažįsta tavęs, eini su savo mintim ir ištisą dieną beprasmiškai ieškai antikvaro.
       Andrius būtinai turėjo nuvažiuoti į tą miestą. Dabar jis tylus vaikščiojo mažame miestelyje, jūra netoli ošė, o žmonės, nerūpestingi ir išsimaudę, ir, rodėsi, nepaprastai švarūs, ėjo žaliom gatvėm, medžių lapais atsirėmusiom į mėlyną dangų ar vėjo genamą debesį, ir visą laiką griuvėsių miestas neišėjo Andriui iš galvos. Irma ėjo greta, ji taip pat tylėjo, o jis galvojo, kaip atrodo šis miestelis rudenį, kai gatvės pasidaro nebe žalios, kai mėlyno dangaus nedaug, o žmonės, iš kur atvykę, ten ir išsikrausto. Jis nejučiom palygino tą įsivaizduojamą nykų rudens miestelį su anuo miestu, kur ištisą dieną ieškai antikvaro, ir jam jie pasidarė kažkuo panašūs. Bet pasvarstęs jis suprato, jog taip atrodo todėl, kad jis tą miestelį mato tik vasarą ir galvoja, kad žalios gatvės ir išsiprausę žmonės yra vienintelė jo šiluma, galvoja taip todėl, kad gerai nežino, kaip miestelio žmonės moka džiaugtis jūra ir sūriu vėju.
       Jam patiko, kad Irma netrukdė, kad ji ėjo greta tyli, gera ir suprasdama, jog jo mintys dabar tenai, aname dideliame mieste, panašiame į jam nepažįstamą miestelį prie jūros rudenį. Jis džiaugėsi, kad Irma taip pat rūpestingai, kaip ir jis, stotyje klausinėjo, kada iš K. išvažiuoja autobusas į aną miestą raudonais, sudaužytais stogais, ir Andrius nusijuokė, kai ji pasakė:
       – Andriau, man rodos, kad nieko neišeis mums. Tasai autobusas iš K. išvažiuoja į tavo miestą lygiai septintą valandą, o iki K. iš čia reikia važiuoti beveik valandą ir dar suspėti iki kelto, ir persikelti, ir tik paskui jau važiuoti. Tai kada mes iš čia turim išsikraustyti, Andriau?
       Jis nusijuokė, jam buvo smagu, kad ir Irma nori važiuoti į miestą. Paskui jie abu išlandžiojo visus autobusų stoties kampus, garsiai skaitydami stočių pavadinimus ir ieškodami valandos, kurią iš žalio miestelio anksčiausiai į K. išvažiuoja autobusas. Bet tokio, kuriuo galėjai suspėti į K. ir paskui persikelti į kitą pusę, nebuvo, ir jie abu nutarė, kad iš to miestelio niekas nenori važiuoti septintą valandą į jų miestą. Eidami atgal, jie vėl tylėjo, ir Andrius matė, kad Irma dabar jau nori važiuoti septintą valandą – labai nori, kad Andrius galėtų važiuoti, o kartu su juo ir ji. Andrius galvojo, ieškojo būdų, kaip iš to miestelio nusikraustyti į K. bent kokią šeštą, na, vėliausiai penkiolika minučių po šešių, ir staiga jam atėjo mintis, kad reikia anksti rytą išeiti į plentą ir laukti bet kokios mašinos. Jei šoferis bijosis priimti į kėbulą, tada Andrius įsodins Irmą vieną prie šoferio, ir tegul ji važiuoja pirma, tegul keliasi keltu per marias, tegul pasako tenai to autobuso šoferiui, kad jis, Andrius, taip pat turi greitai atvažiuoti, tegul paprašo šoferio, kad palauktų bent dešimt minučių, paskui paspaus greičiau, spės laiku, plentas geras, tuščias, o Andrius čia, ant plento, lauks kitos mašinos ir atskubės. Ir jis, vis dar nieko nesakydamas apie savo planus, nuėjo su Irma žalia gatve į miško plentą, o iš to plento į kitą vietą, kur jie turėjo sulaukti mašinos ir nuvažiuoti ja į K., kad prieš septynias būtų anoj marių pusėj. Pro sankryžą lėkė viena mašina po kitos, o jie ramūs ėjo atgal, džiaugdamiesi, kad pagaliau surado išeitį, kad septintą valandą važiuos į tolimą miestą be antikvaro.
       Miestelis buvo gyvas, ir, tur būt, todėl, kad jie surado išeitį, Andriui atrodė, jog žmonės labai puošia šį žalią miestelį – ir jūra ošia jiems, ir pavasaris užsitęsė tik dėl to, kad žmonėms, kai jie čia suvažiuos, dar žydėtų alyvos ir kaštonai. Eidamas pro nedidelį raudonai žalią namuką, Andrius sustabdė Irmą ir parodė jai prie stiklo priklijuotą popierėlį, ant kurio buvo parašyta:

       Š a n d i e n a   K r a u t u v ė   N e d i r b a
       S a r i s ė j a   s u p a r s i k r a u s t i m o
       į  N a u j a  v i e t a,  V y t a u t o
       G-vė  Nr  56

       Jie abu linksmai pasijuokė, ir paskui Andrius vėl pagalvojo apie tą miestelį rudenį, kai jo gatvės būna nebe žalios ir žmonių nėra, o bangų ošimas dar didesnis pro belapius medžius.
       Rytą, pažadinti laikrodžio, jie išėjo į tylią gatvę, kurioje tik šlavėjos darbavosi su šluotomis, ir džiugino juos, kad anoj miško pusėj vis buvo girdėti mašinų ūžesys. Negyvas ir kažkoks sušalęs ankstų rytą, parke stovėjo didžiulis ratas – atrakciono pasididžiavimas, ir Andrius pasakė, kad jam patiktų, jei dabar tas ratas pamažu suktųsi ir visuose jo lizduose sėdėtų balti vaikai. O Irma sutiko, kad tai būtų labai gražu. Oras buvo tykus, tik girdėjosi, kaip jūra už miško pradeda pamažu judintis, ir kelios lakštingalos ardė tylą. O mašinų nebuvo, kai jie išėjo į kryžkelę, abu suprato, kad tas garsas, kurį girdėjo, buvo apgaulingas: anoje plento pusėje, kažkur už krūmų, laukuose, čia nutoldavo, čia priartėdavo traktorius, ir tas traktorininkas, matyt, į laukus išvažiavo labai anksti arba dirbo antroje pamainoje, arba stengėsi įvaryti kiek galima daugiau procentų ir pakliūti į garbės lentą. Dešinėje plento pusėje prie stulpo buvo prikalta žydra lentelė su užrašu: „Pasienio zona. Išėjimas į jūrą draudžiamas“, bet Irma nutarė, kad per griovį pereiti galima, ji atsisėdo ant griovio kranto, o Andrius antroje pusėje, ir plentas skyrė dabar ne du kraštus, o du artimus žmones, o Andrius, neramiai žiūrėdamas į tuščią plentą, pagalvojo, kad labai gerai, kai tarp dviejų žmonių yra siena, kurią galima pereiti. Paskui jie jau nebežiūrėjo į plentą ir sekė žmogų, kuris atsargiai ir rūpestingai pievoje pririšo miegūstą karvę, o pats, užsivertęs ant pečių tinklą, nuėjo plentu į miestelio pusę ir, neramiai dairydamasis, niro į mišką. Andrius garsiai nusijuokė:
       – Bijo, kad nesektume iš paskos. Tikriausiai, ungurių nuėjo trauktis, žaltys.
       Ir pagaliau toli plente pasirodė maža mašina. Ji nėrė labai greitai, ir tai buvo jų pirmoji ir paskutinė viltis, nes jau po dešimties penkiolikos minučių septintos valandos autobuso šoferis sės į savo mašiną, važiuos prie benzino kolonėlės ir stengsis pralinksminti apsnūdusią benzino kolonėlės sargę. Irma greitai peržengė sieną – plentą, jie abu pakėlė rankas, bet maža dardanti mašina pralėkė pro šalį, nors joje sėdėjo tik du – šoferis ir, kaip Andriui pasirodė, labai stora moteris su gėlių glėbiais. Šoferis nudavė net nepastebėjęs dviejų žmonių plento pakrašty, jis nė nepagalvojo, kad K., anoj pusėj, kitas šoferis pila benziną į autobusą ir kad jis turės išvažiuoti be Irmos ir Andriaus.
       – Tuščia mašina, ir negalėjo paimti, – žiūrėdama į šaltą asfaltą, tyliai tarė Irma. Andriui pasidarė gera dėl to, kad Irma akimis nelydėjo tos dardančios mašinos. Degdamas cigaretę ir taisydamas ant nugaros kūpriną, jis pasakė:
       – Man rodos, jie nuvežė į K. gėles. Tokie, kurie gėles parduoti veža mašinomis, negali pagalvoti, kad po keturiasdešimt minučių mes turim būti ne tik K., bet ir anoj marių pusėj.
       Jie laukė jau nebe ilgai, nes vilties nebebuvo, o miegūsta karvė žiūrėjo į juos tingiomis akimis ir paskui, mostelėjusi snukiu, pradėjo pešti žolę, o traktorininkas vis burzgė, ir traktorininkas stengėsi iškopti į pirmūnų gretas.
       Grįžo jie neskubėdami, ir miestelyje, dar kartą skaitydamas skelbimą su keistu žodžiu ,,sarisėja“, Andrius matė, kaip Irma sugniužo, kaip jai pasidarė liūdna, nes laikrodis tada išmušė septynias ir, jei ano autobuso šoferis tvarkingas, jis jau užvėrė kabinos duris. Andrius liepė eiti Irmai miegoti, o pats pasakė pavaikščiosiąs gatvėmis, gal būt, nueisiąs ant tilto. Bet, likęs vienas, jis patraukė tiesiai centrine gatve, nes jo galvoje, antrą kartą skaitant skelbimą su keistu žodžiu „sarisėja“, kilo mintis, kuri, rodėsi, buvo labai reali. Sutikti žmonės jam mielai aiškino, kur yra nedidelė miestelio autotransporto kontora, kur vakarais sugrįžta visos miestelio mašinos. Stotelė buvo toli, bet jis ėjo greit, varomas džiaugsmo, kad, tikriausiai, vis dėlto išeitį surado, kad jie išvažiuos būtinai septintą valandą ryto į savo miestą. Stotelėje mašinų buvo visai nedaug, ir tos pačios beveik visos neburzgė, niekur nesiruošė važiuoti, jas suginė čia, matyt, remontui, nes jos atrodė apdaužytos ir pavargusios. Jis priėjo prie mašinos, po kurios papilve gulėjo kareivis. Pasienietis įtartinai nužvelgė Andrių ir tik tada atsigavo, kai Andrius paklausė, kur galima rasti dispečerį.
       – O va – jis kaip tik eina iš raštinės į gatvę, – pasakė tas ir vėl ėmė brūžinti mašinos papilvę.
       Andrius pasivijo dispečerį, ir, matyt, keistas pasirodė dispečeriui jo elgesys, nes jis labai nustebo, ir tik tada, kai Andrius ėmė kalbėti neskubėdamas ir labai rimtai, tepaluotas vyras aprimo ir, traukydamas pečius, žemaitiškai paaiškino:
       – Turiu nuliūdinti. Nieko pačiam nebus. Penktą valandą jokia mašina iš mūsų stotelės nevažiuoja. Kur – taip anksti! Pats matai, koks čia tas mūsų miestelis, kokie čia reikalai? Kas gyvena prie tolimųjų reisų kelių, – kitas dalykas.
       – Man nebūtinai rytoj. Gal poryt, užporyt?
       – Ne, penktą valandą niekas iš čia neišvažiuoja. Gal per kelis mėnesius kokį sykį ir pasitaiko. Ką aš galiu tau patarti – jei jau yra toks reikalas, gal su kokiu privatininku susišnekėk arba nuvažiuok į K. ir pernakvok.
       Pernakvoti, žinoma, buvo galima, ir susitarti su privatininku galima, bet Andrius norėjo be privatininkų, be nakvynių patekti į septintos valandos autobusą, – nuvažiuoti į K. su kokiu nors šoferiu, kuris veža iš ten pieną, duoną ar anglį, nes Andrius su Irma įsitikino – tie, kurie mašinomis veža į K. parduoti gėles, tokių antikvarininkų, kaip jie, nevežioja.
       Atgal jis ėjo liūdnas, suraukęs kaktą ir kramtydamas nagus. Irma jau tikriausiai pabudo, ir Andrius turės pasakyti jai, kad kol kas jokios išeities jis nesurado. Irma labai nusimins, nes ir ji antikvarininkė. Dispečeris – žmogus, matyt, toksai, kuris jau nemažai mašinomis išvežiojo anglių, malkų, pieno, duonos ir ko tik nori, ir nė karto – gėlių pėdų, nes jis, jau gerokai paėjęs, sustojo ir lyg teisindamasis pasakė:
       – Baisiai nesmagu, kad negaliu padėti. Klausyk! – kažką sugalvojęs, susuko jis, – paimsiu ryt penktą valandą kokią mašiną ir nuvešiu. Mat jį pypkiai, reikia žmogui padėti.
       – Ne, aš nenoriu, kad specialiai. Ir Irma nesutiks. Ačiū už rūpestį. Aš dar ką nors sugalvosiu.
       Parėjęs jis rado Irmą sėdinčią ant lovos. Ji žiūrėjo į jį didelėmis akimis. Andrius pajuto, kaip labai reikia ieškoti išeities.
       – Kol kas – nieko. Niekas nevažiuoja taip anksti. Sako, kokie čia jų reikalai, kad naktimis baladotųsi.
       – Jie nežino, kaip mums reikia anksti patekti į K., o iš ten į aną marių pusę, o paskui į tavo miestą.
       Iki pusiaudienio jis nieko negalėjo sugalvoti. Kai jie ėjo pro paštą, Andriui staiga kilo mintis paskambinti į K. autobusų stotį ir pasiteirauti, ar tikrai iš anos marių pusės į raudoną miestą septintą valandą išvažiuoja autobusas. O gal jis išvažiuoja ne iš anos marių pusės, o tiesiai iš stoties, gal pasikeitė tvarka, ir tada iš žalio miestelio jie galėtų išsikraustyti valandą vėliau.
       Kai sujungė su K, kabinoje keldamas telefono ragelį, Andrius pamatė, kad Irma priėjo arčiau stiklo ir, išplėtusi akis, žiūrėjo į jo lūpas.
       – Ką? Septintą valandą visai nebeišvažiuoja? Negali būti – čia, žaliame... miestelio stoty sakė, kad išvažiuoja. Lygiai septintą! Ir tvarkaraštį matėm. Taip parašyta.
       – Anksčiau išvažiuodavo. Dabar tik penkiolika dvidešimt penkios.
       – Bet mums reikia septintą. Ar jūs suprantat?
       K. autobusų stotyje mergaitė nusijuokė:
       – Aš čia tikrai nieko negaliu padaryti. Jums būtinai reikia septintą? Tai skriskit lėktuvu. Iš K. išskrenda pusę dešimtos. Būsit tuo pačiu laiku, kaip ir autobusu, išvažiavę septintą. Argi ne tas pats?
       Išėjęs iš kabinos, jis tyliai ir labai rūpestingai užvėrė duris, o Irma prie lango tylėjo.
       Prie raudonai žalio namo su „sarisėja“ ji tarė:
       – Ką darysi, Andriau, skrisim lėktuvu... Ką darysi. Kodėl tu toks liūdnas?
       – Mums reikėjo septintą, Irma. Bet nei mašinų kryžkelėj sulaukėm, tik su gėlių pėdais viena pralėkė, nei dispečeris nieko negalėjo padėti. O dabar jau niekas nebegali padėti. Jokios išeities jau nėra. Dabar niekas nuo manęs nepriklauso, Irma.

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

Į viršų

       ŽMOGUS MATINE GALVA

       Apie miestelin atvykusį naują žmogų beveik visi gyventojai sužinojo po pietų. Gatvelėmis ir pajūriu bėgiojo vaikai ir, tarytum kieno paliepti, kiekvienam sutiktam sakydavo:
       – Naujas žmogus atvyko. Šiandien prieš pietus atvažiavo.
       Netrukus žmogų pamatė visi. Jis pasirodė centrinėje gatvelėje, buvo gana aukštas, elegantiškai apsirengęs, atrodė dar labai jaunas ir nešėsi per pečius pasikabinęs tranzistorių. Kiekvienam sutiktam jis sakydavo ,,labą dieną“ – labai mandagiai ir giliai žvelgdamas į akis. Jo tranzistorius grojo keistą muziką, nedaug kas galėjo ir suprasti ją, nes čia niekas tokios muzikos nebuvo girdėjęs, bet keisčiausia buvo elegantiško vyro galva. Jinai nebuvo panaši į visų mirtingųjų galvas, ne apvali, o beveik keturkampė, ir plaukelio jokio ant tos galvos, ir spalva jos keista, galima sakyti, į plieno panaši, beveik matinė. Kai žmogus sakydavo „labą dieną“, jo lūpos sužvangėdavo.
       Jisai pasuko per miškelį prie jūros, išniro ties kalvele, ir dabar čia mažai kas pastebėjo jį, nors vaikų ir smalsuolių būrys ir sekė slapčia. Žmogus piktokai užspaudė tranzistorių, atsisėdo ant įkaitusio smėlio už žilvičio krūmo ir ėmė keistomis akimis, panašiomis į miestelio žmonėms gerai žinomus prožektorius, sekti jūros pakrantę. Jam iš karto apsalo širdis, žvangančios lūpos prasižiojo ir visai nebežvangėjo. Buvo šilta birželio pabaiga ir dar sekmadienis, beveik visi gyventojai išėjo prie jūros, pasiliko tik pasiligoję seniai saugoti namų, ir dabar čia atėję žmonės dainavo ir sukosi rateliuose. Jis žiūrėjo, kaip, susikabinę rankomis, pakraščiu nueidavo vyrai ir merginos, o toliau – jo akys gerai užmatė – prie žalios jūros buvo pieva, kurioje tarp pienių bėgiojo mergaitės, pynė geltonus vainikus ir dėjo ant galvų. Čia vyrai ir moterys taip pat dainavo žmogui nelabai girdėtas dainas, o vaikai plikom bambutėm bėgiojo palei krantą arba, ilgakasių motinų prižiūrimi, taškėsi vandeny.
       Žmogaus lūpos vis dar buvo iššieptos, jis nebuvo matęs šitokių vaizdų, ir nelabai jį galėjo paveikti šie reginiai savo gražumu, tačiau į nematytus dalykus žmogus visada žiūrėdavo labai dėmesingai ir užtat prasižiojęs. Jis vis žiūrėjo į pakrantę, nustebęs ir tylėdamas, o tenai vis vaikščiojo daugybė mergaičių ir jaunų vyrų, dainuojančių ir linksmų, nes čia beveik niekas nežinojo, kas yra ašaros. Jūra prarydavo, nusinešdavo ne vieną žveją, bet niekas neaimanavo – žmonės mylėjo jūrą ir tikėjo ja. Ji buvo jų tikėjimas. Žmonėms atrodė, kad jūra žino, ką daro.
       Elegantiškas žmogus taukštelėjo pirštu į plieninį matinės spalvos kiaušą, ir visas širdies apsalimas praėjo, o jo prožektoriai nesiliovė perdavinėti visokius vaizdus, dėl kurių jam neseniai apsalo širdis, bet po trinktelėjimo smegenys suveikė taip, kad žmogaus lūpos triskart žvangtelėjo, ir jis pradėjo juoktis. Jo smegenys dabar galėjo atkurti tūkstančius panašių scenų, bet jokio jaudulio jau nebuvo, ir galva pradėjo dirbti savo pagrindinį darbą. Žmogus dar kartą nusijuokė, dabar jau garsiai, jo lūpos žvangtelėjo keturis kartus, ir jis nuėjo į pajūrį, arčiau žmonių.
       Visi pamatė jį ir suprato, kas jisai. Vaikai pamažėl, nudūrę akis, išbrido iš bangų, mergelės atsirėmė berneliams į pečius, ir tik drąsiausios nusiėmė nuo galvų vainikus ir, gražiai nusilenkdamos, padėjo juos prie žmogaus kojų. Vyrai stovėjo susimąstę.
       – Kas aš esu, jau žinote. Apie mane labai greitai visur sužino ir visur mane pamilsta. – Žmogaus lūpos vėl žvangtelėjo, jis nusijuokė, patenkintas savo nuoširdžiu sąmoju, jautresnės mergelės taip pat šyptelėjo nedrąsiai. – Noriu tarti jums kelis žodžius. Mačiau jus iš tolo, o dabar ir iš arti. Jūsų pakrantė labai graži. Ji patiko mano akiai. Vanduo čia šiltas. – Žmogus nusiavė batus ir patekšeno vandenį dešinės kojos pėda. – Žemės čia taip pat daug. Jūs keisti, mano supratimu. Žaidimai jūsų gražūs, tik naivūs, neužpykit, – žmogus linktelėjo spindinčią keturkampę galvą. – Mano galva to nepakelia. Ji liepia man jus kitur vesti. Jūs vieniši ir atsiskyrę. Aš išvesiu jus iš atsiskyrimo į žmones. Tuojau pradedame čia statyti kurortą. Manau, jums viskas aišku?
       Žmonės iš pradžių tylėjo, žinia jiems buvo netikėta, ir mažai kuris tikriau galėjo suprasti, ką reiškia visokios statybos ir kurortai, ir vėl pirmosios linktelėjo tik jautriausios mergelės, o žmogus nukreipdavo savo akis į jų širdis, ir netrukus jo lūpos sužvangėdavo.
       – Statykim kurortą, – nedrąsiai sugaudė vyrai ir moterys, o žmogus apsisuko, apsiavė batus ir nuėjo vėl į tą pusę, iš kur buvo atėjęs.
       Vaikai bėgo, įsikabinę motinoms į rankas, ir klausinėjo:
       – Naujų avilių dėdė pievoj pristatys, taip?
       Jau tos pačios dienos vakarą iš visų pusių į miestelį kriokdamos ėmė plūsti mašinos, jos rausė duobes, vežė plytas, akmenis, ir visur, kur tik pažiūrėjai, jau buvo iškilę didžiuliai kranai, žvangėjo, bildėjo, daužėsi, virė darbas. Elegantiškasis žmogus dabar vaikščiojo apsivilkęs kombinezoną, paliko kažkur tranzistorių su keista muzika, saulė kaitino smarkiai, nes jau buvo pirmosios liepos dienos, ir ant matinės galvos žmogus nešiojo kaimo nupirktą šiaudinę skrybėlę. Darbas virė dieną ir naktį, ir matinė galva beveik nemiegodavo, jam reikėdavo būti visur, nes miestelio gyventojai dar mažai išmanė apie statybas, jam reikėdavo taisyti jų klaidas, daryti visokius apskaičiavimus, tiesinti kreivai pastatytas sienas, giliau leisti pamatus. Mažiau išmanančius žmogus po darbo sukviesdavo į tam reikalui laikinai pastatytą salę, nukabinėtą brėžiniais ir nuotraukom, ir čia mažo miestelio gyventojus jis mokydavo statybos darbų: kaip maišyti cementą, kaip dėti plytas, kad siena išeitų tiesi, o gabesnieji buvo mokomi ir sudėtingesnių dalykų – jie nagrinėjo blokų gaminimo technologiją, nes ar palyginsi, koks skirtumas tarp plytų ir bloko – įdėjai dešimt tokių cementinių lapų – ir siena stovi. Svarbiausia – siena ir užuovėja, o vidų jau paskui lengviau. Ir vietinių meistrų vidaus tvarkymui netrūko – seniau čia dirbdavo ratus, kaustydavo roges. Svarbiausia – išmokyti statyti sieną!
       Žmonės stebėjosi jo išmaningumu ir supratimu, dirbo atsidėję, vyrai prie jūros dabar nueidavo tik vakarais, – nusiplauti dulkių, o moterys ir mergelės nešdavo lauknešėlius, beveik jokių pietų pertraukų nebūdavo. Ir vaikai mažiau bebraidžiodavo jūros pakrašty, jie landžiojo pro statomų namų langus, karstėsi sienomis, kai kurie užlipdavo net ant stogų, o rūpestingesnių tėvų vaikeliai vaikščiojo po statybas su krepšiais ir, primurdę juos, tempdavo namo skiedras – ruošė šilimą žiemai.
       Ir jau po kelių dienų miestelyje būtum pasiklydęs – buvo pristatyta tiek daug namų, ir visi gražūs, tokių seniau nebuvo, visi blizga, beveik iš vieno stiklo. Miestelio mergelės jau visai užmiršo pinti vainikus, o žmogus matine galva negalėjo atsidžiaugti ir taip greitai užbaigtom statybom, ir lyg iš naujo gimusiais žmonėmis, jam labai patiko viskas; nors būdavo mažai miegojęs, jis visą laiką juokdavosi, ir jo lūpos žvangėdavo be perstojo.
       Kai jau beveik viskas buvo pastatyta, žmogus sušaukė visus miestelio gyventojus ir pasakė:
       – Ačiū, kad dirbote gerai. Statybas šiandien baigiam. Aš trumpam išvažiuoju, o ryt grįšiu su poilsiautojais. Prašau juos priimti kaip pridera. Pastatėm naują kurortą, ir žmones gerai priimkim. Žmogus matine galva vėl apsisuko ir nuėjo, bet jis girdėjo, kaip žmonės šaukė iš paskos:
       – Ačiū už naujas statybas, ačiū už kurortą!
       Kitą dieną prieš pat pietus iš visų pusių miestelio gatveles užplūdo beržais apkaišytos mašinos, jos sustodavo prie tviskančių stiklinių namų, ir iš jų iššokdavo žmonės – vyrai ir moterys, o retkarčiais ir vaikai, ir miestelio, dabar jau didelių statybų kurorto, gyventojai įteikdavo kiekvienam gėlių.
       Jau nelabai galėjai bepažinti, kuris čia atvykęs, o kuris vietinis, jau mergelės nelabai norėdavo išeiti į gatvę dryžuotais juostuotais sijonais, ir jau nė viena nebrisdavo į vandenį ilgais marškiniais, nes krautuvės lūžte lūžo nuo daiktų, kurių anksčiau niekas nežinojo. Ir jau niekuo jos nebesiskyrė nuo atvykusiųjų – jos buvo dargi gražesnės ir mielesnės. Jos taip tiko prie aukštų stiklinių namų, jos buvo tokios drąsios ir viliojančios. Džiaugsmas atėjo į tylų, idiliškai naivų miestelį. Klegėjo gatvės, klegėjo ir dainavo aukštuose stiklu tviskančiuose namuose, vaikščiojo susikabinę gatvėmis ir garsiai kalbėjo apie sienų technologiją, apie tai, kad žmogus matine galva greitai ims juos mokyti, kaip dar greičiau statyti namų sienas.
       Žmogus matine galva, atstatęs iškrakmolytą krūtinę, nusiėmęs skrybėlę, išdidus vaikščiojo gatvėmis, kartais nueidavo iki jūros išsimaudyti, ir visi linkčiojo jam, visi buvo patenkinti, visų akyse žmogus matydavo tikrą dėkingumą. Jis džiaugėsi, ištempęs žmones iš naivios pievos, o jo galvos smegenys jau kūrė kitus planus, tik prieš tai jam labai norėjosi dar stebėti, patyrinėti miestelio žmones, bet jis nelabai begalėjo juos atskirti, todėl nuvyko į kitą miesteliuką, kur žieduojami paukščiai, parsinešė krepšį žiedų, susišaukė visus miestelio gyventojus, įteikė kiekvienam ir liepė nešioti. Bet nešiojo šituos žymeklius gal kelias valandas, paskui išsvaidė visi į krūmus. Niekas nenorėjo skirtis nuo kitų.
       Ir taip ėjo vasara. Jau niekas nebešoko vejoje, niekas nebežaidė žaidimų, miestelio žmonės turėjo svarbesnių ir daug linksmesnių reikalų. O matinė galva vis sukosi žmonių tarpe, jisai spjovė į savo ankstesnį sumanymą atskirti savuosius nuo kitų, ir dabar jo širdis salo nuo gražių ir linksmų svajonių jo pastatytame kurorte, jis džiaugdavosi ir juokdavosi beveik visą laiką, ir jo žvangančios lūpos būdavo prasižiojusios.
       Paskui ėmė gelsti lapai, žmonės pamažu išvažiuodavo, o naujų neatvykdavo, nuo jūros jau ėmė pūsti šaltas vėjas, draskydamas medžius ir purtydamas nunokusius kaštonus, o žmonių vis mažėjo ir mažėjo, ir pagaliau išvažiavo paskutinieji, liko tik miestelio gyventojai, pritilo triukšmas, ir dabar nereikėjo žmogui matine galva išradinėti jokių skiriamųjų ženklų – kiekvienas vyras gatvėje buvo to miestelio gyventojas, o kiekviena mergina – to miestelio mergina. Tik nesiliovė plaukę iš visų pusių atsisveikinimo laiškai, jie ėjo beveik į kiekvienus namus, ir beveik kas rytą prasiverdavo durys ir išeidavo į gatvę juoda skara apsigobusi mergina. Per kelias dienas tokių merginų jau buvo pilna centrinė gatvė, jos vaikščiodavo visos tik vienu šaligatviu ir tik į vieną pusę, eidavo nuleidusios galvas, užsismaukusios juodas skaras ant pat akių, pasukdavo per parką prie šaltos jūros ir traukdavo viena paskui kitą pajūriu, o jų skaras draskydavo vėjas.
       Žmogus matine galva matydavo visa tai, jis dažnai jas sutikdavo gatvėje, ir merginos tyliai linktelėdavo jam savo juodas skaras, ir žmogus jusdavo, kaip skaudžiai trankosi jo širdis. Jis negailestingai daužė pirštu savo matinio plieno galvą, bet ji ilgai tylėjo, ir tik tada, kai vienas po kito iš miestelio ėmė išvažinėti jo gyventojai, vyrai, kai nė vienas iš jų net nepažvelgdavo, neužkalbindavo gatvėje sutiktų merginų juodomis skaromis, matinio žmogaus smegenys padiktavo jam vieną sprendimą, ir žmogus negrąžino jo atgal į galvą – patikrinti iš visų pusių, nes jam atrodė, kad tai yra išsigelbėjimas. Tik toks išsigelbėjimas. Jis sušaukė visus miestelio vyrus, sukvietė išbėgiojusius į kitus miestus, bet jo balsas nebuvo dabar toks tvirtas ir aiškus, kaip pirma. Jis juto, kad jo širdis vis labiau ima plakti ir vis labiau neklausyti jo protingų ir labai judrių smegenų.
       – Aš surinkau jus, – pradėjo matinis žmogus vyrams, – kad pasakyčiau vieną savo sprendimą...
       – Sugrąžink mums mūsų merginas! – pasakė piktai iš minios.
       Žmogus juto, kaip jo širdis vis smarkiau trankosi, kaip ji nenori klausyti jo smegenų. Jis įpyko ir iki skausmo jau trimis pirštais daužė savo matinio plieno galvą, ir jai pavyko suimti širdį.
       – Moterų aš nesugrąžinsiu jums... Neturiu tokios galios... Bet aš prašau – nepalikit miestelio. Aš nenoriu jūsų prarasti... Aš padariau sprendimą – kitais metais į mūsų kurortą atvažiuos vien tik moterys... Nė vieno vyro...
       – Čia gal ir neblogai, – tarė iš minios. – Jei taip, tai pasiliekam. Palauksim vasaros.
       Žmogus matine galva žiemą plūkėsi dideliuose miestuose, įrodinėjo visiems, daužydamas galvą – jau net pirštai buvo nudaužyti, – bet įrodė savo, įveikė viską, o stiklinio miestelio merginos vaikščiojo diena iš dienos gatvėje, apsivilkusios ilgais kailiniais ir vis nenumesdamos juodų skarų, ir nuolat skaudėjo matiniam žmogui krūtinę, jis prisimindavo, negalėdavo išvyti iš atminties naiviai idiliško vaizdo, nors ir žinojo – be daužymo pirštais į galvą – kad buvo teisus, kad viskas už jį, jis negalėjo to nežinoti ir negalėjo galvoti kitaip, tačiau jis taip pat žinojo, jog nesuprato kažko ir dabar nieko negali suprasti. Į savo kambarį žmogus susikviesdavo gabiausius savo mokinius, susodindavo juos ant geležinių kėdžių arba suguldydavo sudedamose lovose ir liepdavo visiems sukti galvas – kas atsitiko, kodėl naujame miestelyje pradeda kažkas darytis ne taip. Jo mokiniai imdavo vartaliotis sudedamose lovose, o sėdintieji – pirštais baksnoti į grindis, ir paskui vienas po kito pradėdavo šaukti:
       – Aš pažadu per tris dienas sugalvoti, kaip dar didesnius blokus daryti.
       – Iš didelių blokų sienos išeis kreivos!
       – Nesikeikit! Kokį čia žodį girdžiu – „kreivos“.
       – Aš kitaip galvoju. Statom naują miestelį – vien tik namų sienas, vidų paskui sutvarkysim...
       Po tokių pasiūlymų žmogus įpykęs daužydavo galvą, žiūrėdavo paraudusiom toliaregėm akim į savo mokinius, o paskui tyliai praverdavo duris ir išleisdavo juos į gatvę.
       Vasarą vėl iš visų pusių lėkė į miestelį mašinos, ir gėles dabar įteikinėjo vien vyrai, nes iš mašinų išlipdavo tik moterys – gražios ir jaukios, o miestelio merginos nenumetė savo skarų, jos praeidavo per dieną kelis kartus šaligatviu, žvelgdamos pro juodų skarų kraštus.
       Ir vėl atgijo miestelis, žmogus matine galva pralinksmėjo, vėl ūžė miestelio gatvės, sklido dainos iš aukštų stiklu tviskančių namų, atgijo parkas, ir žmogus visą laiką daužė pirštais galvą, vis ieškojo būdo, kaip įtraukti miestelio merginas į gyvenimą, bet smegenys vis tylėdavo, ir pagaliau, vasarai baigiantis, aplink klestint džiaugsmui ir laimei, jis beveik pamiršo jas, nors jos eidavo kasdien šaligatviu.
       Kai pradėjo kristi nuo medžių lapai ir pūsti šaltesni vėjai, žmonių ėmė vis mažėti ir mažėti, paskui ir vėl liko tik savieji – moterys juodomis skaromis ir vyrai, tik keli išsivijo moteris–atvykėles, bet ir tie sugrįžo po savaitės kitos, liūdni ir tylūs, o dar keli po savaitės kitos palydėjo tas, kurios buvo miestelyje užsilikusios. Ir paskui ėmė plaukti atsisveikinimo laiškai, jie eidavo į kiekvienus namus, kur buvo bent koks vyras, ir po kelių savaičių čia pro vienas, čia pro kitas duris į gatvę išeidavo juodu drabužiu apsivilkęs vyras, ir po kelių savaičių jų buvo pilna gatvė, jie išeidavo anksti ir traukdavo šaligatviu tylūs ir susimąstę, nueidavo prie parko, pasukdavo per jį prie jūros, o paskui grįždavo ta pačia gatve ir tuo pačiu šaligatviu, ir kaip sykis tuo metu iš kitos pusės pasirodydavo merginos, apsigobusios juodas skaras. Vieni pro kitus praeidavo nebylūs, nuleidę galvas, ir tik retkarčiais, kai gatvės vidury pasirodydavo žmogus matine galva, nebyliai dirstelėdavo į jį. Tiesa, žmogus pasirodydavo labai retai, jo galva visai nenorėdavo klausyti gatvėje, vis smarkiau plakdavo širdis, jis užsidarydavo vienas kambary, kurio sienas meistrai rudenį apmušė geležies lakštais, ir daužydavo kumščiu galvą. Jis jau buvo sykį padaręs sprendimą, kad kvailiausiai apsiriko, bet paskui, pasiėmęs nedidelį plaktuką, taip stipriai ir taip skaudžiai sudavė per savo matinio plieno galvą, kad beregint mintis žodžiais išsiveržė pro jo žvangančias lūpas:
       – O ar būtų geriau, jei tavo miestelio žmonės būtų šitaip pasikeitę, kaip pasikeitė dabar, ir nė kiek nekentėtų? Ką tu jiems tada pasiūlytum?
       Jis suprato labiau, negu reikia, ką reiškė žodis – „nekentėtų“, – bet nieko kito negalėjo kol kas sugalvoti, nors iš įsiūčio be gailesčio plaktuku daužė galvą. Jis pradėjo galvoti, kas ir kaip galėtų išmokyti žmones dirbti tarp pastatytų sienų – račiai ir rogių kaustytojai nelabai mokėjo susidoroti su šiuo darbu. Vienąkart jam užėjo mintis susiieškoti pagalbininką, kuris jam padėtų susitvarkyti, bet jis nežinojo, kaip ir kur tokį žmogų surasti, kokia turėtų būti jo galva, ir paskui mintis matinėje galvoje visai pradingo ir nublanko.
       Žmogus išbėgo į gatvę, ir tuo metu kaip tik grįžo juodais drabužiais apsirengę vyrai, o į kitą pusę ėjo palinkusios juodaskarės moterys. Jis puolinėjo nuo vieno namo prie kito, savo matinio plieno galva daužydamas stiklus, o paskui vėl išbėgo į asfaltuotą gatvę ir ėmė eiti pamažu, jis vis dar daužė plaktuku galvą, daužė atkakliai ir užsispyręs, bet jo lūpos žvangėjo be paliovos ir ne taip, kaip tą popietę, kai jis čia atvažiavo, jos žvangėjo kitaip, nes žmogus plaktuku negailestingai daužė galvą ir jo prožektorinės akys verkė.

       Aputis, Juozas. Rugsėjo paukščiai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1967.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt